Aistrą puoselėja nuo seno
Kaip portalui 15min pasakoja Neringa, ji gimė ir užaugo Alytuje. Siuvimas į jos gyvenimą atėjo išties anksti. Dar būdama paauglė, ji sau pačiai kurdavo drabužius. „Buvo toks metas, kad nelabai buvo ko pirkti, o nenorėjau atrodyti kaip visi“, – prisimena moteris.
Kai alytiškei buvo 16-a, ji baigė siuvimo kursus, po to įsidarbino masinės drabužių gamybos įmonėje. Tačiau Neringai ten visiškai nepatiko. „Aš tokia kūrybiška, meniška siela, man norėjosi kažkokių įdomesnių dalykų“, – tikina ji.
-
Kavinę Prienuose atidariusi ukrainietė Aliona: „Iš pradžių žmonės pirko, kad padėtų, dabar grįžta dėl skonio“
-
Užburti šuolių parašiutu: vienintelė moteris instruktorė ir karys rekordininkas – apie pinigus, adrenaliną ir klientų emocijas
-
Vytautas ir Evelina – apie kultūrizmą: „Ne vieną jis išgelbėjo nuo visiško dugno“
Svarstydama, ką gyvenime veikti toliau, pašnekovė panoro Kaune studijuoti dizainą. Visgi to nepadarė – tiesiog taip šeimoje buvo nuspręsta. Teko ieškoti kito kelio – galiausiai Neringa atsidūrė grožio srityje. Baigusi kursus, kitus 10 metų ji užsiėmė manikiūru bei pedikiūru.
2008 metais, ekonominės krizės metu, pašnekovė išvyko gyventi į Angliją. Užsienyje moteris dirbo pačius įvairiausius darbus, tačiau paskutinius 7-erius metus, kuomet buvo įsikūrusi Šiaurės Airijoje, ji ir vėl grįžo prie savo aistros – siuvimo.
„Įsidarbinau vienoje įmonėje, kolektyvas buvo labai geras, taip pat lietuvaitės. Bedirbdama ten, įgijau dar daugiau žinių ir praktikos. Užsiėmiau ir siuvimu, ir taisymu. Palyginti su darbu Lietuvoje, kūrybinės laisvės turėjau daug daugiau“, – šypsosi Neringa.
Užtiesalams jaučia didžiulę pagarbą
Begyvenant Šiaurės Airijoje, tautietei galvoje sukosi šimtai idėjų, kaip sukurti kažką dar originalesnio, dar labiau traukiančio akį. Moteris prisiminė kažkur užmačiusi, kad drabužius žmonės kuria ir iš senolių austų užtiesalų. Ši mintis jai labai greitai prilipo – juk šiems audiniams ji jaučia labai stiprią pagarbą.
„Pačiai užtiesalo man neteko austi, bet teko prie staklių sėdėti, mano močiutė buvo audėja. Labai gerai pamenu, ir kaip mano mama tiesdavo juos. Jų spalvos tokios gražios, tie raštai... Kiekvienas simbolizuoja vis kažką naujo: tai akėčias, tai agurką, tai dobiliuką. Viskas atėję tiesiai iš gamtos. Pajaučiau meilę tiems užtiesalams ir labai panorau iš jų pasiūti tikrai gražų, elegantišką, klasikinį drabužį“, – pasakoja alytiškė.
Iš Lietuvos parsisiuntusi porą užtiesalų, Neringa nedelsdama kibo prie darbo: rado gerą švarko modelį, brėžinius ir po truputėlį ėmė siūti. „Man pasirodė, kad užtiesalas turi tokio stabilumo, nėra kaip šilkas, medvilnė ar linas, bet toks išlaikantis formas. Dėl to pradėjau nuo švarko, nes jam to stabilumo ir reikia“, – tikina moteris.
Po ilgo triūso tai, ką Neringa išvydo prieš savo akis, ją tiesiog šokiravo – naujasis drabužis atrodė nuostabiai! Susižavėjusi savo rezultatu, ji puolė siūti dar daugiau švarkelių ir nusprendė savo darbais pasidalinti socialiniame tinkle „Facebook“.
„Reakcijų sulaukiau įvairių. Vieni sakė, kad labai gražu, džiaugėsi mano drabužiais, o kiti piktinosi: „Kam jūs užtiesalus karpote, į muziejų geriau atiduokite“. Bet pasvėriau, kad dauguma mane palaikė, ir nusprendžiau savo veiklą tęsti“, – aiškina pašnekovė.
Tapo tautiškumo simboliu
Po 16 metų, praleistų emigracijoje, Neringa su šeima pernai grįžo į gimtąjį Alytų. Ji nedelsdama susirado patalpas, kuriose galėtų siūti, ir įkūrė savo prekės ženklą „NeOa“. Savo darbais ir toliau besidalindama socialiniuose tinkluose, ji greitai sulaukė žmonių dėmesio. Štai, pavyzdžiui, jau pačioje veiklos pradžioje į ją kreipėsi stilistas, paprašęs paskolinti švarką vienai iš Dainų šventės vedėjų.
„Pastebėjau, kad mano klientės – išsilavinusios, užimančios svarbias pareigas. Nemažai jų vienos ar lydėdamos vyrus dalyvauja renginiuose prezidentūroje ar ambasadose, važiuoja Lietuvos reprezentuoti į užsienį. Kai pradėjau kurti savo drabužius, iš tiesų net negalvojau, kad jie taps tokiu savotišku tautiškumo simboliu, įprasminančiu Lietuvos krašto paveldą“, – džiaugiasi pašnekovė.
Kol kas į Neringą kreipiasi beveik išskirtinai moterys, tačiau susidomėjusių atsiranda ir vyrų gretose. Norėdami pasisiūti sau drabužį, klientai reikalavimų nestato – pasitiki tuo, ką sukuria dizainerė. „Jiems tiesiog patinka mano modeliai. Vienas siluetas pagal „Chanel“, kitas – pagal „Dior“. Na, tokie jau laiko patikrinti“, – sako ji.
Pasak tautietės, smagu tai, kad jos kuriami drabužiai yra universalūs: dieną švarką gali užsivilkti prie džinsų, o vakare jau priderinti prie suknelės. „Tai nėra drabužis, skirtas dėvėti vieną kartą“, – tikina ji. Tiesa, būna ir išimčių – Neringai yra tekę sukneles siūti ir gražiausiai dienai gyvenime – vestuvėms.
Kalbėdama apie ateitį, pašnekovė pripažįsta – nors dabar užsakymų ir gauna nemažai, niekada negali žinoti, ar sėkmė nuo jos nenusisuks. Visgi ji pozityvumą išlaiko. „Baimė yra, nes galvoji – o gal čia tik bumas ir jis praeis? Bet, aišku, mano siuvimo įgūdžiai neprapuls niekur, tikiu, kad ir ateity turėsiu darbo. O kol kas labai džiaugiuosi tuo, ką darau“, – šypsosi Neringa.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
