Moto: Viskas įmanoma. Ko negali vienas žmogus, gali komanda.
– Iki šio etapo teko pasivaikščioti įvairiais profesiniais keliais. Kas gi pastūmėjo galiausiai sukti būtent į švietimą?
– Dažnai galvojame, kad labai pasisekė tiems, kurie jau 18-os žino, ko sieks ir kryptingai juda ta linkme visą gyvenimą. Galbūt. Bet aš galvoju, kad ne mažesnė vertė yra jungti ir sujungti iš pažiūros nesuderinamus dalykus. Kartais net pats nustembi, kokius neįtikėtinus ir vertingus dalykus tai gali sukurti.
O apie posūkį į švietimą su žmona ėmėme galvoti maždaug prieš dešimt metų. Žmona tuo metu dirbo banke, aš buvau miesto tarybos narys, bet mes nuolat galvojome apie kokią nors prasmingą veiklą, investiciją į ateitį. Norėjome įdomios ir išliekamąją vertę turinčios veiklos, o patirties versluose, tik kitokių sričių, aš turėjau.
O apie posūkį į švietimą su žmona ėmėme galvoti maždaug prieš dešimt metų
Bet vystant verslą, nors ir gali užsidirbti pinigų, neretai sunku išlaikyti prasmės pojūtį. Kadangi dirbdamas vicemeru kuravau švietimo sritį, pamenu, jau tada kilo minčių apie tai, kiek daug joje potencialo. Taip, aišku, dirbant drauge su partneriais, gimė „Erudito“ licėjus.
Bet ilgainiui supratome, kad į pirmą klasę atėjęs vaikas jau būna paveiktas ankstesnės ugdymo įstaigos. Suvokėme, kad norėdami investuoti į šiuolaikišką ugdymo sistemą, turime pradėti grandinę ne nuo pirmos klasės, o nuo kokių pusantrų metukų. Nenorėjome kurti darželio, tad sukūrėme pirmąją Lietuvoje ankstyvo ugdymo mokyklą – „Eureka“.
– Ir dabar vadovaujate, ir anksčiau teko. Kaip manote, kas yra vadovo sėkmės raktelis?
– Sakyčiau, kad esminis dalykas – suburti tinkamą komandą. Tai gali atrodyti banalu, bet tiesa. Ir reikia suprasti, kad tos komandos nesurinksi iškart, tai ateina per darbą, procesus, laiką.
– Kokias svarbiausias pamokas išmokote per tiek laiko vadovo kėdėje?
– Tų pamokų labai daug, bet šiuo metu į galvą ateina tai, kad, norėdamas būti geresnis, žengti žingsnį į priekį, turi nebijoti būti kitoks. Taisyklės yra gerai, bet kartais reikia ir jas sulaužyti. Nereikia būti į viską įsikandus aklai.
O kitas labai svarbus dalykas norint pasiekti bet kokių tikslų – planas. Planuoti mokausi visą gyvenimą, derinti skirtingus dalykus, bet suvokiu, kaip tai svarbu. Dar svarbu neįkristi į smulkmenas. Ir, galiausiai, suvokti, ką ir dėl ko darai.
Vis primenu sau, kad mano siekis gyvenime – kurti vertę, o ji tikrai ne visada pamatuojama pinigais.
– Kaip jūs įvardintumėte, koks yra jūsų gyvenimo tikslas?
– Aš dar būdamas jaunas sau esu pasakęs, kad mano gyvenimo siekis yra kurti vertę. Ši vertė dažnai yra ne pinigai, tik realybė tokia, kad, norėdamas kurti vertę, neišvengiamai atsiremi į finansines galimybes. Mano didžiausia vertė gyvenime – šeima: žmonas ir mūsų du vaikai, tačiau vis juokaujame su žmona, kad „Eureka“ yra lyg mūsų trečias vaikas.
Pastebiu, kad dažnai žmonės sutrinka ir nežino, kas jiems iš tikrųjų yra vertinga. Gyvena kitų žmonių primestomis vertybėmis. Bet tie, kurie žino, jiems lengviau – jie gali kantriai ir nuosekliai judėti to link.
– O kaip sužinoti, jei jautiesi surikęs, jei dar neatradai?
– Aišku, reikia ieškoti, mėginti išsigryninti. Manau, vienas iš orientyrų galėtų būti, kad tikrosios vertybės yra ilgalaikės. Reikėtų atskirti malonumus nuo vertybių, pastarosios dažnai orientuotos į ateitį, į tai, ką mes perduosime kitoms kartoms.
– Kas vis dėlto sugeba jus atitraukti nuo minčių apie darbą, verslą?
– Iš tiesų aš esu darboholikas ir, kad ir kaip tai skambėtų, aš pailsiu dirbdamas (juokiasi). Iki šiol neturiu įgūdžio atostogauti. Jei trečią dieną neprisėdu prie organizacinių reikalų, mane pradeda imti irzulys. Galbūt su amžiumi ateis išmintis ir elgsiuosi kitaip, bet šią minutę labai gerai jaučiuosi taip. Aišku, kalbant apie šeimą, ieškau būdų, kad visi jaustumėmės gerai.
Iki šiol neturiu įgūdžio atostogauti.
Akivaizdu, kad aš čia esu kitoks, nes mano šeimos nariai mėgsta keliauti, poilsiauti ir pan., dėl to mes stengiamės atrasti poilsio būdus, kurie yra smagūs visiems. Šiuo metu mūsų poilsis daugiausia yra toks, kad stengiamės iš Vilniaus pabėgti į pajūrį. Stengiamės praleisti ten kuo daugiau laiko. Tai – ir vietos pakeitimas, suteikiantis prasivalymo smegenims, ir puikus poilsis drauge.
– Kas stiprina jūsų vidinę savijautą? Ką veikiate, kai diena išbalansuoja ir reikia nuleisti garą?
– Geriausiai tokiais atvejais veikia sportas, aš tuomet tiesiog bėgu. Anksčiau mėgdavau ir ilgas distancijas, esu nubėgęs ir maratonų. Dabar jau mažesnes, tačiau jei per savaitę bent tris kartus neišbėgu, jau imu jausti nuovargį savyje. Bet tai yra orientuota ne į kūno parengimą, o į smegenų poilsį.
– Jei galėtumėte bet kurį vadovą pasaulyje pasikviesti puodelio kavos, kas jis būtų?
– Žaviuosi ir labai stebiu „Nvidia“ plėtrą bei situaciją pasaulyje. Manau, kad su šios įmonės vadovu Jensen Huang pokalbis prie kavos būtų labai įdomus.
