Pasak Kristinos, svarbiausia renkantis daiktus namams tampa ne mada ar patogumas, o jų prasmė, ilgaamžiškumas ir gebėjimas pasakoti istorijas.
„Esame tarptautinė penkių asmenų šeima, jau trečius metus save pristatantys kaip „The Horomans“. Gyvename ne pagal įprastus visuomenės standartus, brangindami diskomfortą kaip augimo ir progreso įrankį, esame alternatyvios knygos herojai, kurie neįmanomą meilę pavertė įmanoma – tokių ir daug panašių apibūdinimų apie save esame girdėję, o dažniausiai tiesiog – „ta crazy šeima“, – pasakoja Kristina.
Judviejų su vyru argentiniečiu istorija prasidėjo dar paauglystėje, kai Kristina pradėjo mokytis ispanų kalbos ir visiškai atsitiktiniam ispanakalbiui kontaktui internete parašė „hola“. „Po trejų metų susirašinėjimo per 14 tūkst. kilometrų atstumą tapome ne tik pora, vėliau šeima, bet ir žmonėmis, kurie šiandien kartu su trimis vaikais renovuoja istorinę XIXa. sodybą Lietuvos kaime“, – įspūdingą pažinties istoriją prisiminė moteris.
Porai teko gyventi skirtingose šalyse, daug keliauti, keisti aplinką ir iš naujo ieškoti vietos bei savęs.
„Buvo etapas, kai gyvenome Ispanijoje – viskas buvo patogu, greita, suplanuota. Tačiau ilgainiui pradėjome jausti labai stiprų poreikį sulėtėti. Norėjosi daugiau tylos, gamtos, tikrumo, mažiau dirbtinumo. Šiandien gyvename Elektrėnų savivaldybėje esančioje XIX amžiaus dvaro sodyboje, tiksliau – restauruotame jos svirne, kuris iš griūvančio ūkinio pastato virto mūsų namais. Su vyru dirbame IT ir marketingo srityse, todėl fizinis darbas sodyboje tapo visiška priešingybe kasdieniam gyvenimui prie ekranų. Vakarais keičiame kompiuterius į darbo pirštines, mokomės amatų, ieškome senųjų statybos metodų, restauruojame tai, ką daugelis jau būtų nurašę“, – apie dabartinį etapą pasakoja Kristina.
Ji neslepia, kad ši vieta abu su vyru labai pakeitė: išmokė daugiau kantrybės, paprastumo ir gebėjimo džiaugtis procesu, ne tik rezultatu.
Namą rinkosi pagal jausmą
Ieškodami vietos gyvenimui Kristina su vyru niekada nesvajo apie apleistą istorinę sodybą. Tačiau vos atvykę į dabartinę vietą pajuto keistą jausmą – nors aplink buvo griuvėsiai, apleista teritorija ir nykstantys pastatai, vieta atrodė paslaptingai gyva.
Turinio projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra, dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
„Mus paveikė ne architektūra ar romantizuotas seno namo vaizdas, o pojūtis, kad ši vieta kažką savyje saugo. Vėliau pradėję domėtis istorija sužinojome, kad sodyba priklausė Šumskų giminei – itin šviesiai ir išsilavinusiai šeimai, kuri rūpinosi vietos žmonėmis, steigė mokyklą kaimo vaikams, puoselėjo lietuvybę. Kuo daugiau domėjomės, tuo aiškiau supratome, kad tai nėra tiesiog senas pastatas. Tai vieta su labai stipria atmintimi. Ir turbūt pirmą kartą gyvenime taip aiškiai pajutome, kad namai gali turėti ne tik sienas, bet ir charakterį“, – pasakojo XIX a. name įsikūrusi moteris ir priduria:
„Mums visada buvo artima mintis ne kurti kažką naujo nuo nulio, o išsaugoti tai, kas jau turi savo šaknis. Atrodo, šiandien labai daug kas statoma greitai, trumpam, dėl vaizdo ar patogumo. Mums tai neatrodė patraukli idėja. Sakėme, kad jei jau įsipareigosime nekilnojamam turtui, tai tik ypatingam.“
Ji prisimena, kad pastatai buvo apleisti kelis dešimtmečius, teritoriją beveik visiškai buvo perėmusi gamta, daug kas išardyta ar suniokota vandalų: „Kai kurie žmonės mums atvirai sakė, kad paprasčiau būtų viską nugriauti. Tačiau labiausiai nustebino ne pati fizinė būklė, o tai, kiek istorijos čia vis dar jautėsi. Ieškodami informacijos pradėjome domėtis buvusiais šeimininkais ir netikėtai pavyko surasti gyvus Šumskų giminės palikuonis, šiandien gyvenančius Lenkijoje. Tai buvo vienas jautriausių momentų visoje šioje istorijoje.
Šiandien labai daug kas statoma greitai, trumpam, dėl vaizdo ar patogumo. Mums tai neatrodė patraukli idėja.
Sužinojome, kad jie ilgus metus nežinojo, kas vyksta su jų vaikystės namais, o apie mūsų projektą perskaitė žiniasklaidoje. Vėliau užsimezgė labai šiltas ryšys – iki šiol susirašinėjame, gavome jų šeimos memuarus, senas nuotraukas, istorijas apie gyvenimą šioje vietoje, nuoširdžius linkėjimus. Tuomet pirmą kartą iš tiesų supratome, kad restauruojame ne tik pastatus. Mes prisiliečiame prie kažkieno gyvenimo istorijos.“
Nori išsaugoti tai, kas išliko per ilgus amžius
Kristina atvira: jiems su vyru svarbu išlaikyti namo charakterį, istorinę fasado autentiką. Nors kultūros paveldas šių statinių neįtraukė į saugomų vertybių sąrašą, šeima į tai žiūri atsakingai ir pagarbiai: „Nenorime iš jo padaryti sterilios modernios erdvės, kurioje nebeliktų laiko žymių ir autentiškumo nuo 1850 m. Todėl kiekvieną kartą pirmiausia galvojame ne ką pakeisti, o ką galima išsaugoti. Jei įmanoma restauruoti seną medieną, plytas ar konstrukcijas – renkamės būtent tai, net jei tai kainuoja daugiau laiko ir jėgų.“
Žinoma, tam tikrų modernių sprendimų namuose yra, tačiau juos stengiamasi integruoti jautriai: „Mums gražu ne tobulumas, o tikrumas – kreivos sienos, rankų darbo detalės, senų medžiagų faktūra. Net svirną, kuriame dabar gyvename, tvarkėme remdamiesi senaisiais metodais. Su vyru patys mūrijome akmenis, atkūrinėjome pažeistas vietas, mokėmės visko nuo nulio. Tai buvo fiziškai labai sunkus, bet kartu nepaprastai prasmingas procesas.“
Pasak Kristinos, kurdami namus senoje sodyboje jie sąmoningai vengė pertekliaus. Restauruodami daug ką pernaudoio, taisė, ieškojo įsigyti senų naudotų daiktų.
„Šiandien pasaulyje labai daug vartojimo tik dėl vartojimo, o seni namai ir erdvės išmoko visai kitokio santykio su daiktais. Mums artima mintis, kad daiktai neturi būti vien dekoracija. Jie turi turėti svorį, istoriją ir ilgaamžiškumą“, – kalbėjo pašnekovė.
Svirną, kuriame gyvename, tvarkėme remdamiesi senaisiais metodais: patys mūrijome akmenis, atkūrėme pažeistas vietas, mokėmės visko nuo nulio.
Apleistuose statiniuose nebuvo nė vieno autentiško baldo, tačiau kuriantis didelė dalis šeimos namų daiktų yra taip pat su istorija, restauruoti arba prikelti antram gyvenimui. Kai kuriuos Kristina su vyru rado sendaikčių turguose, kitus – įsigijo nereikalingų daiktų grupėse, atnaujino ir pritaikė savo reikmėms.
„Vienas mylimiausių mūsų baldų – senas staliaus ąžuolinis darbastalis, kuris šiandien tapo virtuvės stalu ir, kaip mėgstu sakyti – svirno širdimi. Jis – netobulas, sunkus, su daugybe žymių, tačiau būtent todėl atrodo gyvas. Mums labai patinka daiktai, kurie turi charakterį. Atrodo, kad seni baldai į namus atneša daugiau šilumos nei masinės gamybos interjerai, kuriuose viskas tobula, bet taip pat ir laikina“, – teigė moteris.
Pasak jos, šis projektas labai pakeitė šeimos požiūrį į vartojimą. Dabar daug rečiau norisi pirkti naują daiktą vien todėl, kad taip greičiau ar paprasčiau.
„Seni daiktai dažnai turi ne tik istoriją, bet ir kokybę. Jie buvo kuriami ilgam, taisomi, perduodami iš kartos į kartą. Atrodo, kuo daugiau dirbame su šiuo namu, tuo labiau mokomės atsirinkti, kas iš tiesų svarbu ir vertinga“, – šeimos požiūrį atskleidė Kristina.
Pasak jos, kuriant gyvenimą senoje sodyboje, kuri tuo pat metu buvo ir restauruojama, jiedu su vyru suprato, kiek iš tiesų nedaug šeimai reikia daiktų.
Seni daiktai dažnai turi ne tik istoriją, bet ir kokybę. Jie buvo kuriami ilgam, taisomi, perduodami iš kartos į kartą.
„Laikinai gyvenant 35 kvadratinių metrų erdvėje, turi atsirinkti tik reikalingiausius daiktus ir vertinti juos. Daiktų, rūbų, žaislų ir kito perteklius ugdo savybę pamiršti, netausoti, nes žinai, kad visada gali pakeisti kitu. Vaikams – tai viena svarbiausių edukacijų perteklinio vartotojiškumo pasaulyje, bet tuo pačiu ir suvokimas, kad iš tiesų mūsų laimei visiškai nedaro įtakos daiktų kiekis“, – sakė Kristina.
Pašnekovė priduria: „Kartais juokaujame, kad ši vieta mus „įžemino“ – išmokė mažiau skubėti ir daugiau vertinti paprastus dalykus. Dažnai mūsų klausia ar nesiilgime miestų šurmulio, žmonių masės – tikrai ne. Kai norime, visada aplankome renginius, miestų centrus ir būname žmonių apsuptyje, tačiau visada prioritetą teikiame savo ramybės kampeliui. Mums mieliau turėti svečių, dalintis kuriama erdve ir jaukumu bei istorijomis gamtoje.“
Paklausta, ką patartų žmonėms, svarstantiems įsigyti seną namą restauravimui, Kristina atsakė: „Svarbiausia labai aiškiai suprasti, kad restauracija nėra greitas, pigus ar lengvas kelias. Jei žmogus ieško tik komforto ir greito rezultato, senas namas gali tapti didžiuliu nusivylimu. Tačiau, jei traukia pats procesas, istorija, kūrimas ir noras išsaugoti kažką vertingo – tai gali tapti vienu prasmingiausių gyvenimo nuotykių. Mūsų šeimą šis projektas suartino. Seni namai moko kantrybės, pagarbos laikui, atsakomybės ir gebėjimo matyti vertę ten, kur kiti mato tik griuvėsius. Ir turbūt svarbiausia – jie primena, kad ne viskas gyvenime turi būti nauja, tobula ar greita, kad būtų gražu.“
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Atliekų prevencijos viešinimas“ .
