Dažniausiai šių vaikų gyvenimo pradžia nelabai lepina. Iš esmės jie gyvena tokiame skilusiame pasaulyje. Išorėje atrodo kaip ir viskas puiku, jei ateina kitų žmonių į svečius, tada tėvai barsto cukrumi tą fantaziją apie tai, kaip viskas „pas mus yra gerai“.
Tačiau tas jautrus vaikas (na, taip, kiek esu dirbusi su šiais išminuotojais, tai iš natūros jie yra jautrios sielos, giliai viską priimančios) yra puikus patvirtinimas, kad „mums viskas gerai“.
Deja, toks skilęs pasaulis neleidžia tuo barstomu cukrumi pasidžiaugti, nes viduje tupintis nerimas fiksuoja kitą sluoksnį „kažkas negerai“. Šie žmonės turi giluminį poreikį rūpintis, saugoti... ir jie ima tą „negerai“ spręsti savo sąskaita.
Tas „negerai“ neturi įžodintos formos – „normali ta mano vaikystė buvo“ sako tokie užaugę žmonės. Lyg bandydami pasakoti apie cukrų, bet nesuprasdami, iš kur viduje tupintis nerimas ir negalėjimas džiaugtis gyvenimu, baimė, kaltė ir gėda.
„Tikriausiai kažkas su manim iš esmės negerai“ – yra dažniausia vidinė loginė išvada, kai išorėje nieko nesimato. Ir tai, kas jų prigimtyje yra kaip galia – jautrumas, empatija, rūpesnis, tampa tuo, kas yra šeimos dinamikos „įdarbinama“ palaikyti tą skilimą.
Tylos savaitės kai tėvai pykstasi, tėvo „numesti“ žodžiai (kurie greit viduje pateisinami – „na jis buvo piktas/pavargęs“), tėvo, mamos ar abiejų gėrimo vakarai, pyktis, mamos ašaros už uždarų durų ir momentais „išvemtas“ užkeikimas „jūs man kančia“. Ir ta juntama panika, kad, jei nepadarysi visko puikiai, kažkas nutiks tokio blogo, kad sugrius pasaulis.
Taip ir bus, nes tokio vaiko psichikoje „sėdi“ jausmas, kad „jei kas nors pamatys mano netobulumą, išlįs ta kita pusė, o aš turiu jos niekam neparodyti“.
„Manęs per daug“ – jausmas, kuris persekioja, mažina, prastina, nuvertina. Nuolatinė pastanga nepasirodyti, neužkliūti. Ir ne tik: šie vaikai gyvena minų lauke ir įgunda pajausti, kur tos minos, išmoksta, kaip jas apeiti, kaip jas „išminuoti“. Pakalbėti su tėčiu ir jį nuraminti, sutvarkyti namus, kad mama po darbo nerėktų, gerai mokytis, kad šeima galėtų rodyti tai pasauliui.
Jie užauga turėdami labai subtiliai išlavintus „skanerius“ – įėję į kambarį gali iš kart nujausti atmosferą, ypač, jei ten yra kažkokios grėsmės konfliktui, pykčiui, nepasitenkinimui.
Jie puikūs draugai, nes gali išklausyti ir intuityviai jausti, ko žmogui tuo metu reikia. Ir dažnai jie gyvenime daug pasiekę ir adaptavęsi. Tik jaučiamas tas kartumo poskonį turintis cukrus, kuris, atrodo, nepamaitina, kažko trūksta gyvenime, kažkas ne taip.
„Gal aš prisigalvoju, gal per daug noriu?“ – klausia jie, sėdėdami mano kabinete. Nes niekas nemato tos vidinės kainos, kurią moka tokie žmonės. Juk energijos kiekis mumyse yra ribotas. Jei jis yra nukreipiamas skanuoti aplinką ir bandyti joje išlaviruoti, kad „visiems viskas būtų gerai“, mes už tai mokame savos sielos sąskaita.
Vidinis „Aš“ jausmas tampa ištampytas, neužpildytas, kaip tuščias balionas, be aiškių ribų.
„Kas aš?“, „ko aš noriu?“, „Ar galiu norėti?“, „Ar turiu teisę?“. Šie klausimas neiškyla į sąmonę, nes, kol esi vaikas tai per daug pavojinga – juk nėra kas padės atsakyti į klausimą.
Kai užaugi, negali to savęs klausti, nes visada iššoka tas nerimas „kažkas blogo nutiks“, „o kaip kiti?“. Ir tokiose dinamikose gyvenantis vaikas dažniausiai mato tų žmonių, kurie turėtų jam padėti, kritimą į agresiją arba auką iš didžiosios raidės.
„Manęs mano mamai bus per daug, jai ir taip sunku“, „ji neatlaikys, jei pasakysiu, kaip jaučiuosi, jei pasakysiu ko man reikia“, nes savose destrukcijose besimurkdantys suaugę neretai naudoja aukos poziciją, kuri yra puiki strategija nuo kaltės.
Kaip galima kaltinti gyvenimo nuskriaustą žmogų? Ir vaikas nekaltina, jis prisiima atsakomybę: „tikriausiai aš kaltas, kad tėvas geria, kad mama rėkia.“
Ir taip skyla vidinis pasaulis. Psichika atskelia pyktį nuo savęs, uždaro visa tai, ką šis jausmas bando apginti – skausmą, poreikius, neteisybės jausmą, trūkumą. Ir tas skėlimas viduje pradeda suktis kaip nerimo uraganas, nuolatos voliojantis viduje savęs analizavimą, kas yra savęs tikrinimas, „kur dar kokios minos nepastebėjau“, savęs ėdimą, kaltinimą.
Savo viduje net ir suaugę tokie vaikai vis dar gyvena tame minų lauke, nors tas laukas minų nebeturi seniai.
O juk ten kur „Aš“ ir jį saugantis pyktis – ten galia. Tačiau tokiam išminuotojam galia yra užmesta rolė gelbėti kitus ir vis paaukoti save.
„Aš nepykstu“, „man viskas gerai“, „aš nepakankamai pasistengiau“, „nereikėjo man to klausti“, „aš negaliu prašyti, juk tada apsunkinsiu kitą.“ Kartais labai sunku atiduoti šią rolę. Bet tenka ją paaukoti, kad galėtume susigrąžinti save. Juk kas yra santykis, jei jame nėra manęs?
Neįtikėtini tie išminuotojai. Tikrai. Ir kai vidinis jautrumas, rūpestis, empatija, užuojauta, meilė, noras prasmės ir ryšio išsipančioja iš tos rolės gniaužtų, kai jie išeina iš minų lauko, atsiveria nuostabus kūrybiškumas.
Juk jautrumas yra sielos dalis, p ji puikiai žino, kaip surasti savo ašį, kaip atstatyti tai, kas sugriauta, užauginti, kas neužauginta. Savyje…kitame…pasaulyje… Ir taip siela apsigyvena kūne ir vyksta nuostabūs susitikimai. Tad tų susitikimų ir linkiu kuo daugiau !
