„Neplaukti pasroviui“: kultūros redaktorė Kristina Tamelytė apie žurnalisto atsakomybę ir tikrąją darbo prasmę

– Kokios vertybės tau svarbiausios dirbant šiame darbe?

– Atidumas, sąžiningumas, gebėjimas pažvelgti į situaciją iš įvairiausių kampų, įsipareigojimas sau atskleisti daugelį nagrinėjamos temos pusių, nepateikti tik vienašališkos informacijos. Ir dar – pastanga nepaleistų tų temų, kurios atrodo svarbios, net tada, kai visuomenė jomis nesidomi arba nebesidomi – man regis, kad žurnalistams be galo svarbu nenuplaukti pasroviui arba nenuskristi paskui naujausią vėjo gūsį. Ypač tas svarbu, kai įvykiai kasdienoje keičiasi greitai ir labai lengva pasiduoti jų tėkmei.

– Ar kada nors dvejojai, ar verta publikuoti tam tikrą istoriją? Kas sukelia tas dvejones?

– Teko dvejoti ne dėl paties teksto publikavimo, o veikiau dėl teksto, kurį rengiuosi publikuoti, „apipavidalinimo“. Visi puikiai suprantame, kad šiuolaikiniame pasaulyje be galo svarbu patraukti dėmesį. Žiniasklaidos rinka labai sunki, nuolatos kovojame dėl skaitytojų – netgi jeigu ir sąmoningai pasirenkame neskandalizuoti temų, išlieka klausimas – kaip pasiekti skaitytojus, kai jie gauna tiek daug įdomaus turinio ir iš kitur? Konkuruojame ne tik su kolegomis iš kitų portalų ar žiniasklaidos priemonių, bet ir su socialinių tinklų turiniu, „influenceriais“, įvairiais turinio kūrėjais.

Skambi ir patraukianti antraštė gali sudominti skaitytoją, bet tuo pat metu gali ir įžeisti žmogų, kurį kalbinai, todėl rašant tokius tekstus visuomet reikia balansuoti tarp šių dviejų polių. Kultūros žurnalistikoje be galo svarbus pagarbus santykis su pašnekovais. Svarbu ir tai, kad žmogus būtų išgirstas ir pamatytas, nes kitą kartą jis ar ji su tavimi galbūt nebenorės kalbėtis. O kalbėtis niekuomet neprivalo. Skirtingai nei svarbias pareigas užimantis politikas kultūros bendruomenės atstovas, visuomet gali pasakyti „ne“ pokalbiui, komentarui, bendradarbiavimui.

Atsimenu vieną atvejį (nors tokių būta ir daugiau), kai ilgai kalbėjausi su viena Nacionalinės premijos laureate – buvo įdomus, išsamus pokalbis, suraičiau žaismingą, įtraukiančią antraštę, bet supratau, kad prieš publikuodama tekstą turiu pasitarti su pašnekove, ar tokia antraštė jai tinka. Tik nusiuntusi jai „sutikrinti“ išgirdau skambutį – pokalbis buvo audringas. Gavau nemažai pylos. Galiausiai antraštę pakeitėme prieš publikuojant į gerokai santūresnę. Tekstas nesulaukė daug dėmesio, nors tuo metu gerai jaučiau, kad ta pirmoji antraštė būtų atnešusi tekstui gerokai daugiau skaitytojų. Po tokių susidūrimų visuomet kyla klausimas – kas svarbiau, ar žmogaus, kurį kalbini, vidinė ramybė, jo orumas, gražus tolesnis jūsų santykis, ar teksto populiarumas?

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Kristina Tamelytė

– Ar gali prisiminti atvejį, kai tavo darbas tiesiogiai prisidėjo prie pokyčio – įstatymo, tyrimo ar viešo sprendimo?

– Pasidalysiu dviem atvejais, kurie, mano galva, atspindi kultūros žurnalistikos įvairiapusiškumą ir įvairiakryptį pokytį, kurį galima inicijuoti dirbant šioje srityje.

Kolega Gediminas Kajėnas parengė išsamų interviu su partizanų fotografijas tyrinėjančiu istoriku Dariumi Žygeliu. Publikacijoje pirmą kartą Lietuvoje pasirodė niekur nematyti partizanų kovos ir gyvenimo kadrai. Šio laikotarpio – 1944 metų pabaigos–1946 metų pirmosios pusės – kadrų apskritai nėra, tad portale pasirodžiusi medžiaga – visiškai unikali. Dargi – po publikacijos istorikas D.Žygelis gavo žinučių iš žmonių, kurie tikisi, kad būtent šiose fotografijose, galbūt bus jų giminaičių.

Anot istoriko, dabar laukia prasmingas darbas bandant atpažinti žmones tose fotografijose. Be publikacijos šio kontakto tarp istoriko ir skaitytojų nė nebūtų. Gal kam nors tai bus savotiškas atsisveikinimas su artimaisiais, kurių likimas iki šiol nebuvo aiškus. Teko ne kartą kalbėtis su partizanus tyrinėjančiais istorikais – jie kaip vieną svarbiausių darbo prasmių įvardija galimybę partizanų artimiesiems papasakoti, kas nutiko jų mylimiems žmonėms.

Tik paskelbus apie Kultūros ministerijos atidavimą „Nemuno aušrai“ ir dar nežinant nieko apie galimą kultūros ministrą, greitai paskambinau partijos vadovui Remigijui Žemaitaičiui, kad išsiaiškinčiau, kaip jis įsivaizduoja kultūros sektorių ir kokią turi kultūros viziją. Tos pačios dienos popietę pasirodė ir tekstas – man regis, kad tai buvo vienas pirmųjų tekstų, nagrinėjančių šią temą, jautėsi didžiulis kultūros bendruomenės sujudimas, vertybinis susidūrimas tarp to, kaip kultūros bendruomenė įsivaizduoja kultūros ministro pozicijoje esantį žmogų ir / ar partiją, kuri vadovauja ministerijai, ir to, ką siūlo valdantieji.

Būtent šiuo interviu kaip pavyzdžiu, kokios partijos Kultūros ministerijoje nenorėtų, dalijosi kultūros bendruomenė. Man regis, kad tai buvo svarbus žingsnis kultūros protestų vystymosi trajektorijoje.

Tokiais atvejais jaučiu didžiausią darbo prasmę: visiškai nesvarbu, ar tekstas, kurį publikuojame, parašytas mano pačios, ar tai padaro kolegos.

Skaitykite Kristinos Tamelytės parengtus straipsnius:

„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.