„Įklimpo“ jau po pirmo šuolio
Prieš dešimt metų, 2015-aisiais, pirmą kartą su parašiutu šokusi Greta Šutovaitė sako iškart supratusi – tikrai dar ne kartą šoks.
„Tuomet man buvo 21-eri. Visada to norėjau, bet turi būti pilnametis, kad galėtum šokti su parašiutu. Nepilnamečiams reikia tėvų sutikimo, o mano tėvai neleisdavo. Po pirmojo šuolio praėjus mėnesiui, dar kartą iššokau – norėjau „užsitvirtinti“, kad tai tikrai man patinka. Po šito šuolio instruktoriui pasakiau: „Manau, kad grįšiu“, – prisiminė Greta.
Po dvejų metų ji baigė mokymus ir gavusi licenciją tapo vienintele moterimi instruktore, su kuria tandemu gali šokti „parašiutų turistai“.
Anot pašnekovės, toks darbas – sezoninis, tad greta visi instruktoriai turi kitas profesijas ir darbus. „Lietuvoje šokti su parašiutu galima maždaug 4–5 mėnesius. Tiek to sezono. Gerai, kad šuolius galima nesunkiai suderinti su kitu darbu: Pociūnuose leidžiu savaitgalius, o pirmadienį–penktadienį einu į kitą darbą“, – kalbėjo jauna moteris.
Šuoliai parašiutu kelia ypatingas emocijas. Greta iki šiol prisimena, kaip jautėsi pati, šokdama pirmuosius kartus. Tai, anot instruktorės, padeda ir dirbant su klientais.
„Tų emocijų būna visokių. Man asmeniškai nėra buvę, kad po instruktažo žmogus neiššoktų, nors bijo daugelis. Man smagiausia, kai žmonės neslepia savo emocijų. Neretai būna, kad ant žemės žmogus pasakoja, kad nieko nebijo. Tačiau priėjus prie lėktuvo durų, prieš pat šuolį, dažną apima jaudulys. Bet kokiu atveju yra tam tikros taisyklės ir patį šuolį padarome mes, instruktoriai“, – pasakojo ji.
Kai kuriuos klientus nustebina, kad tandemu teks šokti su mergina instruktore. „Kelios moterys yra tiesiai klaususios: „Ar jūs mane išlaikysite?“ Bet yra tam tikra trijų žiedų sistema, kuri „nuima“ kito žmogaus svorį, tad išlaikyti šokant su parašiutu tandemu klientą nėra sudėtinga. Vis dėlto daugelis žmonių net apsidžiaugia, kad šoks su manimi“, – juokėsi pašnekovė ir pridūrė, kad pasitaiko, jog į Pociūnų aerodromą atvykstantys klientai jau iš anksto žino, kad norėtų šokti su ja:
„Viena moteris sakė „Instagram“ pamačiusi, kad Pociūnuose yra šuoliai parašiutu su mergina, t.y. manimi, ir atvažiavau!“
Daugybę klientų nepamirštamais įspūdžiais apdovanojusi šuolių parašiutu instruktorė džiaugėsi, jog visos patirtys buvo sėkmingos. Tiesa, ji pati buvo patyrusi peties traumą – dėl to šiuo metu šoka tandemu tik su klientais, sveriančiais iki 80 kg (anksčiau šokdavo ir su sveriančiais 90–95 kg – past.). Visgi bet kokias traumas pamiršti priverčia nuoširdus klientų džiaugsmas.
„Įsiminė vienos moters reakcija. Ji, kaip ir dažnai pas mus būna, šuolį parašiutu buvo gavusi dovanų. Sėdi lėktuve, jaudinasi, o aš mėgstu nuraminti, pasiūlyti pažiūrėti per langą. Ta moteris prisipažino, kad šuolį parašiutu jai padovanojo vaikai, o ji pati net nežino, ar to nori... Tąkart išsiskleidus parašiutui mes išvydome vaivorykštę – ji buvo dviguba. Dar ore moteris man pasakė, kad verkia iš laimės. Tokie dalykai mane labiausiai „veža“, – sakė pašnekovė.
Visgi šis darbas nėra lengvas. Galbūt dėl to, svarstė ji, tiek mažai merginų instruktorių. „Nėra lengva. Mes sugeriame visas emocijas. Be to, kaip minėjau, fiziškai nėra lengva. Tiesa, pačios instruktorės sudėjimas, svoris nelabai svarbus. Esu grupėje, kuri vienija šuolių parašiutais instruktores moteris. Ten yra viena nedidukė mergina, kuri šoka su vyrais. Svarbiausia – noras tai daryti“, – kalbėjo Greta.
„Viską išleidžiu savo šuoliams“
Taip šmaikštavo Gretos kolega – šuolių parašiutu instruktorius Rolandas Buivydas, kurio karjeroje bene daugiausia šuolių parašiutu – daugiau nei 10 tūkstančių. „Rekordininkas čia greit būsiu ne tik pagal šį skaičių, bet ir amžių“, – kuklinosi 55 metų vyras.
Pagal profesiją kariškis, pagal pašaukimą – parašiutininkas. Taip save jis galėtų pristatyti. Išvysti jį galima ne tik Pociūnų aerodrome, ir ne tik Lietuvoje – šokti su parašiutu jis stengiasi visur, kur tik atsiduria.
„Į šitą terpę papuoliau netyčia, per draugus. Tačiau taip įklimpau, kad nebenoriu nieko kito“, – neslėpė pašnekovas ir priduria, kad šio pomėgio nevadina darbu:
„Negaliu sau leisti tiek, kiek noriu, šokinėti su parašiutu. Tai, ką uždirbu Pociūnuose, viską ir išleidžiu saviems šuoliams. Išeina „win-win“ situacija.“
Pasak jo, šuoliai parašiutu romantizuojami, vis dėlto pavojų netrūksta. „Visada yra rizika, kad tai bus paskutinis tavo šuolis. Negali visiškai atsipalaiduoti. Gyvybės draudimą Lietuvoje sudėtinga gauti. Mus priskiria prie alpinistų, kurie profesionaliai kopia į kalnus. Tačiau užsienyje galima apsidrausti – net reikalaujama turėti draudimą“, – neslėpė Rolandas.
Daug metų šia veikla užsiimantis šuolių parašiutu instruktorius sako, jog sunku lyginti dabartinę įrangą su anksčiau naudota. „Ji tikrai patobulėjusi, todėl šuoliai parašiutu yra pakankamai saugus užsiėmimas. Jeigu neprisigalvoji nesąmonių. Aš galėčiau tai palyginti su važiavimu motociklu. Jei vairuosi pagal kelių eismo taisykles, viskas bus gerai. Bet jei ne, motociklas gali tapti pavojingu ir tau, ir kitiems“, – pavyzdį pateikė pašnekovas.
Kas svarbiausia šiame darbe? Anot Rolando, norint įgyti patirties, reikia daug šokinėti. Jis pats pirmą kartą laisvąjį kritimą patyrė dar 1986-aisiais. O viena įspūdingiausių patirčių savo gyvenime laiko šuolius parašiutais Šveicarijoje. Tiesa, šis malonumas kaip reikiant paplonina piniginę – šuolis ten kainuoja nuo 4 000 eurų.
Bando perkalbėti tėvus
Per instruktoriaus darbo metus jis sako susidūręs su įvairaus plauko klientais. Neblaivūs, agresyvūs – pasitaikė ir tokių. Tačiau tai, anot Rolando, yra tik „gėlytės“. Nauja tendencija – tėvų nepilnamečiams vaikams dovanojami šuoliai parašiutu.
„Tėvams sakau, kad vaiką parvešiu fiziškai sveiką. Bet kaip jis jausis psichologiškai, nežinau. Aš pats esu tėtis, todėl tokius tėvus pirmiausia stengiuosi atkalbėti, pasiūlyti palaukti. Jauniausias vaikas, su kuriuo šokau parašiutu, buvo 8 metų. Neretas atvejis, kai prie tėvų vaikas aiškina, kad labai nori šokti. O likęs vienas su manimi, instruktoriumi, jau kalba kitaip, prisipažįsta, kad nesportuoja, gyvenime nieko kito nedaro, tik sėdi prie kompiuterio...“ – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad blogiausia, jog daug žmonių yra įsitikinę: jei jau sumokėjau, turiu daryti net ir tai, ko nenoriu.
„Šokti geriausia, kai tikrai to nori. Tada visai kitas jausmas“, – įsitikinęs Rolandas.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
