„Žmonių“ vyr. redaktorė Dovilė Lebrikaitė: svajojau apie karo žurnalistiką, o pasaulį keičiu pasakodama jautrias istorijas

– Kodėl pasirinkai šios srities žurnalistiką?

– Nepatikėsite, bet ne aš ją pasirinkau, o ji – mane. Mokykloje nuoširdžiai norėjau keisti pasaulį ir įsivaizdavau, kad vienintelė kryptis, kurioje galima tai padaryti, yra... karo žurnalistika. Bet kai per studentišką praktiką ne savo noru atsidūriau pramogų skyriuje, niekada iš ten nebesitraukiau, nes supratau, kokia įvairiaspalvė ši sritis: vieną dieną gali su psichologu tyrinėti jautriausias žmogiškumo kerteles, kitą dieną – mokytis iš savuosius iššūkius įveikusių verslininkų, dar kitą – būti nuodėmklausiu ryškiausioms žvaigždėms. Tai neįkainojama patirtis ne tik kaip žurnalistui, bet ir asmenybei.

Šiandien išties džiaugiuosi, kad likimas nubloškė į visiškai priešingą pusę – tikrai nemanau, jog esu tinkamiausias žmogus dirbti karo zonoje. Be to, po 14 metų žiniasklaidoje aiškiai suprantu, kad ne tik iš apkasų galima pabandyti pakeisti pasaulį į šiek tiek geresnį. Pavyzdžiui, papasakojus apie dainininkų Katažinos ir Deivydo Zvonkų sūnui diagnozuotą Autizmo spektro sutrikimą šimtus kitų tėvų priversti pasijusti bent truputį mažiau vienišus užklupusio iššūkio akivaizdoje.

Neseniai pasirodžiusio Magdalenos Sabalės interviu atveju, įkvėpti krislą vilties vaikų susilaukti negalinčioms poroms, nukreipti jas reikiama kryptimi. Arba papasakojus Vitaliaus ir Albino meilės istoriją priversti susimąstyti net didžiausius skeptikus: negi po 52-ejų kartu praleistų metų jiedu mažiau verti vadintis šeima, nei ką tik susituokę vyras ir moteris? Galų gale, suteikti skaitytojams pramogą, kai liūdna, – tai irgi gyvybiškai svarbu.

– Kokios vertybės tau svarbiausios dirbant šiame darbe?

– Esu įsitikinusi, kad nepaisant žurnalisto darbo srities – politika, socialinės temos, gyvenimo būdas ir t.t. – visų pirma žurnalistas turi nestokoti empatijos. Jos reikia ir karo lauke, ir ieškant socialinio teisingumo, ir kalbinant garsenybę apie asmeninę dramą. Nes kad ir kokie užjaučiantys būtume, savas skausmas pašnekovui visada bus didžiausias – ir žurnalistas turi tai suprasti, nelyginti jo su kitais, nenuvertinti. Tai ypatingai svarbu gyvenimo būdo žurnalistikoje, kurioje pirmenybė teikiama istorijų pasakojimui, o ne įvykių fiksavimui.

Iš empatijos kyla ir visi kiti geri dalykai – noras pakovoti už visiems žmonėms aktualias vertybes: asmeninę laisvę, lygybę, pagarbą žmonėms ir tave supančiai aplinkai. Man atrodo, kad pramoginė žiniasklaida kaip niekas kitas gali apie tai kalbėti įtaigiai – nepamokslaudama ir neauklėdama, o pasakodama kiekvienam suprantamas istorijas iš pirmų lūpų.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Dovilė Lebrikaitė

– Ar kada nors dvejojai, ar verta publikuoti tam tikrą istoriją? Kas sukelia tas dvejones?

– Pastebiu, kad pramoginę žurnalistiką dažnai norima nuvertinti – neva tai paviršiumi praslystanti, žemiausius žmogaus poreikius patenkinanti kryptis. O aš manau, kad anksčiau įvardyti pavyzdžiai rodo, jog pramogų žurnalistika – kur kas sudėtingesnė, daug spalvų turinti sritis, kur emocinis intelektas yra tiesiog privalomas. Šiame žanre jis yra geriausias kompasas, renkantis temą.

Yra pasitaikę, kad etikos sumetimais teko atsisakyti tam tikros temos ar pašnekovų. Ne todėl, kad buvau paprašyta, priešingai – tai man atrodo, kad nedera imti interviu tuomet, kai žmogus pasiekia asmeninį dugną, yra itin pažeidžiamas ir desperatiškas, kai per žiniasklaidą bando suvesti sąskaitas su įskaudinusia antra puse ar verslo partneriu. Tokie interviu rodytų nepagarbą ne tik pašnekovui, bet ir skaitytojui, galų gale – pačiai profesijai.

Nemeluosiu ir neapsimesiu šventa, išties noriu, kad viršelį puoštų ekskliuzyvai ir skambios antraštės, tačiau puikiai suprantu, koks žalingas yra besaikis klikų medžiojimas, sensacijų vaikymasis bet kokia kaina. Tikiu, kad būtent etikos normų laikymasis ir yra ta plonytė linija, skirianti pramoginę žiniasklaidą nuo geltonosios spaudos.

– Kaip jautiesi, kai tavo straipsnis sulaukia atgarsio ar sukelia visuomeninę diskusiją?

- Dažniausiai gali numanyti, kada interviu ar fotosesija sulauks didesnio atgarsio, kartais net iš anksto nusiteikti, kad reakcijų bus visokių – nebūtinai vien gerų. Savo karjeros pradžioje pati esu sulaukusi neapykantos skambučių dėl pasirinktos straipsnio temos, kalbintų herojų. Ta patirtis išmokė, kad geriausias ginklas kovoje su neapykanta – švelnumas ir mandagumas. Jokiu būdu ne nuolaidžiavimas, greičiau – kantrybė. Juk neapykantos kalba dažnai būna tūžminga ir rėksminga, tad svarbu nepasiduoti emocijai ir nenueiti tuo pačiu keliu. Ten, kur du rėkia, dialogui nelieka šanso.

Užtat labai glosto širdį, kai žurnalo „Žmonės“ tekstai sukelia diskusijas visuomenėje, kai apie juos kalbama ne tik kaip apie viršelį ar straipsnį, bet daug platesniame kontekste, kai jie skatina pokyčius. Todėl man gera prisiminti Birutės Sabatauskaitės ir Jūratės Juškaitės bei jųdviejų dukters istoriją. „Mes abi esame mamos“ – ryžtingai skelbėme žurnalo viršelyje, nors teisiškai mama buvo tik viena Birutė.

Kaip aš džiaugiausi, kai dar tais pačiais metais teismas ir Jūratę oficialiai pripažino Elenos mama – jos pačios nesitikėjo tokios greitos teisinės pergalės, o mes – tokios palankios visuomenės reakcijos. Noriu tikėti, kad interviu su dviem mamomis buvo žingsnis supratimo link – juk dažniausiai atmetame tai, ko nesuprantame ir nepažįstame.

Skaitykite Dovilės Lebrikaitės parengtus straipsnius:

„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.