Pokalbyje su 15min jie sklaidė mitus apie kultūrizmą bei paaiškino, kokiems žmonėms jis gali būti vertingesnis už bet kokią terapiją ar net bažnyčią.
Kalbamės judviejų „darbovietėje“ – Jiezne daugiau nei prieš 20 metų įkurtame kultūrizmo klube „Uola“. Jis įkurtas buvusiame kino teatre. Paversti jį sporto klubu teko patiems. „Patalpos buvo tragiškos – sovietmečiu veikė kino salė. Bet tuo metu prasidėjo projektų rašymai, tad pavyko gauti finansavimo tiek remontams, tiek ir įrangai. Darbo buvo daug – nuo santechnikos iki sienų, lubų“, – prisiminimais dalinosi Vytautas.
Per savo gyvavimo metus klubas matė visokių laikų. Daugiau žmonių, anot Vytauto, lankosi žiemą – tuomet į salę treniruotis susirenka maždaug pusšimtis įvairaus amžiaus gyventojų iš Jiezno, Prienų, kitų aplink esančių vietovių. Tiesa, pašnekovo nuomone, provincijoje sportas dar nėra toks įprastas kasdienės rutinos dalykas kaip kad, pvz., didesniuose miestuose. „Reguliariai į sporto salę eina vienetai. Dauguma einančių – atvykę gyventi iš didesnių miestų, turintys čia sodybas ar panašiai. Jaunimas – kas kita. Jo daugiau. Kai užsikabina, tai eina iki kol baigia mokyklą ir išvažiuoja, t.y. nuo kokių 14 metų iki 18–19-os“, – pastebėjo kultūrizmo klubo Jiezne įkūrėjas.
Kartu su tėčiu klube dirbanti ir moteris bei merginas treniruojanti Evelina pasakojo, kad dažnai sulaukia padėkos iš jaunuolių tėvų. Jie sako pastebintys, jog pradėjus reguliariai sportuoti vaikams lengviau laikytis rutinos ir kitose srityse: mokykloje, namuose. „Sportas toks ir yra – jis „įstato“ į rėmus“, – kalbėjo Evelina.
„Jis nebeišeidavo iš kalėjimo“
Kad kultūrizmas padeda ne tik nepasukti klystkeliais, bet ir sugrįžti į teisingą gyvenimo kelią, įrodo ir jau legenda tapusi istorija apie vieną Vytauto auklėtinį – alytiškį Tadą Jefišovą.
Šiuo metu geriausių pasaulio kultūristų dešimtuke esantis sportininkas nemažą gyvenimo dalį praleido įkalinimo įstaigose, sirgo priklausomybėmis. Tuometinį savo gyvenimo laikotarpį jis pats yra įvardinęs pragaru. Atsitiesti jam padėjo kultūrizmas, o į jį Tadą atvedė Vytautas.
„Mūsų keliai susikirto netyčia per bendrus pažįstamus Alytuje. Vienas pažįstamas papasakojo, kad yra toks vyrukas (Tadas – past.), kuris gyvenime yra matęs vargo, bet norintis pamiršti praeitį, baisybes, kurios buvo. Tada jis buvo puolęs taip, kad žemiau nėra kur pulti. Bet, matyt, pats susiprato, kad, jei ten liks, nebeišeis. Bendras pažįstamas suvedė, pakalbėjome... Po pirmo susitikimo aš išsigandau. Ne išorės, bet jo vidaus. Bendravimas, visa kita – jautėsi, kur jis daug metų buvo. Bet pamačiau potencialą – mačiau, kad nepaisant to, kad jis, liaudiškai tariant, „kiauras“, jis nori dirbti. Pabandėme ir jau kokie ketveri metai su juo „vargstam“, – juokėsi Vytautas, pasidžiaugęs, jog per tą laiką Tadas pasikeitė ne 100, net 1000 procentų:
„Kitoks mąstymas, kitoks elgesys. Dabar jis yra žmogus. Papuolęs į kitą aplinką, pabendravęs su kitokiais žmonėmis, pamatęs kitokį gyvenimą, dėl kurio verta gyventi, jis pasikeitė. Mes su Evelina prisidėjome, bet jis pats buvo be galo užsispyręs. Jei to nebūtų, negalėtų tiek pasiekti. O dabar, prašau – žvaigždė! Kartu jis laikomas pavyzdžiu: žmogus, kuris buvo visiškai puolęs, sugebėjo, kaip feniksas iš pelenų, pakilti. Ir tai padarė būdamas suaugęs vyras.“
Amžius – ne riba
Kultūrizmas – viena iš sporto šakų, kurioje amžius nebūtinai yra priešas. Tačiau ilgamečiai sportininkai ir sporto klubo įkūrėjai sako pastebintys, jog vyrauja tam tikros tendencijos. Pvz., dažnai aktyviai sportavę jaunuoliai, pradėję galvoti apie šeimas, sukūrę jas, pamiršta sporto salę. Moterys neretai profesionaliai sportuoti pradeda tik jau pagimdžiusios ir paauginusios vaikus. Dar viena kategorija – brandaus amžiaus vyrai, galintys dalyvauti veteranų čempionatuose. Juose laurus daug metų skynė ir tebeskina ir pats Vytautas.
„Šis sportas negailestingas. Merginoms ypač sunku – toms, kurios jaunos pradeda eiti į čempionatus, „Bikini“ ar kitose kategorijose. Joms irgi reikia gyvenimus susitvarkyti. Vaikus gimdyti... Daug moterų ateina į šį sportą 30–40 metų – kai vaikai paauginti, gyvenimas sutvarkytas, o jos gali visą save atiduoti sportui“, – kalbėjo kultūrizmo atstovas.
Į sportą atėjo ruošdamasis armijai
Pasakodamas apie tai, kaip pats atsirado kultūrizme, Vytautas neslepia – sportavo, nes norėjo būti fiziškai ir psichologiškai pasiruošęs tarnybai kariuomenėje. „Žinojau, kas ten manęs laukia. Pradėjau kokių 14 metų pradėjau ieškoti, kur tai galėčiau daryti – kultūrizmas jau buvo atėjęs į Lietuvą. Tiesa, KGB jį draudė – veikė tik nelegalūs sporto klubai rūsiuose, namuose. Yra buvę reidų, per kuriuos agentai važinėdavo ir tikrindavo tuos rūsius, žiūrėjo, ką ten daro“, – sakė pašnekovas.
Prisimindamas anuos laikus, jis pasakojo, kad viską reikėdavo „kažkur gauti“.
„Visi viską tįsdavo, kai tik gaudavo – „hantelius“, „štangą“, „girą“. Laikiau verandoje, garaže, „ant aukšto“. Taip darė dauguma jaunimo. Dabar – viskas yra, viskas padėta, informacijos pilna. O tada buvo didžiulis noras. Viską išbandėme patys. Klaidų irgi buvo: netaisyklingai pratimą atlieki, jau skauda. Gal tai ir dabar atsiliepia kūnui. Bet, va, dar vaikštau“, – šyptelėjo pašnekovas.
Profesionalus sportas ir kultūrizmo varžybos Vytauto gyvenime atsirado jau grįžus iš kariuomenės, kai Lietuvoje, pasak jo, pakvipo Sąjūdžiu. Tuomet jis dirbo Birštone.
„Ten leido įkurti sporto klubą „Ąžuolas“, kur pradėjau sportuoti. Įranga buvo savadarbė, bet buvo didelis traukos centras. Taip viskas prasidėjo. Tiesa, kariuomenėje sporto irgi nebuvau „užmetęs“ – turėjome pasislėpę „štangą“ ir treniravomės kultūros namuose keliese: ukrainiečiai, baltarusiai ir aš“, – prisiminimais dalinosi Vytautas.
Netrukus jis sako supratęs, kad vien treniruotis neužtenka – reikia gilintis į organizmo funkcijas. Tad nėrė ir į šią sritį. Žinios ir užsispyrimas atnešė rezultatų – Vytautas ne kartą stovėjo ant aukščiausio pasaulio kultūrizmo olimpo laiptelio.
Stereotipai ir mados neišvengiami
Apie kultūrizmą sklando daug stereotipų. Vytautas neslepia, kad vienpusiški vertinimai ir kaltinimai erzina. Todėl, užuot toliau skleidus juos, ragina pasigilinti į naujausius tyrimus apie papildų vartojimą, mitybą ir kitus dalykus, kurie kultūrizme svarbūs, siekiant rezultatų.
„Aš ir pats keičiau nuomonę – anksčiau labai stipriai pasisakydavau prieš „chemiją“, – prasitarė ir pabrėžė, kad visur reikia vadovautis sveiku protu. Ir net kritiškai įvertinti „patarėjų“ informaciją.
„Kai pradedi ruoštis varžyboms, atsiranda labai daug „trenerių“. Vienu momentu buvau ir pats suklupęs – ir vieno, ir kito klausiau, kol supratau, kad turiu patirties, žinių, kuriomis ir reikia vadovautis. Kai pats save kontroliuoji, viskas pradeda „važiuoti“. Žinoma, suprantu, kad užmigti ant laurų negalima. Negali galvoti, kad esi žvaigždė ir viskas. Visada sau sakau, kad pirmiausia einu dalyvauti. O jau tada (jei viskas sukris) – laimėti“, – savo mintimis pasidalino daugkartinis kultūrizmo čempionas.
Pasak Evelinos, kultūrizmas yra labai „slidus“ sportas. „Visus metus ruošiesi varžyboms, 3–4 mėnesius laikaisi griežtos dietos, bet viską nulemia paskutinės savaitės, nes yra skysčių, kalorijų apskaičiavimai – labai daug niuansų. Būna, kad sportininkui išgėrus per daug vandens, kūnas ne toks ryškus, arba suvartojo per daug kalorijų prieš varžybas, kad jaustųsi didesnis – viskas reikšminga ir gali nulemti galutinį rezultatą“, – pasakojo ir pati varžybose dalyvavusi, taip pat kitus kultūrizmo atstovus joms ruošianti jauna moteris.
Visgi, pasak Vytauto ir Evelinos, svarbiausias ir lemiamas dalykas yra psichologinis žmogaus pasirengimas.
„Jei galvoje bus makalynė, geriau nepradėti ruoštis. Esu matęs, kad žmogus per valandą dėl streso „sugadina“ kūną. Jei kažkas tave sunervins, geriau į sceną nelipti. Reakcija organizme ir visas tavo „ryškumas“ prapuola. Prieš pasirodymą turi stengtis ramybėje būti, atsiriboti. Man pačiam būdavo, kad net į telefono skambučius neatsakau. Tikslas vienas – gerai pasirodyti“, – sakė kultūrizmo čempionatų prizininkas, treneris ir rengėjas.
Kultūrizmas – ne pigus sportas. „Man sezonas kainuoja 5000 eurų – tokia suma išleidžiama pasiruošimui, plius dar varžybų mokestis“, – sakė Vytautas.
Neseniai vieną iš savo treniruojamų moterų į čempionatą išleidusi Evelina paaiškino detaliau: „Startinis mokestis 200–250 eurų, grimavimasis 100 eurų, makiažas – 100 eurų. Jei vyksti į užsienį, dar kainuoja ir bilietai, gyvenamoji vieta.“
Nemažai kainuoja ir bikiniai. „Anksčiau siūdavomės pačios. Padėdavo viena mergina, dabar net atidariusi savo bikinių siuvimo saloną. Jau net tuomet kainos buvo kosminės, nes ant jų dėdavome, pvz., Swarovski kristalus. Mano pirmasis bikinis varžyboms kainavo 650 eurų. Dabar patiems siūtis nebegalima – yra tam tikros taisyklės. Jos yra numatytos ir plaukams, veidui – viską darome pagal jas, nes kiekvienas netikslumas gali nulemti tavo sėkmę arba nesėkmę čempionate“, – pasakojo Evelina ir pridūrė, jog reikalavimai tikrai aukšti. Tiesa, vyrų varžybose viskas paprasčiau: „Mažiau rūbų ir šukuosenų“, – šypteli pašnekovai.
Evelinos teigimu, susidomėjimas kultūrizmu Lietuvoje auga: „Labai populiarus jis buvo prieš 6–7 metus. Paskui sekė periodas, kai į čempionatus ateidavo labai nedaug dalyvių, matyt, mažai kas ruošdavosi. Dabar vėl ėmė daugėti. Nuo ko tai priklauso, sunku pasakyti. Vis dėlto lietuviai kultūrizmą supranta ir mėgsta.“
