Lepinimas vs. Meilė: kur dingsta vaiko atsakomybė?
Mediacijos centro „In pace“ pranešime žiniasklaidai, tėvystės įgūdžių lavinimo grupių vadovė Nerilė Norkūnė teigia, kad esminis skirtumas tarp rūpesčio ir lepinimo slypi žinutėje, kurią siunčiame vaikui.
„Besirūpinančių ir mylinčių tėvų elgesys siunčia vaikui žinutę: „Aš tikiu, kad tu gali, sugebi tai padaryti pats, tau pavyks“. Lepindami sakome, kad „tu per silpnas, nemoki, todėl aš padarysiu tai už tave“, – aiškina N.Norkūnė.
Jos teigimu, lepinimas nereiškia per didelio meilės kiekio, tai veikiau per daug suaugusiojo pagalbos ir per mažai paties vaiko atsakomybės. Tokiu būdu vaikas mokosi, kad ne jis pats, o kiti turi pasirūpinti jo gyvenimu, o tai vėliau tampa didžiule kliūtimi savarankiškumui.
Vienas iš didžiausių mitų yra įsitikinimas, kad tenkindami kiekvieną vaiko norą rodome besąlyginę meilę. N.Norkūnė pabrėžia, kad taip mąstantys tėvai sutapatina meilę su savo pačių troškimais.
„Tokia meilė vaiką išmoko, kad pasaulis sukasi aplink jį, jam sunku suprasti, kad kiti irgi turi poreikių ar kad dėl jo elgesio kitiems gali kilti nepatogumų“, – teigia specialistė.
Nuolaidžiavimas vaiko reikalavimams nepadeda jam augti, o priešingai – skatina menkavertiškumo jausmą, nes vaikas pasąmoningai pradeda tikėti, jog pats yra nepajėgus susidoroti su gyvenimo iššūkiais.
Mamos patirtis: kai pagalba tampa „vadovavimu“
Mama Laura prisipažįsta, kad savo aplinkoje ir dabar dažnai girdi, kad lepinti reiškia labai mylėti, tačiau realybė privertė šį požiūrį keisti. Ji pastebėjo, kad lepinimas prasideda tada, kai pagalba nustoja būti pagalba ir tampa tiesiog padarymu už vaiką.
„Sūnus tiesiog pradėjo laukti, kad problemos bus išspręstos už jį, tarsi jis pats to negalėtų padaryti. Dar atkreipiau dėmesį į jausmą, kuris kilo man kaip mamai, kai elementarios buitinės situacijos pradėjo kelti didelį susierzinimą, jausmą, kad vaikas man vadovauja ar nurodinėja“, – patirtimi dalijasi Laura.
Tėvystės įgūdžių lavinimo grupių vadovė N. Norkūnė papildo, kad tėvai dažnai nuolaidžiauja dėl kantrybės stokos ar noro išvengti nepatogumų. „Dažnai tėvai lepina vaikus, nes tiesiog neturi kantrybės laukti, kol vaikas pats apsirengs, susitvarkys žaislus ar pavalgys. O gal tiesiog bijo vaiko pykčio, ašarų, ypač jei tai vyksta viešoje vietoje, todėl stengiasi išvengti to nuolaidžiaudami“, – sako N.Norkūnė.
Tai sukuria ydingą ratą, kuriame vaikas išmoksta manipuliuoti tėvų emocijomis, o tėvai praranda autoritetą. Tokiose situacijose vaikas nustoja gerbti tėvų nustatytas taisykles, nes supranta, kad jas galima lengvai sulaužyti garsesniu verksmu ar užgaida.
Ribos kaip saugumo ir pagarbos pagrindas
Lepinimas daro žalą ne tik vaiko savarankiškumui, bet ir jo emociniam saugumui. N. Norkūnė aiškina, kad elgesio ribos vaikui yra būtinos tam, kad jis jaustųsi saugus. Be jų vaikas tampa irzlus ir piktas, nes nuolat turi tikrinti, koks atsakymas bus šiandien.
„Ribos padeda vaikui susiorientuoti jį supančiame pasaulyje, apsaugo nuo pavojų, kurie tyko už šeimos ribų. Ribų nežinantiems vaikams vėliau itin sunku bendrauti su aplinkiniais, jie sunkiai supranta kitų žmonių jausmus, nes jų pasaulyje visi taikosi tik prie jų“, – pabrėžia N.Norkūnė.
Siekiant išvengti lepinimo, labai svarbu suteikti vaikui galimybę rinktis, tačiau daryti tai nustatytose ribose. Nerilė Norkūnė pataria, kad šiek tiek pozityvios kontrolės leidžia vaikams išmokti būti atsakingais.
„Tai galima pasiekti ne įsakinėjant, o leidžiant rinktis, pavyzdžiui: „Norėtum apsirengti žalią megztinį ar mėlyną?“ arba „Kol kalbu telefonu, gali šalia pažaisti tyliai arba kitame kambaryje“. Toks požiūris suteikia kontrolės jausmą tėvams, o kartu ir vaikui, kuris mokosi priimti sprendimus“, – aiškina specialistė.
Savarankiškumo ugdymas kasdienybėje
Kasdieninėje rutinoje vaikas gali labai daug dalykų pasidaryti pats, todėl tėvų užduotis yra ne daryti už jį, o padrąsinti. Nerilė ragina tėvus išreikšti pasitikėjimą vaiku: „Esu tikras, kad įveiksi šią užduotį. Būsiu šalia, jei prireiks pagalbos, sakyk“. Tai skatina vaiką jaustis vertingu ir pajėgiu šeimos nariu.
Svarbu suprasti, kad vaikas turi patirti savo elgesio pasekmes, nes tik per patyrimą jis kažko išmoksta. „Vaikai neišmoksta iš to, kad mamai baisu arba tėtis sakė taip nedaryti. Jie išmoksta per patyrimą, todėl leiskime jiems daryti klaidas ir pajusti jų rezultatus“, – reziumuoja N.Norkūnė.
Galiausiai, laimingas vaikas yra ne tas, kuriam viskas patiekiama ant lėkštutės, o tas, kuris jaučiasi naudingas ir pajėgus prisidėti prie bendrų šeimos tikslų. Ugdydami vaiko savarankiškumą ir nubrėždami aiškias ribas, tėvai suteikia jam patį vertingiausią įrankį – drąsą bandyti, gebėjimą pasitikėti savimi ir gerbti kitus.
