Nepatogu klausti? „Kartais galvoju, kad mano gyvenimas be vaikų būtų geresnis...“

Į šį klausimą atsako gydytojas psichiatras Vilius Ogenskas.

Tai vienas sunkiausių ir jautriausių išgyvenimų, su kuriuo žmonės dažnai lieka vieni. Ne todėl, kad jis retas, o todėl, kad apie jį beveik niekas nedrįsta kalbėti.

Ir visų pirma – taip, normalu gedėti gyvenimo, kurio nebėra , net jeigu tas gyvenimas buvo „be vaikų“. Tai vadinama tapatybės netektimi – kai žmogus gedi savo ankstesnės savasties, laisvės, spontaniškumo, galimybių, kurių dabar nebeturi.

Tai neapibrėžiamai dažna patirtis tarp tėvų. Tai nėra vaikų nemylėjimas. Jūs (skaitytoja – past.) rašote, kad vaikus mylite, bet jaučiate, kad jie jus stabdo. Tai nesikerta.

Psichologijos tyrimai rodo, kad du lygiagrečiai jausmai gali būti visiškai tikri ir tikslūs: tai – meilė vaikams ir tuo pačiu – liūdesys dėl prarasto gyvenimo.

Tai nėra kaltė, tai nėra moralinis trūkumas. Tai – žmogaus psichikos gebėjimas jausti skirtingas emocijas vienu metu.

Kodėl šios mintys kyla būtent dabar?

Kai vaikai paauga ir intensyviausi metai praeina, tėvai pirmą kartą po ilgo laiko sustoja. Ir tada iškyla klausimas: „O kaip aš pati jaučiuosi savo gyvenime?“

Dažnai pirmą kartą po daugelio metų atsiranda erdvės apmąstymams, kurių tiesiog nebuvo įmanoma girdėti, kol kasdienybės reikalavimai buvo milžiniški.

Tyrimai rodo, kad dauguma tėvų patiria vadinamąjį parental identity shift – drastišką tapatybės pokytį. Ir kai kuriems jis ateina su gedėjimu, pykčiu, kartėliu ar pavėluotomis dvejonėmis.

Kodėl kyla pyktis ir noras pabėgti?

Noras pabėgti nėra tik noras bėgti „nuo vaikų“ – daug dažniau tai yra noras pabėgti atgal į save, į tą jausmą, kai gyvenimas priklausė jums.

Pyktis dažnai kyla iš trijų dalykų:

Perdegimas (emocinis ir fizinis);
Nesubalansuota atsakomybė šeimoje (jūs minite, kad vaikai buvo labiau jūsų sprendimas);
Neišsipildžiusi tapatybė – tas gyvenimas „kurio galėjau turėti“.

Tai – ne patologija. Tai – signalas, kad jūs pati, kaip žmogus. esate nustumiama į šešėlį.

Ar tai reiškia, kad „aš bloga mama?“ Ne. Tai reiškia, kad jūs per ilgai nebuvote pakankamai svarbi sau. Motinystės tyrimai rodo, kad labiausiai kenčia tos mamos, kurios nuosekliai aukojasi, bet neatgauna resursų.

Kai žmogus išsenka, jo psichika nebegali kurti švelnumo – ji pereina į išgyvenimo režimą.

Ką daryti, kad šie jausmai nesprogtų?

Čia praverčia CBT ir DBT metodai.

1. Atpažinti mintis („Normalizavimas be leidimo žaisti pagal mintis“)

CBT principas: mintys yra mintys, o ne realybės nuosprendis. Mintis „mano gyvenimas būtų geresnis be vaikų“ nėra faktas. Tai emocinis signalas: „Man per sunku. Manęs trūksta. Aš pavargau.“

2. Leisti sau gedėti („Validacija“)

DBT pabrėžia: jausmas yra teisėtas, net jei sprendimas pagal jį – nepriimtinas. Galite gedėti praeities gyvenimo, bet tai nereiškia, kad norite palikti dabartinį.

3. Atstatyti lygybę santykiuose

Klausimas, kuris kyla natūraliai: ar šiandien šeimoje atsakomybė pasiskirsto taip, kad jūs nebesate viena? Verta apie tai kalbėti su partneriu. Tai ne kaltinimas — tai poreikis.

4. Susigrąžinti savo gyvenimo gabalus

Nereikia visko. Reikia fragmentų. Galite pradėti nuo 2 valandų per savaitę tik sau, vieno vakaro per mėnesį be šeimos, veiklos, kuri buvo „jūs prieš vaikus“. Tapatybė atsistato tik per veikimą, ne per galvojimą.

5. Kreiptis pagalbos, jei kyla emocinis perdegimas

Tai ne silpnumas. Tai – resursų atstatymas. Tinkamiausios kryptys galėtų būti šios:

individuali terapija,
porų terapija,
kartais – laikinas medikamentinis palaikymas, jei dominuoja depresijos ar nerimo simptomai.

O dabar – svarbiausia: taip, visiškai normalu gedėti gyvenimo, kurį būtumėte turėjusi be vaikų. Tai nereiškia, kad jų nenorite. Tai nereiškia, kad juos paliksite. Tai nereiškia, kad nemylite. Tai reiškia, kad jūs esate žmogus, turintis ribas, poreikius ir praeitį, kuri kartais atrodo lengvesnė nei dabartis.

Tai – ne motinystės praradimas. Tai – savęs ilgesys.

Ir su tuo galima dirbti, atsitiesti ir vėl jaustis gerai būnant mama — ne per prievartą, o per atkurtą vidinę pusiausvyrą.