Dingas yra didžiausias Australijos žinduolis plėšrūnas. Savo išvaizda jis panašus į naminį šunį, su gana plačia galva ir stačiomis ausimis. Dingo iltiniai dantys ilgesni nei naminio šuns, o snukis taip pat ilgesnis ir smailėjantis.
Dingo kailio spalvą daugiausia lemia tai, kur jis gyvena. Įprastai jis būna gelsvai rudas su baltomis letenomis. Visgi dykumų vietovėse šio šuns kailis yra labiau aukso geltonumo, o miškingose vietovėse – tamsesnis, nuo gelsvai rudos iki juodos spalvos, rašo „Australian Museum“.
Šie šunys įprastai yra apie 120 cm ilgio ir apie 60 cm aukščio ties pečiais. Patelės už patinus mažesnės tiek ūgiu, tiek svoriu: suaugusios patelės sveria nuo 11,8 iki 19,4 kg, o didžiausi patinai sveria beveik 20 kg.
Dingai gali gyventi įvairiose Australijos žemyno buveinėse. Jie mėgsta miškingas vietoves ir pievas, besitęsiančias iki miškų pakraščių. Juos riboja tik prieiga prie tinkamų vandens šaltinių. Tiesa, ankstyvųjų Europos gyventojų įvesta žemdirbystė ir baimė, kad jų gyvulius užpuls plėšrūnai, sumažino jų paplitimo arealą.
Dingai, į Australiją atkeliavę prieš maždaug 4000 metų, gyveno daugelyje žemyninės Australijos dalių, bet niekada nepasiekė Tasmanijos. Po europiečių kolonizacijos ir ganyklų plitimo buvo dedamos bendros pastangos išvyti dingus iš ūkininkavimo teritorijų. Dėl to dingų beveik nėra daugelyje Naujojo Pietų Velso, Viktorijos, pietrytinio Pietų Australijos trečdalio ir piečiausio Vakarų Australijos taško dalių.
Kuo jie maitinasi?
Šie gyvūnai yra oportunistiniai mėsėdžiai. Žinduoliai sudaro pagrindinę jų raciono dalį, ypač triušiai, kengūros ir vombatai. Kai vietinių rūšių trūksta, jie medžioja naminius gyvūnus ir gyvulius. Jei to nedaro, dingai ėda roplius ir bet kokį maisto šaltinį, kurį gali rasti, įskaitant vabzdžius ir paukščius. Naktį ieškodami maisto, dingai yra vieniši medžiotojai, tačiau medžiodami didesnius gyvūnus, buriasi į didesnes gaujas.
Manoma, kad dingai prisidėjo prie žemyninių Tilacinų (Tasmanijos tigrų) išnykimo, tapdamas konkurencija dėl turimų maisto šaltinių.
Dingai turi aiškiai apibrėžtą teritoriją, kurią retai palieka ir dažnai gina nuo kitų dingų. Tačiau žinoma, kad dingai dalijasi teritorija, kai medžioklei buriasi į gaujas.
Šie laukiniai šunys retai loja. Jie linkę staugti, ypač naktį, bandydami pritraukti gaujos narius arba atbaidyti įsibrovėlius. Kitos jų bendravimo formos apima kvapo įtrynimą, tuštinimąsi ir šlapinimąsi ant tokių objektų kaip žolės kupstai, siekiant pažymėti teritorines ribas.
Ar jiems gresia išnykimas?
Grynaveisliai dingai veisiasi kartą per metus nuo kovo iki birželio mėn. Nėštumo laikotarpis yra maždaug 9 savaitės (panašiai kaip naminių šunų), o vienoje vada paprastai būna nuo keturių iki šešių jauniklių.
Dingai augina savo jauniklius tuščiaviduriame rąste, akmenų pastogėje, sename triušių aptvare arba vombatų urve, dalyvaujant abiem tėvams. Jaunikliai visiškai suauga iki 7 mėnesių amžiaus, o suaugę gali gyventi iki 10 metų.
Šie laukiniai šunys Australijoje gyvena maždaug 4000 metų, ir jų gebėjimas greitai prisitaikyti prie įvairių buveinių lėmė pokyčius ekosistemose, kurioms jie priklauso. Nors jie atlieka labai svarbų vaidmenį mažinant triušių, laukinių kiaulių ir kitų žemės ūkio kenkėjų populiacijas, nuolat bandoma juos išnaikinti dėl jų keliamos grėsmės naminiams gyvūnams. Šie veiksmai dažniausiai būna nesėkmingi.
Šiandien pagrindinė grėsmė dingams kyla dėl jų kontakto su kitomis naminių šunų veislėmis. Gyvenviečių perkėlimas iš pakrančių zonų į Australijos atokias vietoves leidžia dažniau jiems kryžmintis. Tai greičiausiai lems dingų genų fondo sumažėjimą.
