Pasak psichologų, kaip ir „keršto nemiga“ – kai tėvai naktimis naršo socialiniuose tinkluose ar žiūri serialus, „keršto valgiai“ yra būdas susigrąžinti bent truputį kontrolės – trumpą akimirką dienoje, kuri priklauso tik jiems.
Tai gali būti kava, kurią mama išgers vienumoje automobilyje, tarp darželio ir darbo, saldainis po servetėle ar slapta suvalgytas mėsainis.
Pasak psichoterapeutės Alyson Curtis, toks elgesys dažnai kyla iš nuolatinio savęs apleidimo ir poreikių nepaisymo: „Tėvai taip susitelkia į vaikų poreikius, kad jų pačių poreikiai lieka paskutinėje vietoje. Keršto valgiai – tai būdas pasakyti: „Aš irgi esu“.
2025 m. JAV atliktas tėvų mitybos tyrimas rodo, kad 8 iš 10 tėvų vaiko sveikatą laiko svarbesne nei savo. Dėl dietų, alergijų ir mitybos standartų spaudimo tėvai neretai gamina skirtingus patiekalus kiekvienam šeimos nariui. 66 proc. tėvų augina išrankius valgytojus. Tačiau 39 proc. pripažįsta, kad patys slapta leidžia sau „neleistinų“ užkandžių.
Kaip sako vienas tėtis iš Kalifornijos: „Aš paslepiu traškučių maišą bagažinėje. Namuose jų neliktų per dieną. Vaikams atiduodu paskutinį vištienos gabalėlį, bet traškučių jie negaus – tai mano.“
Maisto troškimas – ne visada alkio ženklas
Gydytojas psichiatras dr. Charlesas Sweetas sako: „Keršto valgiai labiau susiję su laisvės pojūčiu nei su alkiu. Tai tarsi reaktyvi savipriežiūra – akimirka, kai tėvas ar mama vėl tampa žmogumi, o ne vien globėju.“
Slapta užkandžiaujanti mama automobilyje, klausanti muzikos ir mėgaujanti ledais – tai ne silpnumo, o žmogiškumo ženklas. Tai maža, bet svarbi savęs priežiūros forma.
Tačiau šis įprotis dažnai susijęs su emociniu išsekimu. Pasak dr. Ch.Curtis, tėvai įsisuka į „savaiminį badą“ – praleidžia valgymus, nes pamiršta apie save. Kūnas tai priima kaip signalą sukaupti maisto atsargas, todėl vėliau seka nekontroliuojamas noras persivalgyti.
Emocinis maistas – pagalbos signalas?
Keršto valgiai – tai ne mitybos sutrikimas tradicine prasme, tačiau signalas, kad žmogus pasimetęs tarp pareigų ir savo poreikių. Kai gyvenimas sukasi tik apie kitų gerovę, normalu pamesti ryšį su savo kūnu. Vėliau, kai atgauni tą ryšį – tai gali būti slapta vakarienė vonioje ar sausainiai po darbo. Ir dažnai – kartu su kaltės jausmu.
Laktacijos konsultantė Amber Ginn sako: „Žindančios motinos dažnai valgo paskubomis, nepilnavertiškai. Kai vaikai pagaliau miega, jos suvalgo ką nors riebesnio ar saldesnio – ne iš godumo, o iš išsekimo. Tai ne kaprizas, tai išgyvenimo instinktas.“
Kaip išeiti iš šio užburto rato?
Pirmiausia – pripažinti, kad tėvai nusipelno tikro, skanaus ir sąmoningo maisto. Ne tik išgyvenimui, bet ir gerai savijautai. Specialistai siūlo:
-
Nustoti manyti, kad „reikia“ valgyti tik tam tikrus produktus – socialiniai tinklai nėra dietologai.
-
Maitintis reguliariai, o ne tik prieš miegą.
-
Pripažinti, kad emocinis valgymas yra dažnas, – tai ne gėda, o išsekimo ženklas.
-
Ieškoti džiaugsmo ne tik maiste: pasivaikščiojimai, muzika ar ramybė automobilyje taip pat veikia.
-
Jei situacija kartojasi – kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus.
Dr. Ch.Sweetas pabrėžia: „Norėti akimirkos sau nėra blogai. Tai – žmogiška. Bet verta savęs paklausti: ar valgau, nes esu alkanas, ar dėl to, kad kitiems savęs atiduodu per daug?“
Ji taip pat primena, kad vaikai mokosi ne iš žodžių, o iš pavyzdžio. Jei jie matys, kad tėvai kartais sau leidžia pasimėgauti ledais ar skania vakariene be kaltės, jie tai priims kaip normalų požiūrį į maistą.
Maistas turi būti džiaugsmas, ne bausmė. Ir tikrai ne paslaptis.
