Sekite 15min Google
Tačiau ar toks išvažiavimas iš tiesų padeda susitvarkyti su emocijomis, o gal kartais tampa tik bandymu pabėgti nuo problemų?
Pasak psichoterapeutės R. Andrikienės, po konfliktiškų ar emociškai sunkių situacijų žmonės dažnai tiesiog ieško būdo nusiraminti.
„Žmogus iš esmės nuleidžia gazą. Viena vertus, jis pasitraukia iš konflikto ir jo negilina. Tai gali būti gerai, jeigu vėliau grįžęs ramiai išsiaiškina situaciją“, – sako specialistė.
Vis dėlto vien išvažiuoti neužtenka.
„Svarbu, ar žmogus grįžta ir sprendžia problemą, ar tiesiog apsimeta, kad nieko neįvyko. Jei konfliktas lieka neišspręstas, toks važiavimas tampa pabėgimu nuo situacijos“, – aiškina R. Andrikienė.
Automobilis tampa saugia erdve
Pašnekovė mano, kad žmones traukia ne tiek pats vairavimas, kiek tai, kaip jie jaučiasi prie vairo.
„Automobilyje žmogus turi savo erdvę. Ten jo tvarka, jo muzika, jo maršrutas. Jis gali būti vienas ir niekas jo netrukdo, nekontroliuoja“, – sako ji.
Pasak jos, vairuojant žmogus rečiau įstringa nemaloniose mintyse, nes dėmesį nukreipia į pažįstamus veiksmus ir kelią.
„Rankos ir kojos dirba, dėmesys nukreiptas į kelią, o vairavimas daugeliui jau yra automatinis procesas. Tokie procesai ramina. Panašiai veikia bėgiojimas, spalvinimas ar kitos pasikartojančios veiklos“, – aiškina psichoterapeutė.
Prie nusiraminimo prisideda ir besikeičianti aplinka.
„Keičiasi vaizdai, galima garsiai klausyti muzikos ar net dainuoti, verkti, rėkti, iš esmės, pabūti vienam – be kitų žmonių vertinimo. Namuose tokių galimybių dažnai nebūna“, – sako ji.
Vaikai mokosi iš to, ką mato
Vis dėlto specialistė pabrėžia, kad svarbus ne tik pats sprendimas trumpam atsitraukti nuo konflikto, bet ir tai, kaip jis atrodo vaikų akyse.
„Jeigu vaikai nuolat mato, kad kilus konfliktui vienas iš tėvų trenkia durimis ir išvažiuoja, jie gali išmokti, kad problemos sprendžiamos ne kalbantis, o pasitraukiant“, – pastebi R. Andrikienė.
Anot jos, vaikams svarbu matyti ne tik tai, kad suaugusieji geba sustoti ir nusiraminti, bet ir tai, kaip vėliau sprendžia nesutarimus. Būtent pokalbis po konflikto tampa svarbia pamoka, kaip elgtis sudėtingose situacijose.
Kodėl ne pasivaikščiojimas?
Paklausta, kuo pasivažinėjimas skiriasi nuo pasivaikščiojimo, pašnekovė pabrėžia kontrolės ir privatumo aspektą.
„Eidamas pasivaikščioti esi viešoje erdvėje. Gali sutikti pažįstamų, jautiesi matomas. Automobilyje žmogus lieka savo teritorijoje. Tai saugi erdvė, kurioje gali būti toks, koks esi“, – teigia R. Andrikienė.
Jos teigimu, čia svarbus ir kontrolės pojūtis.
„Mano automobilis, mano muzika, mano maršrutas. Aš sprendžiu, kur važiuoti ir kada sustoti. Žmogui, kurio gyvenime daug chaoso ar atsakomybių, toks kontrolės jausmas gali būti labai svarbus.“
Psichoterapeutė atkreipia dėmesį, kad būtent automobilyje daugelis žmonių patiria ir savotišką laisvės jausmą.
„Sėdi prie vairo ir atrodo, kad visi keliai tavo. Kada dar kasdienybėje turime tiek laisvės pasirinkti kryptį?“ – svarsto ji.
Kuo labiau supykęs, tuo toliau važiuoja?
Psichoterapeutė juokauja, kad iš važiavimo trukmės kartais galima spręsti apie žmogaus emocinę būseną.
„Turbūt galima suprasti, kiek žmogus supykęs. Kuo daugiau įtampos, tuo dažnai ilgesnis maršrutas“, – sako ji.
Vėliau ji priduria: „dažniausiai taip elgiasi žmonės, kurie sau yra prisiskyrę labai daug atsakomybių. Jie stengiasi būti rūpestingi, atsakingi, visur suspėti. Kai visko pasidaro per daug, atsiranda noras bent trumpam nuo to pabėgti.“
Ar toks pabėgimas gali būti pavojingas?
R. Andrikienė neslepia, kad išvažiuoti vairuoti stipriai supykus nėra pats geriausias sprendimas.
„Jeigu žmogus sėda prie vairo afekto būsenoje, žinoma, kad tai pavojinga. Tokiu momentu gali būti sunkiau susikaupti, didesnė rizika priimti neapgalvotus sprendimus“, – sako ji.
Kartais tai net naudinga
Vis dėlto psichoterapeutė nemano, kad pasivažinėjimas vienam savaime yra blogas dalykas.
„Jeigu žmogus po darbo valandėlę pasivažinėja, susidėlioja mintis ir grįžta namo ramesnis, tai gali veikti kaip tam tikra meditacija“, – teigia ji.
Anot R. Andrikienės, žmonės nuo įtampos bėga labai skirtingais būdais.
„Žmogus gali išvažiuoti pasivažinėti, o gali sėdėti namuose ir valandų valandas naršyti telefone. Abiem atvejais problema lieka neišspręsta, tačiau vairuojant bent jau sumažinama susikaupusi įtampa“, – sako R. Andrikienė.
Anot jos, pasivažinėjimas dažnai duoda daugiau naudos nei begalinis socialinių tinklų naršymas.
„Vairuodamas žmogus pakeičia aplinką, pabūna su savo mintimis, leidžia kūnui atsipalaiduoti. Skrolinant dažniau tiesiog užsimirštama, bet ne susitvarkoma su tuo, kas vyksta viduje“, – aiškina psichoterapeutė.
Jos nuomone, svarbiausia ne pati veikla, o tai, kas vyksta po jos.
„Jeigu išvažiavai, nusiraminai ir grįžęs sprendi problemas, tai gali būti labai sveikas būdas susitvarkyti su emocijomis. Jei tik bėgi nuo sunkumų ir nieko nekeiti, ilgainiui tai nepadės.“
Žmogui reikia pabūti su savimi
Paklausta, ar važinėjimas be tikslo gali tapti priklausomybe, R. Andrikienė vertina atsargiai.
„Viskas teoriškai gali tapti priklausomybe, tačiau dažniau čia kalbame apie poreikį pabūti su savimi. Šiandien gyvename labai greitu tempu, todėl žmonėms reikia laiko sustoti ir susidėlioti mintis.“
Pasak jos, ilgesnės kelionės dažnam tampa laiku, kai galima susidėlioti mintis.
„Kai kūnas dirba automatiškai, o protas nėra apkrautas, atsiranda vietos mintims. Ne vienam žmogui būtent važiuojant gimsta geriausios idėjos“, – sako ji.
R. Andrikienės teigimu, pats važiavimas nėra problema. Svarbiausia, kas vyksta grįžus.
„Jeigu išvažiavimas padeda nusiraminti ir grįžti prie problemos sprendimo, tai gali būti labai naudinga. Jei tampa nuolatiniu bėgimu nuo gyvenimo, verta paklausti savęs, nuo ko iš tiesų taip norisi pabėgti.“
Kitaip tariant, automobilis gali tapti ir prieglobsčiu, ir slėptuve. Skirtumą lemia tai, ar grįžęs žmogus imasi spręsti tai, nuo ko trumpam pabėgo.
