Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė: iš namų bėgančių vaikų daugėja

Statistika iškalbinga – Europoje kiekvienais metais dingsta apie 300 000 vaikų, Lietuvoje registruojama apie 2 000–2 500 nepilnamečių dingimo atvejų.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro duomenimis, didžioji dalis paieškų Lietuvoje vykdomos dėl vaikų, pabėgusių iš vaikų globos įstaigų arba namų. Be to, dauguma paieškų vykdomos pakartotinai dėl tų pačių vaikų pabėgimo atvejų.

Net ir laimingai pasibaigęs vaiko dingimas – didžiulis išbandymas tėvams ir visai šeimai. Dar skaudžiau, kai dienos, virsta savaitėmis ir metais, o artimas žmogus neatsiranda.

Asmeninė nuotr./Arūnė Bernatonytė

Apie dingusius vaikus, jų artimuosius, pagalbą portalas 15min pasikalbėjo su Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktore
Arūne Bernatonyte.

– Apie dingusius vaikus girdime dažnai. Neretai šios istorijos baigiasi laimingai – vaikai atsiranda, žiniasklaida, socialiniai tinklai ištrina sukeltus pranešimus ir gyvenimas tęsiasi toliau. Visgi Jūsų atstovaujama organizacija vienija tėvus, kurių istorijos nesibaigė.

Kiek šiuo metu turite narių, ar šis skaičius keičiasi (auga, mažėja)? Kuo panašios jų istorijos? O kuo skiriasi?

– Mūsų centras buvo įsteigtas dingusių vaikų tėvų iniciatyva – tai įvyko beveik prieš 30-metį t.y. 1996 m. Dar ir dabar yra asmenų, kurių dingę vaikai taip ir neatsirado. Mūsų centro veikla ir prasidėjo nuo savanoriško dingusių vaikų tėvų darbo. Nuo noro padėti ir kitiems, kurių vaikai dingsta.

– Kokią pagalbą, veiklą vykdo centras? Kuo jis svarbus žmonėms, kurių artimieji dingo?

– Centras teikia emocinę, psichologinę pagalbą dingusių žmonių artimiesiems bei grįžusiems vaikams, taip pat paieškos suaktyvinimą per tarptautinį 116 000 tinklą. Administruojame karštąją pagalbos liniją 116 000, kuri veikia 24/7, t.y. visą parą kasdien.

Linija sujungta su 112, todėl iš karto į skambutį atsiliepia 112 operatorius, ir užregistravus pranešimą arba asmeniui pageidaujant yra sujungiama su atvejo vadybininkais konsultantais.

Dar viena mūsų veiklos sritis – prevencija. Plačiai vykdome prevencinius užsiėmimus vaikams ir tėvams, taip pat įstatyminiams atstovams (globėjams ir pan.).

Šiais metais gegužę Vilniaus apskrityje (8 savivaldybėse) organizavome konkursą „Perspėk draugą“, kurio metu pasiekėme daugiau nei 250 nepilnamečių.

Prevencija turi būti vykdoma visada pirmiausia dėl to, kad matytume mažėjantį dingstančių vaikų atvejų skaičių. Taip pat turi būti užtikrinta ilgalaikė pagalba ne tik vaikui bet ir šeimai, nes sprendžiant problemas, dėl kurių bėga vaikai, mažesnė tikimybė, kad vaikai bėgtų pakartotinai.

Noriu atkreipti dėmesį, kad šiuo metu centras teikia pagalbą vien iš savo resursų. Ši pagalba suteikiama iš karto – žmonėms nereikia laukti.

– Gal galite papasakoti apie tendencijas. Kas pasikeitė nuo centro veiklos pradžios – gal kitokios situacijos, priežastys, kodėl dingsta vaikai ir suaugę žmonės?

– Pastarąjį penkmetį daugėja vaikų pabėgimo iš namų atvejų. Didžioji dalis jų yra pakartotiniai atvejai, kai vaikai bėga ne tik 2 ar 3 kartus, bet ir daugiau.

Vaikų pabėgimai gali būti dėl įvairių priežasčių: tai – konfliktai, smurtas, bendraamžių įtaka, pažintys socialiniuose tinkluose, prekyba žmonėmis ir kt.

Centras buvo pirmoji organizacija, kuri pradėjo kelti ir prekybos žmonėmis problemą, nes, kaip žinia, tarp dingimo ir prekybos žmonėmis yra nemažai sąsajų.

Dėl suaugusių dingusiųjų tendencijų, tai matyti, kad iš tiesų yra atvejų, kai asmenys patys nusprendžia, kad nenori būti rasti. Teisėsaugai juos radus, jie prašo nesuteikti artimiesiems duomenų apie tai, kur tas asmuo yra.

Tėvams yra labai sunku girdėti kad jų vaikas gali nuspręsti ir „dingti“ (kalbu apie pilnamečius), tačiau visada bendraudami su žmonėmis informuojame ir apie tokį galimą atvejį.

– Ar teisingai suprantu, kad dauguma centre esančių žmonių artimųjų laukia ne vienerius metus? Gal yra sėkmės istorijų, kai dingęs žmogus atsirado po ilgesnio laiko?

– Yra žmonių, kurių artimieji laukia ir ilgiau nei 20 metų. Jie gyvena viltimi ir vis dar laukia savo artimųjų.

Galiu pasidalinti tik vienu atveju, kad suveikė bendradarbiavimas su užsienio partneriais: vienos moters mama ieškojo kelerius mėnesius. Kai kreipėsi į mus, pavyko rasti užsienio šalyje – mūsų partneriai atpažino dingusiąją, suteikė visą turimą informaciją ir ją pavyko rasti.

– Kas padeda gyventi žmogui, kuris vis dar laukia dingusio artimojo?

– Ilgalaikė psichologinė pagalba, psichoterapija, parama.

– Kodėl svarbu žmogui žinoti, kas jo artimajam nutiko, net jei ta žinia – apie mylimo žmogaus mirtį?

– Kai asmuo nėra randamas, jo artimieji gyvena visada su viltimi, kad vieną dieną jų mylimas šeimos narys grįš. O išgirdus apie mirtį, ilgainiui žmogus susitaiko.