„Visos mano knygos pasirodė tuomet, kai dirbau statybose. Tik dabar hobis tuo pačiu yra ir darbas“, – sako kraštotyrininkas Algimantas, kuris iškart aiškiai sudėliojo, ką nori pasakyti šiame pokalbyje apie jį patį. Kaip jam įprasta – kuo mažiau savęs ir kuo daugiau kitų žmonių, nusipelniusių ne tik asmeniškai jam, bet ir visai Lietuvai.
Viso laiko per mažai
Algimantas – kaip tikras kraštotyrininkas – jis tarsi kiekvieną savo nuopelną dalija pusiau. Vienas jam parodė įdomų kelią. Kitas – kažko išmokė. Galiausiai – juk ir tie žmonės, apie kuriuos daugiausia renka medžiagą Algimantas – jam dovanojo Lietuvą, kurioje jis gyvena, ir niekur neketina iš čia ilgesniam laikui išvažiuoti: „Jei išvykčiau, būtų gaila laiko – dar baisiai daug nenuveiktų darbų laukia. Norint rasti kažką įdomaus, nereikia toli lėkti – mano vieta čia.“
Pumpėnų krašte gyvenantis žygeivis, kraštotyrininkas ir knygų autorius Algimantas už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Tai tik formalumas – Algimantui apdovanojimai nėra tokie svarbūs kaip jo atliekami darbai.
Visa jo kraštotyrinė veikla tarsi pasidalijusi į du etapus. Vienas laikotarpis – kai iš pasaulio viską ėmė: žinias, informaciją, žmonių istorijas. Ir visai kitas periodas, kuris ištiko jau sulaukus keturiasdešimties – sukauptas žinių bagažas tarsi persipildė ir prasiveržė knygomis, aiškiai susistemintomis mintimis. Dabar jau tiksliai aišku, kad ne tik apie Pumpėnų kraštą, bet ir apie visus miestelius būtų galima parašyti ne po vieną knygą. O svarbiausia – kiekvienas kraštas to tikrai vertas. Jam tikrai nepakaks viskam laiko, bet tikisi, kad atsiras daugiau panašių entuziastų, mokslininkų.
Apie savo veiklos augimą Algimantas dar papasakos, tačiau dabar norisi trumpai apibrėžti tai, kas šiandien jau nuveikta, kokios knygos jau yra pasiekiamos visuomenei. Šio kraštotyrininko darbai įrodo, kad kiekvienas žmogus yra puiki įdomi istorija. Tokie buvo ir mūsų tėvai, seneliai. Tai ženklas, kad pasaulis lygiai toks pat platus į išorę, kiek ir gilus į vidų.
„Atsiminimai apie Pumpėnus“ – tai pirmoji knyga, kuri pasirodė dar 2014 metais. Čia reikia pažymėti, kad autorius pirmiausia rinko medžiagą apie savo giminės šaknis, tačiau paaiškėjo, kad ir kaimynai yra labai įdomūs.
Žinoma, po poros metų pasirodė ir knyga apie jo giminės istoriją „Mūsų šaknys“. Ši knyga buvo skirta jo tėvelio Kostanto Stalilionio šimtmečiui. Knygoje publikuojami prisiminimai apie autoriaus gimines Stalilionius, Žubrickus, Abukevičius, Lapinskus, Jarašūnus, Kriaučiūnus. Atsiminimus papildo Pumpėnų bažnyčios metrikų knygose ir Lietuvos valstybės istorijos archyve surasti dokumentiniai faktai.
Tuo tarpu antrosios knygos – „Laisvės ir tėvynės ginti: 1918– 1920 m. Pumpėnų valsčiaus savanoriai“ – rengimas užtruko net ketverius metus. Ją A. Stalilionis rašė kartu su profesionaliu istoriku dr. Vykintu Vaitkevičiumi. 429 puslapių enciklopedinio pobūdžio knyga pasirodė 2017 metais.
Didysis kraštotyros sprogimas
Norisi paklausti Algimanto, kaip atsirado noras pamatyti daugiau? Kas paskatino pažinti kiekvieną greta gyvenantį žmogų ar vietovę? Juk turėjo kažkas duoti pirmą impulsą į didį sprogimą. Pasirodo, tokių sprogimų ir kelrodžių buvo ne vienas.
– Algimantai, jau seniai supratai, kokie maži paprasti dalykai kartais nukreipia teisinga kryptimi?
– Kartais galvoju, kaip čia atsidūriau? Kur pradžia? Kaip atėjau į tokią kultūrinę veiklą, kurioje dabar esu. Suprantu, kad tai nutiko per pažintinius žygius ir žmones, kuriuos sutikau. Gyvenimas taip pat savotiškas žygis, kelionė. Esu dalyvavęs daugelyje žygių: pėsčias, dviračiais, kalnuose. Esu ir pats ne vieną grupę vedęs.
O nuo ko viskas prasidėjo? Vaikystėje buvo Pumpėnų mokykloje tokia gamtos mokytoja – Marija Šimanskienė. Mokslo metų pabaigoje ji išvedė mus, ketvirtokus, į tokią mistinę kelionę prie Moliūnų smegduobės. Ji čia atsirado dar 1912 metais.
Šalia smegduobės – namelis, kurį visi vadino „Baubo gryčia“. Čia medžiotojai eksponavo savo trofėjus – ragus, kaukoles. Tai man paliko didžiulį įspūdį. Panašu, kad visam gyvenimui. Ta mokytoja žinojo daug dalykų. Tai ji išmokė suprasti, kad mus supantis pasaulis yra žymiai daugiau nei matai.
– Tai buvo impulsas, kuris vėliau virto į tikrą kraštotyrinę veiklą?
– Ne vien tai. Vyresnis brolis skatino sportuoti. Visada šalia buvo žygiai baidarėmis. Taip po truputį būrėsi bendraminčių pulkas. Iš pradžių buvau tik kaip dalyvis. Vėliau ėmiau pats vesti žygius. Tačiau ir tai nutiko kažkaip netikėtai, neplanuotai. Panevėžio turizmo klube paprašė pravesti žygį knygnešių keliais, nes vadovas Bronius Mažylis susižeidė koją. Šis žmogus yra mano žygių mokytojas. Tai buvo 1989, kai vis drąsiau žygiavome su trispalvėmis.
– Paskui Pasvalyje įvyko toks labai įdomus nutikimas – Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos darbuotoja Vitalija Kazilionytė paskambino ir sako, kad yra apie Pumpėnus įdomus rankraštis. Gal noriu pažiūrėti? Žinoma! Davė nusikopijuoti. Tokia Kotryna Kavaliauskaitė rašė apie mano senelį, tetą. Puoliau skaityti saugomus raštus. Paaiškėjo, kad ji – akademiko Antano Buračo mama. Vaizdžiai aprašė kone visus jos laikmečio Pumpėnų gyventojus ir mano artimuosius parodė dar kitu kampu.
– Ar tai reiškia, kad daugelis sutiktų žmonių gyvenimo krypties ir veiklos kelrodžiai, švyturiai, orientyrai?
-Taip ir yra. Pavyzdžiui Romas Kaunietis jis parašė daugybę knygų apie partizanus. Susipažinome. Nuo 1994 metų kartu pradėjome važinėti pas partizanus. Iš pradžių buvau labiau vairuotojas. Romas buvo beveik dviejų metrų ūgio. Kai klausdavo, kas aš toks – sakydavo, kad apsauginis. Juokinga – aš per dvi galvas mažesnis. Manau, kad jo darbas išjudino ir mane.
„Supratau – sustoti nepavyks“
Algimantas nėra prapuolęs vien rimtuose reikaluose. Jis kolekcionuoja molinius uzbonus ir kartais pagamina gardžios giros. Besišypsantį ir linksmą Algimantą visada galima sutikti istoriniuose pramoginiuose renginiuose, tradicinių šokių vakaronėse. Jei tik įmanoma – aplanko įdomiausius krašto renginius. Neseniai ir tradicinio senovinio alaus sambarį Daujėnuose suorganizavo.
– Gal tos pramogos irgi yra mūsų savasties ir istorijos dalis?
– Jei nori pažinti žmogų, turi praeiti jo keliu, avėti jo batais. Mane tai išmokė kraštotyrininkas, keliautojas, politinis kalinys, Kovo 11osios akto signataras Gediminas Ilgūnas. Jo organizuojamos teminės kraštotyrinės kelionės būdavo ne tik įdomios, bet ir linksmos, turiningos. Supratau, ką reiškia rašyti knygą apie žmones – patirti jų gyvenimą savo kailiu. Jo pasakojimai prie laužo darė didžiulį įspūdį. Dalyvauti įvairiuose krašto renginiuose – ne tik įdomu. Ten galima su daug kuo susipažinti, rasti atsakymus.
– Kokie ateities planai dėl mūsų visų praeities?
– Norėčiau su savanoriais apeiti visą Pasvalio rajoną kuo plačiau ištirti mūsų žmonių ir miestelių istorijas. Dabar jau tiksliai žinau, kad mano vieta yra čia. Kitiems kraštams man laiko neužteks. Ypatingai įdomūs yra Daujėnų, Joniškėlio valsčiai. Daug kam siūlau prisidėti ir dirbti kartu. Darbas archyvuose – vienas svarbiausių etapų. Smagu, kad dabar archyvai jau skaitmeninami – bus lengviau dirbti. Koks įdomus jausmas, kai pats pirmas paimi nagrinėti kokį dokumentą, o iki tavęs niekas dar to nedarė.
Jau seniai supratau, kad tiesiog sustoti ir nieko nedaryti – nepavyks. Man šios kelionės po krašto istoriją yra svarbesnės už įdomiausias klajones po visą pasaulį.
Pastebėjau, kad Išeiviai iš mūsų kraštų labai vertina savo šaknis. Juos dažnai nukreipia pas mane. Jie vertina savo istoriją ir ja didžiuojasi. Nuostabu, kad yra išlikusių išsamių bažnytinių archyvų. Tai leidžia žmonėms prisiliesti prie savo senelių ir prosenelių gyvenimų.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
