Į Gelgaudiškį jis sugrįžo po kelerių metų emigracijos užsienyje. Kaip ir daugelis, ten vyko uždarbiauti. Neslepia, kad svajonėse buvo namas Kaune ar Vilniuje, bet likimas atvedė į mažą miestelį.
„Pagalvojau – koks skirtumas? Dabar gali gyventi bet kur ir į darbą važiuoti kitur – visi dabar taip gyvena. Taip ir apsisprendžiau renovuoti senelių sodybą. Grįžau ir nesigailiu“, – pradžią Gelgaudiškyje pasakojo Edgaras.
Vingiuotas kelias į kalvystę
„Aš baigiau mechanikos mokslus. Pirmoje darbovietėje dirbau šaltkalviu – reikėjo apdirbti metalą. Visko išmokau ir supratau, kad man patinka dirbti su metalu. Kai manęs klausia, kodėl patinka kalvystė, sakau, kad visąlaik mėgau šaltus ginklus ir karo istoriją. Visada norėjau, kad pas mane namuose, kaip muziejuje, kampe stovėtų riterio šarvai. O mano pirmasis mėgėjiškas kalvio darbas buvo viduramžių riterio šalmas ir krūtinės šarvo dalis. Tiesa, to projekto aš nebaigiau, išsikrausčiau į užsienį, bet nuo to pradėjau. Esu daręs ir peilius“, – pasakojo pašnekovas.
Jis prisiminė, kad dirbti su metalu anuomet buvo visiškai kitaip – mokytis dažniausiai tekdavo bandymų būdu: „Dabar videopamokų internete ir galimybių nuvažiuoti kur nors pasimokyti labai daug. Tuo metu, 1991–1992 m. nelabai buvo. Viską pradėjau daryti taip, kaip man atrodė.“
Kalvystė jam padėjo atskleisti kurį laiką „palaidotą“ savo pusę – norą kurti.
„Vaikystėje ir mokyklos metais aš piešiau. Mano piešinius yra siuntęs dailės mokytojas į respublikinius konkursus, juos yra rodę ir per Lietuvos televiziją – būdavo toks konkursas „Vaikų pasaulis“. Norėjau stoti ir studijuoti dailę – man tai rekomendavo mokytojas.
Tačiau tėvai sakė, kad iš priprieštų paveikslų duonos nevalgysiu. Tada dar nebuvo labai daug galimybių, ką su piešimu veikti, reklamos sritis dar nebuvo tokia, kokia dabar. Todėl pasirinkau automobilių remontą, mechaniką, nes tuo metu tai buvo perspektyvi specialybė. Visgi po studijų, kaip pasakojau, nuėjau dirbti į metalo apdirbimo įmonę ir taip pradėjau dirbti su metalu“, – vingiuotus kelius prie kūrybinės veiklos atpasakojo Edgaras.
Mamos gimtinėje įsikūręs vyras greit rado veiklos – įsidarbino čia veikiančioje gelžbetonio įmonėje, kur galėjo pritaikyti anksčiau įgytas profesines žinias. Čia gavo ir pirmąjį užsakymą kaip kalvis.
„Direktorius paprašė manęs padaryti juostas ant židinio. „YuoTube“ jau buvo, buvau kažką matęs – kaip išėjo, taip padariau, papuošiau. Taip prasidėjo mano pirmieji darbai – juosta ir grotelės židiniui. Jų nuotrauka iki šiol yra mano feisbuko paskyroje. Nuo to užsikabinau, pradėjau ne šiaip pjaustyti metalą, bet vis ką nors kūrybingiau, įdomiau kurti“, – pasakojo kalvis.
Reklamuotis neprireikia: „Nenoriu miegoti kalvėje“
Pasak Edgaro, didžiausi pinigai uždirbami iš vartų, tvorų, balkonų, laiptinių (turėklų). „Mūsų rinkoje tokia situacija, kad, kai turime iš Kinijos atvežtų varžtų ir kitų detalių, bet kuris virinti metalą mokantis žmogus gali pilnai surinkti vartus ir gana greitai uždirbti pinigų. Bet mane traukia meninė kalvystė, kurioje reikia įdėti savo kūrybos. Tokie darbai šiltesni. Dovanos, gėlės, medaliai, apdovanojimai, gyvūnai – man patinka juos daryti. Aišku, darau ir paprastas gražias šašlykines ir kitus užsakymus – iš to uždirbami pinigai. Bet turiu užsakymų, kurie yra būtent meninės kalvystės“, – džiaugėsi kalvis.
Nors šiais laikais sakoma – „jei tavęs nėra internete, tavęs nėra“, Edgaras neslepia savo autorinių gaminių ir veiklos nereklamuojantis.
„Bijau, kad nespėsiu gaminti, jei reklamuosiuos. Aš visada turiu darbo į priekį. O miegoti kalvėje nenoriu“, – juokėsi pašnekovas.
Kalvystė užima daug jo gyvenimo, vis dėlto iki šiol tai nėra pagrindinis jo darbas.
„Nemažą dalį savo gyvenimo aš skyriau Lietuvos kariuomenei – buvau Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų karys. Dabar jau porą metų esu aktyviame rezerve. Tačiau nuo 1995 m. iki šiol Lietuvos šaulių sąjungoje dirbu instruktoriumi – mokyklose vedu paskaitas devintokams apie pilietinį pasipriešinimą“, – kalbėjo pašnekovas.
Mažiau laiko prie internete, daugiau – su žmonėmis
Kalvystė – ne vienintelis Edgaro pomėgis. Nemažą dalį laiko jis skiria visuomeninei veiklai. Prieš kurį laiką netikėtai jis atrado save vaidindamas teatre.
„Tarp draugų visada garsėjau kaip aktyvus žmogus, renginių vedėjas, mokantis ir vesti renginį, ir pasirūpinti muzika. Buvau vietinis Kalėdų Senis. Kartą mane pakvietė į vaikų kalėdinių spektaklių projektą. Suvaidinau personažą, tada pakvietė Šakių mėgėjų teatras. Tuomet pakvietė suvaidinti pagrindinį vaidmenį – tų projektų tikrai netrūksta: mane bando kviesti ir šokti, ir dainuoti. Aš visada sakau, kad pabandyti reikia, o jei paskui netęsi, tai nieko tokio. Televizoriaus išvis nežiūriu, laiko turiu. O kuo mažiau sėdi socialiniuose tinkluose, tuo daugiau laiko bendrauti su žmonėmis, dalyvauti, kur nors nuvykti. Man tai įdomiau“, – apie savo požiūrį į gyvenimą kalbėjo pašnekovas.
Planuoja mokytis
Gyvenimas provincijoje vis dar apipintas stereotipais, kurių vienas – kad čia nėra ką veikti, „nieko nevyksta“. Klausant Gelgaudiškyje gyvenančio Edgaro, matyti priešingai.
„Viskas priklauso nuo to, kokią norime susikurti aplinką aplink save. Gelgaudiškyje bendruomenė aktyviai pradėjo veikti galbūt tik kokie treji metai. Esame entuziastų grupė, kuri turi idėjų ir noro jas įgyvendinti. Komanda labai svarbu – vienas negali daug ko padaryti, neįgyvendinsi projektų, nepadaryti renginių. Įtraukiau brolį, brolio žmoną, pažįstamų – suaktyvinome veiklą. Nesakau, kad visuose miesteliuose ir kaimuose yra ką veikti. Veiklos yra, jei to nori“, – nuomonę išsakė pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad geras pavyzdys užkrečia – pamatę, kad jų tėvai, kaimynai organizuoja renginius, juose dalyvauja, prisijungs ir kiti, taip pat ir jaunimas, kuris dažnai kritikuojamas dėl neveiklumo: „Sakome, kad jaunimas neveiklus, bet ir patys „sėdime telefonuose“, tai parodykime pavyzdį!“
Jis pats nežada sustoti ir gyvenimą vis paįvairina naujais planais, svajonėmis. Artimiausia – studijos, kurių gelgaudiškiui reikia dėl naujos darbo vietos.
„Visad sakau: „Kodėl ne?“. Turiu minčių pasibaigti mokslus – išmaniąją vadybą ir dirbti mokykloje“, – sakė Edgaras, turintis planų, susijusių ir su kalvyste:
„Norėčiau kviesti suaugusius žmones pabandyti dirbti kalvėje. Planuoju organizuoti savaitgalio dirbtuves, per kurias keletas žmonių galėtų kažką pasigaminti. Tam tereikia patalpų – norėčiau pasistatyti dar vieną pastatą.“
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
