Viena jų – Ineta Šmitienė, kurianti išskirtines rankines ir kilimus su suvalkietiškais raštais. Išgirdus jos pasakojimą nebekyla klausimų, kodėl būtent tokia jos kūryba. Panašu, jog meilė Suvalkijai jai buvo perduota su mamos pienu.
„Studijavau KTU tekstilės dizainą ir technologijas, o magistro baigiamajam darbui rašiau tema apie Suvalkijos etnografinius lovatiesių raštus. Renkant informaciją teko aplankyti daugybę muziejų ir senolių kaimuose, kur gavau galimybę savo rankomis paliesti dalelę istorijos, pamatyti senųjų kartų austas lovatieses ir išgirsti istorijas apie moteris, kurios jas išaudė. Paieškų metu sužinojau daugiau ir apie savo pačios šeimą. Mano senelė išlaikė savo mamos austų 100 metų senumo lovatiesių. Manau, šios patirtys ir išgirstos istorijos įžiebė mano meilę etnografiniams raštams, bei ornamentams“, – pasakojo Ineta.
Nors kūryba visada buvo šalia, tačiau daugiau laiko rankdarbiams ji galėjo skirti tik susilaukusi vaikų, t.y. būdama vaiko priežiūros atostogose.
„Auginant vaikus gavau galimybę užsiimti ir išmėginti naujus pomėgius bei rankdarbius. Tarp jų ir buvo kilimų darymas, naudojant „tufting“ metodą. Pradėjau nuo vaikiškų kilimų. Ryškūs bei minkšti kilimai su vaikų vardais ar jų mėgstamais personažais, gyvūnais yra puiki dovana gimtadieniams ar krikštynoms. Per laiką atsirado poreikis labiau kūrybiniams darbams, norėjosi panaudoti tai, ką sužinojau ir pamačiau apie etnografinius raštus, tačiau perkeliant juos į modernią formą.
Taip prasidėjo mano kelionė kuriant kitokius kilimus, o vėliau ir rankinukus. Pradėjau gaminti mažesnes „skryneles“ susidėti savo turtams, papuoštas etnografiniais piešiniais nuo audinių bei skrynių. Tokia mintis kilo, nes tikrai ne kiekviena moteris namuose turi senovinę skrynią ar seną trapią lovatiesę“, – pasakojo Ineta.
Nesvarbu, ką kuria – kilimą ar rankinuką, Ineta pirmiausiai pradeda nuo raštų ar ornamentų paieškos muziejuose, lietuvių liaudies meno knygose, Lietuvos muziejų informacinėje sistemoje (LIMIS). Taip pat naudoja užsakovo pavyzdį, jei jis turi konkrečių norų.
„Ornamentą perpiešiu išlaikydama pagrindinę idėją ir tematiką, bet priderindama gamybos proceso galimybėms. Parenku siūlus ir spalvų derinius: dažniausiai naudoju vilnos ir akrilo siūlus, nes jie malonūs prisilietimui ir geriau išlaiko spalvą. Tada ant medinio rėmo ištempiu pagrindo audinį ir ant jo persipiešiu galutinį raštą. Naudodama „taftinimo“ šautuvą pramušu siūlus pro audinį. Vienas svarbiausių etapų yra kilimo skutimas, karpymas ir iššukavimas – šiuo žingsniu išryškinami ornamento kontūrai. Rankinės pabaigoje yra siuvamos į formą, sudedami galutiniai elementai. Viską darau pati“, – apie kūrybos užkulisius pasakojo menininkė.
Pasak moters, nors šiuo metu dažniausi jos darbai – kilimai ir rankinės, vien tuo ji neapsiriboja: „Visada jaučiau meilę kūrybai, todėl niekada nesiliauju ieškoti naujų būdų išreikšti savo idėjoms. Mėgaujuosi tiek kilimo darymu, tiek rankinuko gamyba, bet, be to, dar papildomai ir 3D spausdinu, dažau, gaminu dekoracijas, piešiu ant rūbų, gaminu „Cosplay“ kostiumus.“
Padaugėjus darbų, ji įkūrė ir savo prekės ženklą „Ineta Studio“. Kol kas veikla orientuojasi į Lietuvos rinką – pagrindiniai pirkėjai čia ir gyvena. Jos darbus galima vadinti vienetiniais – kiekvienas yra unikalus.
„Visa gamyba yra tik mano rankų, tai užtrunka ilgiau, dėl tos priežasties yra ribotas kiekis užsakymų, kuriuos galiu priimti. Gaminių kainos labai skirtingos ir priklauso nuo gaminio dydžio ir ornamentų sudėtingumo. Kol kas vien tik iš tokios veiklos gyventi dar neišeina“, – neslėpė Ineta.
Vis dėlto jos kūrybos gerbėjų gretos auga. Tarp jų – ir istorikė, knygos „Slanino raganos“ autorė Kristina Petrauskė, „Instagram“ ir „TikTok“ sekėjams geriau žinoma kaip Chistorike.
