Skaitmeninių technologijų proveržis, socialinių tinklų įtaka ir dirbtinio intelekto plėtra iš esmės perbraižė žurnalistikos lauką: naujienos pasiekia auditoriją akimirksniu, tačiau kartu daugėja paviršutiniškumo, dezinformacijos ir spaudimo kurti „paspaudimų masalą“.
Kaip šioje aplinkoje keičiasi žurnalisto vaidmuo, kokie iššūkiai ryškėja ir ar kokybiška žurnalistika vis dar turi vietos – apie tai kalbamės su dr. R.Vaičiule.
-
„Žmonių“ vyr. redaktorė Dovilė Lebrikaitė: svajojau apie karo žurnalistiką, o pasaulį keičiu pasakodama jautrias istorijas
-
Kai istorijos keičia įstatymus: Ida Mažutaitienė apie žurnalistikos tikrumą, etiką ir tylų poveikį
-
Atrasti daugiau nei vietas: kelionių žurnalistika Adai Alejūnaitei – tiltas į pasaulį
– Kaip pasikeitė žurnalistika Lietuvoje? Kokius 1-3 didžiausius pokyčius išskirtumėte?
– Pasikeitė visa informacinė erdvė – įvyko medijų konvergencija. Tai yra procesas, kai skirtingos žiniasklaidos formos, platformos ir technologijos susilieja į vientisą informacinę erdvę. Beje, medijų terminas šiuolaikiniame pasaulyje apibūdina visus informacijos skleidėjus – nuo tradicinių žiniasklaidos priemonių (televizijos, radijo, laikraščių, žurnalų ) iki internete veikiančių informacijos priemonių (socialinių tinklų, naujienų platformų ir t.t.).
Kitas svarbus pokytis – naujienų greitis, kai įvykiai informacijos priemonėse (ypač internetinėse) nušviečiami realiu laiku – „čia ir dabar“.
Prieš kelis dešimtmečius dominavo laikraščiai, televizija ir radijas, dabar didžiuliai informacijos srautai persikėlė į internetą. Informacijos gausa pakeitė realybę – šiandieninis pasaulis tapo informacinio triukšmo era.
Šio triukšmo iniciatoriai – socialiniai tinklai, keliantys iššūkius profesionaliai žurnalistikai, nes auditoriją pasiekia didžiuliai kiekiai dezinformacijos ir propagandos, ypač dabartiniame geopolitiniame kontekste. Todėl žurnalistams svarbu ne tik informuoti, bet ir tikrinti faktus, aiškinti, padėti auditorijai orientuotis informacinėje erdvėje.
– Kokius esminius pokyčius pastebite, kalbant apie turinio kokybę ir žurnalistų profesinius standartus?
– Kalbant apie turinio kokybę ir profesinius standartus Lietuvoje, pokyčiai yra gana dvilypiai. Džiugina faktas, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau tiriamosios žurnalistikos, aiškesni etikos standartai, daugiau duomenimis grįsto informacinio turinio.
Tačiau mūsų šalies informacinėje erdvėje yra neprofesionalių informacijos kanalų, kurie manipuliuoja auditorija, nepaiso žurnalistų etikos standartų ir teisinių reglamentų.
Jei akcentuoti neigiamus faktorius, kurie daro poveikį informacinio turinio kokybei, sakyčiau, kad esminis – šiuolaikinės informacinės erdvės diktuojamas greitis, kai naujienos publikuojamos „čia ir dabar“.
Žurnalistams lieka mažiau laiko faktų tikrinimui, pasitaiko klaidų, tenka balansuoti tarp „būti pirmiems“ ir „būti teisingiems“.
– Ar, jūsų nuomone, šiandien žurnalistikoje daugiau paviršutiniškumo nei anksčiau?
– Kokybiška žurnalistika Lietuvoje yra, ir, tikiuosi, bus. Vis tik, susiduriame su iššūkiais, ypač internetinėje žiniasklaidoje, kuri yra priklausoma nuo „patiktukų“ ir „paspaudimų masalo“ – kas inicijuoja, kad informacijos turinys kuriamas ne informuoti auditoriją, o antraštėmis atkreipti auditorijos dėmesį.
Dėl šios priežasties, manau, Lietuvos naujienų portalų antraštės būna dviprasmiškos, neatitinkančios informacijos turinio. Pasitaiko ir fragmentuoto, „perrašyto“ iš užsienio portalų be papildomos analizės informacinio turinio, nes žurnalistai skatinami publikuoti greitai ir daug.
Taip pat, į pramogas orientuotas informacinis turinys (pvz., „žvaigždžių“ gyvenimas, skandalai ir pan.), nes informacijos priemonės renkasi temas, kurios domina auditoriją ir pritraukia jos dėmesį. Mano nuomone, vyraujantis informacijos turinys informacinėje erdvėje atspindi auditorijos mentalitetą.
– Kaip vertinate naujienų portalų įtaką: ar jie labiau prisideda prie informavimo, ar prie informacinio triukšmo?
– Naujienų portalai Lietuvoje yra ir greitos informacijos sklaidos šaltiniai, ir informacinio triukšmo generatoriai. Auditoriją kasdien pasiekia didžiulis naujienų kiekis – šimtai publikacijų per dieną, daug pasikartojančių, mažai reikšmingų temų.
Taigi, auditorija nebespėja atsirinkti informacijos, o svarbios temos konkuruoja su mažareikšmėmis (pvz., skandalai, socialinių tinklų įrašai ir pan.).
– Ko šiandieninėje Lietuvos žurnalistikoje labiausiai trūksta?
– <...> Mano nuomone, šiandien žurnalistikoje stinga tęstinumo, aiškinamosios funkcijos. Informacijos turinyje pateikiama, kas įvyko, bet auditorijai nepaaiškinama, kodėl tai vyksta, kokios pasekmės, kaip tai susiję su platesniu kontekstu. Kitaip tariant, auditorija žino faktą, bet nesupranta jo reikšmės.
Būna ir taip, kai visuomenėje vyksta skandalai, reikšmingi įvykiai, visos informacijos priemonės tai viešina, tačiau po kurio laiko žiniasklaidos dėmesys minėtiems procesams dingsta.
Vadinasi, auditorija lieka su neužbaigtomis istorijomis, nes nėra tęstinumo arba svarbios temos paskęsta informaciniame triukšme.
– Ar matote skirtumą tarp regioninės ir nacionalinės žiniasklaidos kokybės? Kurioje srityje situacija kelia daugiau nerimo?
– Atsakant į šį klausimą, nenoriu fokusuotis į regioninės ir nacionalinės žiniasklaidos kokybės vertinimą, nes tai turėtų būti pagrįsta tyrimais.
Manau, kad regioniniai laikraščiai ir portalai (pvz., vietiniai savivaldybių ar rajonų leidiniai) puikiai išmano vietos problemas, kuria autentiško turinio informaciją, nors redakcijose dirba mažai žmonių.
Neretai regioninė žiniasklaida turi ir ribotas finansines galimybes (pvz., yra finansiškai priklausoma nuo vietinių verslų ar savivaldybių reklamos). Taigi, nenuostabu, kad regioninė žiniasklaida pateikia „švelnesnę“ kritiką vietos valdžiai arba vengia „aštrios“ pozicijos regionui jautriomis temomis. Kitaip tariant, žurnalistika tampa ne tik informavimo, bet ir santykių palaikymo įrankiu.
Nacionalinė žiniasklaida turi galimybes samdyti ekspertus, analitikus, vykdyti tiriamosios žurnalistikos projektus. Tačiau nacionalinė žiniasklaida turi generuoti didelius informacijos srautus, todėl juose pasitaiko paviršutiniškumo, kaip jau ir minėjau, dėl informacinio triukšmo, kartais informacijos turinys praranda gylį, tęstinumą.
– Kaip socialiniai tinklai pakeitė žurnalisto darbą ir atsakomybę? O dirbtinis intelektas? Su kokiais iššūkiais susidurs ateities žurnalistika?
– Svarbiausias akcentas, kad socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas pakeitė žurnalistų vaidmenį. Jeigu anksčiau informacijos priemonių redakcijos sprendė, kas taps naujiena, dabar informacija pirmiausiai ištransliuojama socialiniuose tinkluose.
Kitaip tariant, socialiniai tinklai tapo informacijos šaltiniu žurnalistams. Žurnalistai konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su socialinių tinklų srautu.
Socialiniai tinklai – informacijos „kokteilis“, kuriame daug dezinformacijos, propagandos, netikrų naujienų, vadinasi, žurnalistui tenka atsakomybė tikrinti faktus, paneigti melagingas naujienas. Jeigu kalbėti apie dirbtinį intelektą, būtina akcentuoti, kad pastarasis yra ir įrankis, ir grėsmė vienu metu.
Greitas informacijos apibendrinimas, duomenų analizė, transkripcijos, vertimai net pirminių tekstų generavimas – visa tai leidžia žurnalistams dirbti greičiau. Bet ar kiekybė svarbesnė už kokybę?
Nors informacijos turinio kūrimas dirbtinio intelekto pagalba garantuoja kiekybę, tačiau nukenčia informacijos turinio originalumas, atsiranda paviršutiniškumas, o auditorijai darosi sunku suprasti kas yra profesionali žurnalistika.
Na, o ateities žurnalistams, šioje informacinio triukšmo eroje, teks svarbus vaidmuo – būti ne tik informacijos teikėju, kūrėju, bet ir informacijos vertintoju bei aiškintoju.
– Ar žurnalistai šiandien pakankamai tikrina informaciją?
– Į šį klausimą sunku atsakyti apibendrinant. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, žurnalistų darbo kokybė ir informacijos tikrinimas priklauso nuo informacijos priemonės tipo, resursų ir žurnalistų profesionalumo.
Kai kurios žiniasklaidos priemonės turi redakcijas arba darbuotojus, kurie tikrina informaciją (pvz., skelbiamą informaciją kitų šalių žiniasklaidos priemonėse arba socialinių tinklų informaciją), tačiau informacijos sklaidos tempai ir spaudimas skelbti naujienas greitai, gali lemti klaidų atsiradimą.
Mažesnės naujienų svetainės ar socialinių tinklų puslapiai dažnai skelbia informaciją greičiau ir tikrina faktus mažiau, todėl čia dezinformacijos rizika didesnė.
Manyčiau, kad informacijos tikrinimas vyksta, bet ne visuomet pakankamai kruopščiai, ypač kai spaudimas greitai pranešti naujienas yra didelis. Vadinasi, auditorija pati turi gebėti kritiškai vertinti naujienas ir tikrinti šaltinius.
– Kaip keičiasi auditorijos lūkesčiai: ar jie skatina kokybišką turinį, ar priešingai – žiniasklaidai tenka pataikauti ir kurti mažai vertingą, tik srautą/pirkimą generuojantį turinį?
– Auditorijos lūkesčiai keičiasi greitai ir turi dviprasmišką poveikį turinio kokybei. Auditorija nori greitos informacijos, kas skatina žiniasklaidą kurti trumpą, sensacingą turinį, kuris generuoja didesnį srautą, bet ne visada yra giliai informatyvus. Tačiau yra ir ta auditorijos dalis, kuri ieško patikimos, išsamesnės analizės, faktų tikrinimo ir ekspertų nuomonių.
Ši auditorija skatina kokybišką žurnalistiką, tačiau ji dažnai yra mažesnė ir ne tokia pelninga. „Paspaudimų masalo“ efektas vyrauja internetinėje žiniasklaidoje (naujienų portaluose), kur reklamos pajamos dažnai priklauso nuo puslapio peržiūrų.
Šiuo atveju, žiniasklaidos priemonei tenka balansuoti tarp kokybiško turinio ir turinio, kuris tiesiog pritraukia vartotoją. Dėl šios priežasties, dauguma internetinių žiniasklaidos priemonių pateikia auditorijai „lengvos“ informacijos turinį, o rimtesni straipsniai lieka nišiniai. Informacinėje erdvėje vyrauja interaktyvumas ir personalizacija, taigi, auditorija tikisi ne tik gauti informaciją, bet ir komentuoti, dalintis, reaguoti.
Tai skatina informacijos teikėjus kurti turinį, kuris generuoja ne gilią informacijos analizę, o srautą ir emocijas. Manyčiau, kad kokybiška žurnalistika yra vertinama, bet komercinis ir emocinis spaudimas žiniasklaidos priemones neretai skatina pataikauti masinei auditorijai.
– Kaip vertinate jaunųjų žurnalistų pasirengimą – ko jiems dažniausiai trūksta praktikoje?
– Jaunieji žurnalistai dažnai turi daug entuziazmo, naujų idėjų ir gerai valdo skaitmenines technologijas. Tačiau svarbiausia (ką aš sakau savo studentams) – žurnalistika ne profesija, o gyvenimo būdas. Ir jei jaunas žmogus pasirinko žurnalisto kelią, visko galima išmokti, nes profesionalumas gimsta praktikoje.
– Ar universitetinis žurnalistikos mokymas spėja su rinkos pokyčiais? Kur, jūsų nuomone, yra didžiausios spragos?
– Aš manau, kad kiekvienas Lietuvos universitetas, ruošiantis būsimuosius žurnalistus, stengiasi spėti su rinkos pokyčiais: atnaujina programas, studijų procese atsiranda vis daugiau praktinių dalykų, vyksta bendradarbiavimas su žiniasklaidos priemonėmis.
– Kaip įsivaizduojate žurnalistikos ateitį Lietuvoje – kokios tendencijos ryškėja?
– Pasikartosiu, bet žurnalistika bus tokia, kokia bus visuomenė, t.y. jos auditorija. Manyčiau, kad tiriamosios ir aiškinamosios žurnalistikos poreikis augs, o patikimumas, informacijos turinio gylis ir etiškumas taps svarbiu konkurenciniu pranašumu žiniasklaidos priemonėms.
– Ką patartumėte žmogui, svarstančiam rinktis žurnalisto kelią šiandien?
– Patarimas paprastas – eikite tuo keliu, kurį pasirinkote. Žurnalistika ypatingas užsiėmimas – tai lyg dabarties metraščio rašymas ateičiai.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 220 000 Eur.
