Jurgita Šimelevičienė: „Šiandien verslo žurnalistika man atrodo dar svarbesnė nei anksčiau“

– Kodėl pasirinkai šios srities žurnalistiką?

– Man patinka nagrinėti statistiką, įmonių finansines ataskaitas ar kitus skaičius, nes po jais kartais slypi išskirtinės istorijos, o kartais – naujos tendencijos. Pavyzdžiui, įvairūs reitingai, kuriuos darau, – vertingiausių įmonių, didžiausių žemvaldžių ar darbdavių – leidžia pamatuoti šalies ekonomikos temperatūrą, pamatyti kas keičiasi, kiek pasiekėme, kur judame.

O šalia tų sudėtingų temų verslo žurnalistas yra ir tas tarpininkas, kuris daugybę sudėtingų temų savo skaitytojams bando paaiškinti paprastai. Pavyzdžiui, kodėl kyla maisto ar elektros kainos, kur dėti santaupas, kad jos nenuvertėtų, kaip palies gyventojų pinigines Seimo priimta mokesčių reforma, kaip deklaruoti pajamas ar kokia situacija darbo rinkoje.

Šiuo metu, kai Lietuvoje siaučia tikra finansinių sukčių epidemija, iš gyventojų išviliojami milijonai eurų, verslo žurnalistika man atrodo dar svarbesnė nei anksčiau.

– Kokį poveikį daro verslo žurnalistika?

– Visų skyrių žurnalistai labai dažnai yra ta paskutinė instancija, į kurią kreipiasi gyventojai, susidūrę su neteisybe institucijose, nesąžiningu įmonių elgesiu, bet niekaip nesugebantys apsiginti, nes paprasto kliento skundas taip ir užstringa kažkur žemiausioje grandyje. Ir įstringa ne tik paprastų gyventojų problemos, bet ir žinomų žmonių, nes prieš biurokratiją visi mes lygūs.

Prisimenu, kaip kartą žiemą, po didelio snygio, kreipėsi vienas žinomas verslininkas, kuris kelias paras Vilniuje neturėjo elektros. Žurnalistams pasidomėjus, kodėl taip ilgai trunka tą elektros tiekimą atkurti, ji atsirado dar tą pačią dieną. Tokių situacijų, kai žurnalistams vos paskambinus, įmonės ar institucijos iš karto išsprendžia problemą, pasitaiko kiekvieną savaitę, nes verslui svarbu nepriekaištinga reputacija.

Tad žurnalistai tikrai nemažai prisideda prie skaidresnės tiek verslo, tiek valstybinių institucijų veiklos. Prisimenu dar vieną pavyzdį – Užimtumo tarnyba skelbia sąrašą įmonių, pranešančių apie grupinius atleidimus. Prieš keletą metų pastebėjome, kad to sąrašo nebeliko – tuomet paaiškėjo, kad įmonėms ši informacija labai neparanki, todėl jos įtikino tarnybą ją išimti. Vis dėlto ši informacija, indikuojanti apie tam tikras problemas, svarbi visuomenei, todėl po mūsų publikacijų, šis sąrašas buvo grąžintas.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Jurgita Šimelevičienė

– Ar kada nors teko susidurti su spaudimu nepublikuoti pasirinktos temos? Kaip tai išsprendei?

– Taip, ne kartą – tiek iš įmonių, tiek ir iš skaitytojų, kurie patys kreipėsi norėdami papasakoti savo istoriją.

Kartais iš įmonių, kai pradedame domėtis kokia nors problema, sulaukiu skambučių: „Ar tikrai apie tai verta rašyti?“. Į įtikinėjimus, kad geriau tokio teksto nerašyti, atsakau, kad jei žmonėms kyla klausimų, abejonių – taip, tema yra.

Kartą po vieno interviu su įmonės vadovu, kurį paėmė mano skyriaus žurnalistas, iš įmonės atstovės esu sulaukusi skambučio: „Ką galime padaryti, kad šitas interviu nepasirodytų?“. Žinoma, kad tekstas pasirodė, o toks klausimas buvo tik įrodymas, kad žurnalistas puikiai atliko savo darbą ir uždavė taiklius klausimus.

Pasitaiko, kad bando manipuliuoti ar grasinti įmonių, kurių nesąžiningas elgesys aprašomas straipsnyje, atstovai, vadovai ar net jų artimieji. Kartais tenka išgirsti, kad paduos į teismą, o vieną kartą paskambino verslininko, nepristačiusio klientams prekių ir negrąžinusio pinigų, tėvas, kuris prašė išimti jau publikuotą tekstą, nes jo sūnus „gali sau kažką pasidaryti“. Tąkart ilgai kalbėjomės apie atsakomybę už savo veiksmus, pasiūliau papildyti publikaciją, jei skolos bus grąžintos, bet straipsnio neišėmiau, nes taip pasielgti neleidžia mano suvokimas, kas yra žurnalistas ir žurnalistika.

Gaila, bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmonės nesupranta žurnalistų darbo esmės. Pavyzdžiui, kreipiasi skaitytojas, susidūręs su problema – tarkime, įmonė neatsiuntė prekių ir negrąžina pinigų. Žurnalistai pradeda domėtis, įmonė iškart grąžina pinigus, o skaitytojas staiga pareiškia: nieko nerašykite, pinigus jau atgavau. Tuomet visada paaiškiname, kad žurnalistas nėra nei bėdų turgus, nei spaudimo priemonė – jei mums pasirodė, kad tema svarbi, publikaciją pradėjome rašyti, mes ją pabaigsime net ir tuo atveju, jei problema bus išspręsta.

Skaitykite Jurgitos Šimelevičienės parengtus straipsnius:

„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.