Tačiau šie pokyčiai atnešė ir daugybę iššūkių, su kuriais tenka kasdien susidurti žiniasklaidoje dirbantiems profesionalams. Šiomis temomis pasikalbėjome su J.Beniušyte.
– Daug metų dirbote žurnaliste, dabar šiai profesijai ruošiate studentus: ką pastebite, koks ryškiausias pokytis įvyko?
– Žurnalistikai atidaviau kelis dešimtmečius, ir dirbu iki šiol. Esu įkūrusi „Gargzdapilis.lt“, kuri įgyvendina šviečiamosios žurnalistikos projektus, finansuojamus iš Medijų rėmimo fondo. Šiame portale įdiegtas aukščiausias prieinamumo standartas – straipsnius gali skaityti ir neregiai.
Pasakoju tai ne norėdama pasigirti, o siekdama parodyti, koks ryškiausias pokytis yra įvykęs mūsų profesijoje. Tai – naujos technologijos, o kartu su jomis – ir naujos galimybės bei iššūkiai. Anksčiau žurnalistai turėjo daugiau laiko kalbėtis su žmonėmis, vykti į įvykių vietas, rinkti ir tikrinti informaciją. Atitinkamai daugiau laiko galėjo skirti ir rašymui, ir audiovizualinių kūrinių parengimui.
Palyginus su laikais, kai straipsnius rašydavome ranka, dabartinės technologinės galimybės, drįsčiau teigti, prilygsta žmogaus išsilaipinimui Mėnulyje. Naujos technologijos žurnalistikoje atnešė didžiulį greitį ir aštrią konkurenciją – kas pirmas praneš naujieną? Visi varžosi dėl auditorijos – jos reakcijų, peržiūrų skaičiaus. Imama orientuotis ne į tai, kas svarbu, o į tai, kas sulaukia daugiau skaitytojų reakcijų. Dėl to turinio kokybė neretai atsiduria antrajame plane, o visuomenė kenčia, gaudama prastesnį produktą.
Su studentais daug kalbame apie tai, kad vien peržiūrų skaičius nerodo žurnalistinio turinio kokybės. Žurnalistas savo profesinėje veikloje pirmiausia turi jausti didelę atsakomybę prieš visuomenę ir teikti jai patikrintą bei išsamią informaciją.
Žurnalisto profesija reikalauja daug kompetencijų – jų reikėjo ir anksčiau, o ypač reikia dabar. Sparčiai vystantis technologijoms, privalome neatsilikti ir mokytis jas įvaldyti. Šiuolaikinė žiniasklaidos rinka iš žurnalisto reikalauja universalumo – neužtenka būti vien teksto autoriumi, reikia išmanyti fotografiją, filmavimą, montavimą, mokėti komunikuoti socialiniuose tinkluose, o kartais net pabūti savo kūrinių rinkodaros specialistu.
Tai nemenki iššūkiai žurnalistui – jis privalo nuolat mokytis, tobulintis, kad neatsiliktų nuo naujausių technologijų. Kartu tai ir naujos galimybės kurti įdomų, kokybišką turinį, kuris iš tiesų sulauks auditorijos dėmesio.
Naujos technologijos suteikia plačių profesinių galimybių dirbti laisvai samdomiems žurnalistams, kurie gali užsiimti žurnalistika, kurti savo žiniasklaidos priemones įvairiose platformose ir informuoti visuomenę aktualiomis temomis.
– Tradicinė žiniasklaida per nepriklausomybės laikotarpį išgyveno labai daug lūžių: spaudą keitė internetas, o dabar visi įprasti kanalai priversti kovoti ir su socialiniais tinklais, iš kurių informacijos semiasi jauni vartotojai. Kas laukia tradicinės žiniasklaidos per artimiausią dešimtmetį?
– Artimiausias dešimtmetis tradicinei žiniasklaidai bus ne išnykimo, o greičiau persitvarkymo laikotarpis. Pastebiu, kad šiuo metu regioninė žiniasklaida aktyviai transformuojasi į skaitmeninę erdvę. Mažėjant spaudos apimtims, leidiniai stiprina savo elektronines versijas ir didina sekėjų skaičių socialiniuose tinkluose. Dar prieš keletą metų socialiniai tinklai vietos laikraščiams nelabai rūpėjo.
Kai kurių laikraščių elektroninės versijos virsta naujienų portalais, kuriuose ne tik perpublikuojami laikraščio straipsniai, bet ir papildomai pateikiama aktuali vietinė informacija. Laikraščių redakcijų žurnalistai kuria ne tik tekstus, bet ir vaizdo reportažus, multimedijos turinį, pateikdami savo auditorijai daugiasluoksnį produktą, kurį aktyviai reklamuoja socialiniuose tinkluose.
Regioninė žiniasklaida nekovoja su socialiniais tinklais, o juos išnaudoja stipresniam ryšiui su skaitytoju, savo leidinio turinio viešinimui ir auditorijos pritraukimui. Greičiausiai popierinių laikraščių prenumeratos tai nedidina, bet padeda išlaikyti pagrindinės leidinio auditorijos dėmesį.
Manau, kad ateityje išsilaikys savo aiškų identitetą turinčios redakcijos, kurias žmonės rinksis dėl kokybiškos, patikimos regioninės informacijos, tiriamosios žurnalistikos ar gilesnio požiūrio į įvairius reiškinius ir įvykius. Jaunus žmones sudominti sunkiau – laikraščių jie nebeskaito, portalų taip pat nelabai, ir, kaip jūs taikliai pastebite, informaciją dažniau semiasi iš socialinių tinklų. Tačiau pastebiu, kad jaunimas, studentai mėgsta televiziją, radiją, su šiomis žiniasklaidos priemonėmis sieja savo žurnalistinę karjerą.
Informacijos iš socialinių tinklų semiasi ir žurnalistai – čia suranda aktualias temas. Jas aptaria, analizuoja ar tiesiog nukopijavę persikelia į savo leidinius. Socialinių tinklų turinio kopijavimas nėra geras dalykas–mano akimis, tai nėra žurnalistika.
– Dirbtinis intelektas – dar vienas dalykas, kuris palietė visas sritis, žiniasklaidą taip pat – daug žurnalistų DI įrankius naudoja kasdien. Kokias grėsmes įžvelgiate? Ką reikėtų daryti?
– Pagrindinė grėsmė – tapti nebereikalingiems: žmonės atsakymų dabar turbūt dažniau ieško klausdami dirbtinio intelekto, o ne ieškodami straipsnių ar laidų žiniasklaidos priemonėse. Tačiau yra vienas „bet“ – dirbtinio intelekto atsakymai gali būti klaidinantys ir pridaryti žalos.
Žiniasklaidos priemonės ir žurnalistai pateikia visuomenei patikrintą informaciją, nes tai juos įpareigoja įstatymai ir profesiniai standartai. Šiandien informacijos yra per daug, tačiau patikimos galime rasti tik tradicinėje žiniasklaidoje. To pasitikėjimo žiniasklaida jokiu būdu negali prarasti, norėdama išlikti pati.
Manau, kad didžiausia grėsmė yra ne pats dirbtinis intelektas, o neatsakingas jo naudojimas. Savo studentams nuolat kartoju: neatiduokite kūrybos džiaugsmo „mašinai“. Pasiduoti pagundai kurti turinį pasitelkiant dirbtinį intelektą lengva, tačiau ilgainiui suvienodėsime, prarasime individualumą, savo „balsą“. Ar žmonės norės mokėti už tokį žiniasklaidos turinį? Tikrai ne.
Skaitytojas turi teisę žinoti, kur yra autoriaus darbas, o kur – dirbtinio intelekto sugeneruotas turinys. Tačiau jau pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų – kartą teko matyti į vieną portalą įkeltą straipsnį su visa per klaidą palikta užklausa ir susirašinėjimu su dirbtiniu intelektu. Ką pagalvojo tai pamatęs skaitytojas? Tokie dalykai labai kenkia žiniasklaidos reputacijai.
Manau, dirbtinis intelektas yra geras pagalbinis įrankis žurnalisto darbe, ir be jo nebeapsieisime, kai reikia apdoroti duomenis, atlikti garso transkripcijas ar vertimus. Tačiau turime išsaugoti kūrybiškumą ir kartu mokėti atsakingai naudotis naujausiomis technologijomis, kurios sparčiai žengia į priekį.
– Esate dėstytoja, ugdanti žmones, kurie kurs žiniasklaidos turinį. Kokie jie? Kokie motyvai juos veda, renkantis šią profesiją? Kuo jie skiriasi, pvz., nuo ankstesnių žurnalistų kartos?
– Gal ryškiausias skirtumas tarp kartų tas, kad dabartiniai būsimieji žurnalistai nori būti matomi ir yra drąsesni. Noriai ima mikrofoną, nebijo kamerų, svajoja apie saviraišką bei karjerą televizijoje ir radijuje: vesti laidas, „šou“ programas.
Beje, straipsnius rašyti patinka ne visiems, jaunimui norisi greitesnio rezultato. Kiti žavisi tiriamąja žurnalistika, teigdami, jog pagrindinė motyvacija studijuoti žurnalistiką yra siekis ieškoti tiesos, suteikti visuomenei galimybę matyti tikrą situaciją, demaskuoti melą.
Jie supranta, kad šiame „TikTok“ pasaulyje žurnalistas yra ypač reikalingas. Ir yra pasiryžę įrodyti, kad žurnalistika nėra „labiausiai apgailestaujama karjera“ dėl palyginti nedidelių atlyginimų ir ribotos darbo pasiūlos, kaip parodė JAV atlikta apklausa, regis, prieš pora metų. Ir pas mus juk žurnalisto profesija nėra tarp geidžiamiausių, nors kažkada buvo priešingai. Tačiau tai – išskirtinė profesija, labai daug duodanti ir pačiam žmogui kaip asmenybei.
Nors studentų motyvai skirtingi, tikslas tas pats – išmokti žurnalistikos pagrindų ir tapti geru specialistu. Džiaugiuosi darbu su jaunimu – tai tikra atgaiva. Stengiuosi juos nusivesti į vietas, kur jie galėtų įgyti praktinio darbo įgūdžių ir bendravimo su žmonėmis patirties: į spaudos konferencijas, susitikimus redakcijose, temines išvykas į įmones. Mano darbas – padėti jiems suprasti, kad nepaisant besikeičiančių žiniasklaidos formų, žurnalistikos pagrindai nesikeičia: faktai, atsakomybė ir etika.
Smagu, kad į universitetą mokytis ateina labai talentingų jaunuolių, kūrybiškų asmenybių – ne vienas jų dar studijuodamas jau yra įsidarbinęs Klaipėdos žiniasklaidos priemonėse.
– Kodėl tradicinė žiniasklaida dar reikalinga mūsų visuomenei?
– Stebint, kokie dezinformacijos kiekiai plūsta į socialinius tinklus, ir kaip kartais lengvai pasiduodama manipuliacijomis, akivaizdu, kad profesionali žurnalistika yra svarbus patikimos informacijos garantas. Žurnalistai informuoja, kelia nepatogius klausimus valdžiai, aiškina procesus. Kartu jie kuria viešąją atmintį, fiksuoja pokyčius, suteikia tribūną skirtingoms nuomonėms.
Be profesionalios žiniasklaidos visuomenė taptų dar labiau pažeidžiama manipuliacijų. Gyvename informacijos pertekliaus laikais – ją skelbia kas netingi, tačiau dažnai nesivarginama jos tikrinti, o kartais siekiama visai kitų tikslų – sukelti sumaištį, apgauti ar pakenkti. Manau, kad tradicinė žiniasklaida yra ne tik labai reikalinga, bet ir būtina ją visomis išgalėmis stiprinti. Nes stipri žurnalistika – tai stipri valstybė.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 220 000 Eur.
