2025-04-07 19:00

„Camelia“ vadovė Kristina Veštortienė: viskas prasideda ir baigiasi žmonėmis

„Esu trečios kartos kaunietė“, – šypsosi nuo sausio „Camelia“ vaistinėms pradėjusi vadovauti Kristina Veštortienė (44). Pašnekovė pasakoja, kad vaikystėje neturėjo profesinių svajonių, nes buvo labai susitelkusi į šaškes – ne kartą yra tapusi Lietuvos čempione. Paklausta, ar ilgametė šio sporto patirtis padeda lengviau dėliotis gyvenimą ir vadovauti, K. Veštortienė tikina – veikiausiai taip. Loginis mąstymas, įgytos kantrybės pamokos praverčia, bet jų mokosi ir šiandien, tik jau iš kito mėgstamo sporto – teniso.
Kristina Veštortienė
Kristina Veštortienė / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Moto: disciplina padeda siekti rezultato

– Ar būdama vaikas turėjote profesinių svajonių, kur tuomet labiausiai linko širdis?

– Kad būčiau svajojusi konkrečiai, kuo noriu tapti, nepamenu, bet vaikystėje ir dar paauglystėje labai mėgau žaisti šaškėmis – tiek paprastomis, tiek šimtalangėmis. Ne tik mėgau, bet, galima sakyti, profesionaliai tuo užsiėmiau – esu daugkartinė Lietuvos čempionė, atstovaudavau šaliai ir pasaulio čempionatuose.

Vėliau įstojau į sporto turizmą, tačiau tai gal labiau iš pragmatinių priežasčių – norėjau studijuoti, nemokėti už mokslą. Tiesa, bakalaurą baigiau su pagyrimu, o vėliau magistrą pabaigiau Europos institute, bet jau vadybą ir verslo administravimą, o prabėgus dar gerokai laiko – prieš kelerius metus – ISM baigiau ir vadovų magistrantūrą.

– Kaip jūs manote, ar ilgametė šaškių patirtis padeda vadovavimui, galbūt išlaukti, numatyti „ėjimus“?

– Manau, kad šiek tiek padeda, šis sportas išlavina loginį mąstymą ir labai gerai ugdo kantrybę. Įgijau psichologinio atsparumo, juk sporte dažnai esi vienišas, sprendimus turi priimti pats.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado farmacija?

– Pirmiausia, matyt, atsirado rinkodara, nuo jos prasidėjo mano profesinė karjera. Dirbau skirtingose didelėse įmonėse rinkodaros vadove, šiuos įgūdžius prieš 12 metų pradėjau realizuoti ir „Camelia“ vaistinių tinkle. Džiaugiuosi, kad imame suvokti rinkodarą plačiau – kaip sritį, atsakingą ne tik už reklamą, bet ir už asortimentą, kainą. Mano pareigos įmonėje keitėsi tris kartus, viskas klostėsi natūraliai, o įmonės vadove tapau šių metų sausį.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Kristina Veštortienė
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Kristina Veštortienė

– Vadovo darbas yra karjeros iššūkis ar labiau prigimtinis pašaukimas?

– Viskas visada prasideda ir baigiasi žmonėmis, todėl manyčiau, kad vadovo darbas yra pašaukimas. Kiekvienas jaučia, ar gali, ar nori būti ir dirbti su žmonėmis, bet nesakau, kad tame nėra iššūkių.

– Ar yra dalykų, kuriuos per bendrą vadovavimo žmonės laiką išsigryninote. Ką darant ar ko nedarant yra lengviau?

– Ilgainiui įgyji ne tik profesinių žinių, bet apskritai gyvenimiškos patirties. Manau, per tuos metus tapau ir geresniu žmogumi, ir geresne vadove. Daug ko mokiausi ir iki šiol tai darau, nes esu smalsi – kalbant ir apie profesinius, ir apie vadovavimo ar gyvenimiškus dalykus. Nauji atradimai mums visiems leidžia nesustoti vietoje, o judėti į priekį. Tai suteikia ir pasitikėjimo savimi. Bet vis tiek norint pasiekti kokių nors rezultatų reikia įdėti labai daug darbo, aš esu šalininkė tos teorijos, kad talentas užima 1 proc, o 99 proc. yra darbas.

– Kas vadovo darbe, jūsų manymu, „suvalgo“ daugiausia jėgų?

– Tikrai iššūkis yra skirtingi žmonės. Pavyzdžiui, pas mus jų dirba daugiau nei 1400. Kiekvienas iš jų yra su skirtingomis patirtimis, lūkesčiais ir asmeninėmis savybėmis. Kaip kiekvieną įkvėpti, kaip motyvuoti, sukurti tinkamą organizacinę kultūrą, tai yra nemenkas darbas.

Kai esi aikštelėje, turi susikoncentruoti ir jokioms kitoms mintimis nebelieka vietos.

– Kaip atrodo jūsų gyvenimas nefarmacinėje aplinkoje? Namie irgi pavadovaujat?

– Auginu dvi dukras – 9erių ir 16-os, taigi reikia būti pakankamai organizuotai, kad nepristigtų laiko šeimai. O kalbant apie vadovavimą, iš tikrųjų šeimoje mano profesinės pareigos niekam neįdomios (juokiasi), kai atsirakinu namų duris, tampu mama, šeimos žmogus, nes to labiausiai reikia vaikams ir vyrui.

– Kalbant apie psichologinį atsparumą, ko jūs imatės, kai reikia pravėdinti galvą ir atsitraukti?

– Tuomet einu žaisti tenisą, kurį žaidžiu pakankamai intensyviai jau kelerius metus. Tai veikla, leidžianti pamiršti ir darbinius iššūkius, ir tiesiog atsipalaiduoti. Kai esi aikštelėje, turi susikoncentruoti ir jokioms kitoms mintimis nebelieka vietos. Be to, tenise yra nemažai psichologijos, reikia susikaupimo, susitelkimo stresinėse situacijose. Sporte visada yra ir pergalių, ir pralaimėjimų, taigi tai ir atitraukia nuo rūpesčių, ir ugdo vienu metu.

– Ar daug planuojate savo gyvenime, o gal vis tik labiau mėgstate tėkmę?

– Aš esu labai disciplinos žmogus. Pirmiausia, kad viską spėčiau, kad dėl darbų nenukentėtų šeimos laikas, turiu būti labai struktūruota. Antra, man patinka planuoti, o galiausiai – disciplina padeda siekti rezultato.

– Jei turėtumėte 15 minučių ir galėtumėte atsidurti bet kurioje vietoje bei nuveikti ką tik norite. Kas tai būtų?

– Turbūt nueičiau iki artimiausios „Camelia“ vaistinės ir pabendraučiau su darbuotojais.

– Turėdama galimybė pakviesti bet kurį iš Lietuvos įmonių vadovų pokalbio prie kavos, ką išsirinktumėte?

– Manau, kad Vladą Bumelį – dėl jo verslo filosofijos, strategijų, meilės Lietuvai. Požiūrio, kad reikia dirbti ne tik gerai, bet ir puikiai.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą