Iš Zarasų krašto kilusi jauna moteris šiuo metu vadovauja bendrovei „Lietaus sodai“, kuri vykdo daug skirtingų veiklų. Vis dėlto visos jos vienaip ar kitaip susijusios su jos tėvų pradėtomis veiklomis – Evelinos tėtis vadovauja įmonei, užsiimančiai lietuviško vyno ir stipriųjų gėrimų gamyba, prekyba ir kitomis su tuo susijusiomis veiklomis.
Komfortas pasidarė nuobodus
Užaugusi vaizdingame ežerų krašte Zarasų rajone, po mokyklos baigimo Evelina išvažiavo studijuoti į Vilnių. Vėliau trumpam sugrįžo į gimtinę, tada likimas nubloškė į Klaipėdą, ten apsigyvenusi su vyru susilaukė dviejų vaikų. Nors, pasak jos, gyvendama pajūryje jautėsi laiminga, gyveno patogiai, ilgainiui tai pasidarė... nuobodu.
„Iš tiesų mane visąlaik traukė sugrįžti į Zarasus, tačiau tuo klausimu mano vyras buvo labai griežtas – sakė, ne, niekada to nebus. Klaipėdoje mums buvo gerai, gyvenome sėsliai ir taip, kaip žmonės sako, kad beliko tik senti. Susikūrėme patogų gyvenimą ir pasidarė gal nuobodu? Nežinau“, – juokiasi Evelina.
Dar gyvenant uostamiestyje, moters tėvai pradėjo gaminti vyną. Kai kuriuos darbus šeimai padėjo atlikti ir Evelina: „Mano ryšys su Zarasais niekada nebuvo nutrūkęs: kai kuriuos darbus dirbau nuotoliniu būdu, su tėčiu kartu važiuodavau ir į parodas. Taip pat su vaikais reguliariai atvažiuodavau pabūti – nors atrodo, kad Zarasai nuo Klaipėdos toli.“
Pasak jos, Zarasai visą laiką buvo didelį neišnaudotą turizmo potencialą turintis kraštas. O Evelinos šeima – idėjų, kurias čia būtų galima įgyvendinti, nestokojantys žmonės.
„Nuo senų laikų Zarasų centre turėjome nenaudojamas patalpas. Mums kilo idėja, kad būtų galima kažkokią veiklą jose pradėti. Po truputį gimė idėja sukurti ten firminę gėrimų parduotuvę, konditeriją, galbūt pardavinėti vietinių amatininkų suvenyrus“, – atvirai kalbėjo Evelina.
Svarstydami apie gyvenimą Zarasuose, abu su vyru pamatė daug privalumų: saugesnė aplinka vaikams augti, jokių automobilių spūsčių, gamta. Tad apsispręsti nebuvo sunku.
Veiklų skaičių didina pamažu
Apsisprendus persikelti į kitą Lietuvos dalį, Evelina jau žinojo, kad bandys atgaivinti apleistą pastatą, esantį Vytauto g., Zarasų centre.
„Pradžioje galvojau, kad ten prekiausime tėčio vynu, vietinių amatininkų suvenyrais, gal bus kepyklėlė – norėjau turėti tokį tašką, ko Zarasuose nebuvo“, – prisiminė Evelina.
Tačiau likimas mėgsta pokštus – besiruošiant kraustytis, šeima pagausėjo – gimė trečias vaikas. Tačiau idėja nebuvo pamiršta – įgyvendinti sumanymą Zarasuose pradėjo čia gyventi iš Vilniaus sugrįžusi Evelinos sesuo.
„Mūsų tėtis labai inovatyvus ir inžinerinio mąstymo žmogus – jis viską suplanavo – vietą prekybai, virtuvę, gamybines patalpas. Mums buvo svarbu pradėti, o vėliau jau taikytis prie rinkos, žmonių ir miesto poreikių“, – neslėpė iniciatyvios šeimos atstovė, pridūrusi, kad dar šiemet Zarasuose duris atvers didelis vaikų žaidimų kambarys, kur bus rengiamos picų kepimo edukacijos, taip pat veiks laipynių kompleksas, skirtas šeimos pramogoms.
„Lietaus sodai“ Zarasuose pradėjo veikti 2020 m. gruodžio 3 d. Visai netrukus pasaulį apėmė COVID-19 pandemija.
„Judėti buvo galima tik šiek tiek, žmonės galėjo lankytis tik su kaukėmis. Tačiau neatsidaryti negalėjome, nes spaudė terminai – buvome parašę projektą paramai gauti. Vis dėlto viskas buvo tikrai gerai – matyt, žmonės buvo pasiilgę kažkur išeiti, o ypač – į naują vietą, tokią, kokios Zarasuose nebuvo. Todėl, sakyčiau, kad mūsų vieta labai greit rado savo klientą. Iš pradžių prekiavome ne tik savo produkcija, bet kuo toliau, tuo labiau pradėjome plėsti ir savo gourmet skyrių: atsirado marinuotų alyvuogių, užtepėlių, naminių pyragų ir kitų desertų, bistro maisto, pvz., picų, kurios iki tol Zarasuose nebuvo kepamos“, – prisiminė Evelina.
Principas „pasiūlyk tai, ko dar nėra ir reikia“ jos šeimos verslui galioja iki šiol. Be parduotuvės ir kavinės, Zarasus lankantiems turistams jie pasiūlė nakvynę – virš kavinės įrengti keletas kambarių. Pradėjo nuo 4, dabar veikia 6, o planuose – 24 kambariai, skirti trumpalaikiam apgyvendinimui.
„Augame kartu su turistų skaičiumi. Viską, ką uždirbame, atiduodame plėtrai“, – sakė Evelina.
Svečiai atvažiuoja ne tik iš Lietuvos
2022 m. Zarasuose duris atvėrė ir pirmasis regione aukštos klasės restoranas. Jis taip pat įsikūrė tame pačiame pastate, kurį Evelinos šeima ryžosi prikelti naujam gyvenimui.
„Siūlome aukštos kokybės mėsą, žuvį, jūros gėrybes. Aplinka, kaip ir maistas, skirta mėgstantiems ramybę, kokybę. Garsių vakarėlių restorane nebūna. Daug žmonių nustemba, kad atvykę į Zarasus jie gali rasti tokią vietą“, – apie restoraną pasakojo pašnekovė.
Kalbėdama apie turistus, Evelina neslepia, kad kaip ir visi turizmo versle dirbantys žmonės, yra priklausomi nuo sezoniškumo. Tačiau džiaugiasi, kad turi ir vietinių klientų.
„Nenoriu būti, kaip Palangos verslininkai – skųstis, bet pernai vasara nebuvo gera. Turime dar vieną kavinę-piceriją, kitoje vietoje, kur iš tikrųjų matome, kad veikti ji gali tik porą mėnesių per metus – nuo Joninių iki rugpjūčio paskutinės savaitės. Po to galima užkabinti spyną. Restoraną, parduotuvę ir kavinę „Lietaus sodai“ sezonas taip pat veikia, bet turime ir vietinių pirkėjų. Pas mus lankosi daug žmonių, gyvenančių aplinkiniuose miestuose – Utenoje, Rokiškyje, Visagine, taip pat iš Latvijos – Daugpilio. Grįžę pas artimuosius giminaičiai taip pat užsuka. Turime ir tokių klientų, kurie specialiai atvažiuoja nupirkti gaminių, kuriuos siunčia giminaičiams arba vežasi lauktuvių. Žinomumą mes turime“, – pasakojo pašnekovė.
Kur kas didesnė problema, kuri, galima sakyti, yra didžiausia – norinčių dirbti žmonių trūkumas. „Vasarą geriau – sugrįžta kitur besimokantys studentai, moksleiviai, kuriuos galime įdarbinti. Bet nuolatiniam darbui rankų labai trūksta. Ir ne dėl to, kad iš miestelių išvažiuoja jaunimas. Ne, jo yra, tiesiog nenori dirbti“, – apgailestavo Evelina.
Trūksta traukos objektų, ypač – po stogu
Zarasų rajone telkšo 325 ežerai, 2 iš jų – pačiame mieste. Visgi, nors gamta čia yra įspūdinga, yra ir vandens pramogų, visos jos neįmanomos, kai oras prastas – lyla, vėjuota ir šalta.
„Zarasams tikrai labai trūksta traukos objektų. Viskas remiasi į orą. Pas mus dieviškai graži gamta. Bet, pvz., savaitgalį turėjome sulaukti didesnės turistų grupės, tačiau labai lijo. Žmonės sako: „Mums nebus ką veikti – sėdėti kambaryje, degustuoti gėrimus – visą laiką to nedarysi.“ Žinoma, yra galerija, muziejus, bet reikėtų SPA, baseino – vietų, kur žmonės galėtų pailsėti. Potencialo Zarasai turi tikrai daug, bet jis toli gražu neišnaudotas“, – nuomonę išreiškė pašnekovė. Be to, pasak jos, šiame mieste nėra galimybės nakvoti didesniam skaičiui turistų: „Kol kas nėra tokios vietos, kuris galėtų priimti visą autobusą.“
Džiaugiasi saugumu ir bendruomene
Į Zarasus Evelina sugrįžo prieš šešerius metus ir sako iki šiol niekada nesigailėjusi. Priešingai – su metais mato tik daugiau privalumų, kodėl verta gyventi mažesniame mieste.
„Iš pradžių grįžus atrodė, kad nieko nebepažįstu. Karta pasikeitusi, žmonės kiti. Bet paskui įvyksta santykiai, užsimezga ryšiai. Pradžioje stebino ir tai, kad visi vieni kitus mato ir pažįsta. Tačiau, kita vertus, tai labai gerai. Čia gyvena viena didelė bendruomenė – tai labai faina, saugiai jautiesi“, – privalumus, kuriuos atrado gyvendama Zarasuose, vardijo ji.
Daug planų ateičiai turinti zarasiškė sau linkėjo matyti platesnį vaizdą, ateitį ir neįsisukti į kasdienybę. O svajojančius gyventi ir savo veiklą vystyti Zarasuose, kvietė tai ir padaryti: „Į visus, kurie turi idėjų ir kažką naujo daro, mes žiūrime ne kaip į konkurentus. Kuo daugiau bus mūsų, tuo daugiau Zarasai turės ką pasiūlyti turistams ir gyventojams.“
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
