Kaip savo gyvenime neįstrigti aukos vaidmenyje, dalijasi mokymų ir verslo konsultacijų įmonės „Grand Partners“ ugdymo partnerė, aptarnavimo ir kokybės vadovė Eglė Danilevičiūtė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Aukos vaidmuo
Psichologai sutaria, kad mes nuolat gyvename Karpmano dramos trikampyje, kurį sudaro gelbėtojo, aukos bei persekiotojo vaidmenys. Kiekvienas jų nuolatos keičia vienas kitą, o pavyzdžiai matomi ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir viešojoje erdvėje.
„Kai kuriose situacijose galime būti gelbėtojai ar persekiotojai, o kitose – aukos. Pavyzdžiui, kalbant apie politinę areną, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Irano konflikte galime įžvelgti netgi ne vieną dramos trikampį. Kiekviena valstybė yra ir auka, ir gelbėtojas, ir persekiotojas, priklausomai nuo to, kurios valstybės naratyvas“, – aiškina ekspertė.
Ne išimtis ir darbo aplinka: „Kol auka randa šimtą priežasčių kažko nedaryti, kūrėjas ieško šimto būdų, kaip padaryti geriausiai. Tai labai gerai pastebima, kai vadovas pristato naujoves, – kol vieni atsikalbinėja, kiti bando, mokosi ir greitai aplenkia kitus.“
Šeimininko arba kūrėjo pozicija nėra patogi
Asmeniniame gyvenime, kaip teigia E.Danilevičiūtė, taip pat nuolat žongliruojame visais trimis vaidmenimis, kurie, kažkuria prasme, visi yra aukos. Nors siekiamybė – išeiti iš šio dramos trikampio ir būti savo gyvenimo šeimininku ir kūrėju, didelė dalis žmonių „apsigyvena“ aukos vaidmenyje. Ekspertė pažymi, kad taip nutinka dėl šio patrauklumo – jis yra labai patogus pačiai aukai, nes tarsi nuima atsakomybę ir perkelia ją ant aplinkybių, sistemos ar kitų žmonių.
„Šeimininko pozicija nėra tokia komfortiška. Kol auka vengia problemų ar jas neigia, kūrėjas ieško galimybių. Suprasdamas, kad daugelio dalykų jis negali kontroliuoti, renkasi veikti, turėdamas tiek patirties, žinių ir įrankių, kiek turi tą akimirką“, – lygina E.Danilevičiūtė.
Ji tęsia, jog tai, kokią poziciją esame pratę rinktis, atsinešame iš šeimoje matyto pavyzdžio: „Dar vaikystėje, matydami, kaip elgiasi ir ko mus moko tėvai, renkamės, ar nuo situacijos bėgti, ar ją spręsti. Taigi, auklėjant vaikus, tėvų pareiga yra mokyti juos priimti savo elgesio pasekmes ir neignoruoti problemų.“
Kaip išeiti iš aukos būsenos?
Anot E.Danilevičiūtės, gera žinia ta, kad net tuomet, kai esame linkę laikyti save auka, sąmoningai galime tai keisti. Pirmasis žingsnis, siekiant tapti savo gyvenimo šeimininku, tai atpažinti savo būseną.
„Pradėkite savęs klausyti. Kiekvienai dramos trikampio pozicijai būdingas tam tikras naratyvas. Pavyzdžiui, auka itin dažnai sako, kad jai taip tiesiog atsitiko, tokia situacija susiklostė, nežinojo, nematė, negalėjo. Tai tipiniai aukos žodžiai. Persekiotojas kalba naudodamas baimės, pykčio, galios, kaltės jausmus, bandydamas sugėdinti. Dažnai gali skambėti klausimas „kaip tu galėjai?“, apeliuojama į amžių, lytį, grasinama pasekmėmis“, – vardina ji.
„Gelbėtojas taip pat turi sau būdingą kalbėseną: „Nesipykit, aš išspręsiu, nesirūpinkit, padarysiu.“ Taigi, pirmiausia atpažinkite, ką dažniausiai sakote gyvenimiškose situacijose, susidūrę su iššūkiais“, – pataria ekspertė ir priduria, kad tik atpažinę savo įpročius galime juos keisti.
„Paklauskite savęs, kaip aš atsidūriau šioje situacijoje? Ką galiu padaryti čia ir dabar, nekaltindamas kitų, kad situacija pasikeistų? Kas man gali padėti? Ką galiu padaryti dabar, kad padėčiau sau ateityje?, – vardina verslo konsultantė ir pažymi, jog žmonės dažnai veikia vedami ne norimų pasekmių, o nenorimų. – Pavyzdžiui, žmogus atidėlioja darbą, kad turėtų laisvo laiko. Tas laisvas laikas yra pirmasis laimėjimas – pirmas rezultatas, kuris greitai baigiasi. Netrukus ateina kaltė, graužatis, įtampa – antras rezultatas, už kurį žmogus atsakingas pats, tačiau neretai sau meluoja ir kaltina aplinką. Toks elgesys būdingas aukai, o kūrėjas renkasi neatidėlioti ir veikti, nes orientuojasi į siekiamas pasekmes – sėkmės jausmą, kuris atsiranda įveikus kliūtį, – o ne trumpalaikį malonumą.“
Svarbu atlikti veiksmą
„Antras žingsnis – iš karto padaryti veiksmą. Pavyzdžiui, susipykau su šeimos nariu ir atsidūriau aukos pozicijoje. Tam, kad susigrąžinčiau kūrėjo statusą, turiu atsiprašyti ar pasikalbėti su tuo žmogumi. Kitaip tariant, pirmiausia turi pasikeisti požiūris, o tuomet – elgesys“, – ką daryti toliau, pasakoja E.Danilevičiūtė.
Ji tęsia, jog tam, kad šiame procese mus lydėtų sėkmė, turime išmokti pykti.
„Nuo vaikystės mes esame mokomi slopinti pyktį kaip neigiamą emociją, tačiau jis yra milžiniška jėga, kuri gali veikti ir pozityviai. Pirmas dalykas, kurį dažnai pajaučia auka, yra būtent pyktis. Įprastai jis netgi būna nukreiptas ne į sistemą, o save. Kadangi pykčio dažniausiai bijome ir nemokame su juo gyventi, yra lengviau jausmą nuslopinti alkoholiu, svaigalais ar persivalgymu. Jo nereikia nei užvalgyti, nei užgerti. Priešingai – svarbu sąmoningai įvardinti, kurioje vietoje yra peržengtos mano ribos ir panaudoti emociją jas atstatyti, padaryti veiksmą ir pakeisti situaciją“, – dalinasi ekspertė.
„Jei vadovas ilgus metus jums nekelia atlyginimo, pyktis gali padėti sukaupti jėgas, nueiti ir tiesiai paklausti, kodėl taip yra ir ką galite dėl to padaryti. Kitaip tariant, teisingai nukreiptas pyktis gali padėti išeiti iš aukos vaidmens“, – pateikia pavyzdį E.Danilevičiūtė.
Ekspertė apibendrina, kad nors aukos vaidmuo iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti patogus, tik sąmoningas savo mąstymo ir elgesio keitimas leidžia susigrąžinti kontrolę bei pereiti į veikiančio, sprendimus kuriančio žmogaus poziciją: „Tam būtina ne tik atpažinti savo reakcijas, bet ir imtis konkrečių veiksmų, padėsiančių pakeisti prisiimtą vaidmenį.“
