Ką kalbėjo Arvydas Šliogeris – apie mirusią politiką ir kvailėjančią žmoniją

Kaip Vakarų filosofijos klasika, taip ir ši knyga paremta dialogu – tai pokalbiai apie gyvenimą ir filosofiją. Mirtis ir baimė, laisvė ir totalitarizmas, pasirinkimai ir ribotumas – knygoje keliami klausimai, į kuriuos atsakymų ieško ne tik šiuolaikiniai mąstytojai, bet ir daugelis mūsų.

„Jokios politikos nebėra“, – sako A.Šliogeris. Šiuolaikinį žmogų jis vadina Ekrano kurmiu, kalbos perteklių – šiukšlynu, o beribį norą turėti, vartoti ir kurti vis naujus dirbtinius pasaulius sieja su neblėstančiu geismu. Aštrus, atvirą nervą krapštantis ir todėl kartais nepatogus – toks A.Šliogeris šioje knygoje.

Kviečiame skaityti knygos „Pokalbiai apie esmes“ ištrauką.

Informacijos šiukšlynai ir politika

Mes gyvename visiško kalbinio pasileidimo, arba kalbinės prostitucijos, laike. Žodis „prostitutė“ dar niekada neturėjo tokios plačios reikšmės kaip dabar. Matai, bent man pagrindinė kalbos problema yra susijusi būtent su katastrofišku kalbos pertekliumi, paskandinusiu mūsų sielas ir pavertusiu mus aklais Ekrano kurmiais. Mūsų laikai yra kalbos šiukšlyno triumfo metas, turintis netgi savo magiškąjį vardą – postmodernizmas. Šiukšlynas apskritai gali būti laikomas nepranokstamu mūsų epochos simboliu. Perteklinės kalbos (informacijos) šiukšlynai – irgi. Šiukšlynai plečiasi nebesustabdomai, ir netrukus šiukšlynu virs visa mūsų planeta, įskaitant patį žmogų.

Mes gyvename visiško kalbinio pasileidimo, arba kalbinės prostitucijos, laike. Žodis „prostitutė“ dar niekada neturėjo tokios plačios reikšmės kaip dabar.

Tie kalbos šiukšlynai paverčia kalbą kekše. Virtusi informacijos šiukšlių sankaupa, kalba vis labiau praranda branduolinę prasmę – būti tiltu į bekalbę Tikrovę. Savaime suprantama, tas pat nutinka ir pavieniams žodžiams. Tas pat su žodžiu „politika“ – „Filosofijos likime“ rašiau, o dabar aiškiai pasakysiu, kad jokios politikos nebėra. Tai, kas vadinama politika, tariant Orwello žodžiais, tėra globalinės hoministinių kiaulių fermos priežiūra, politikai tėra efemeriški šios globalinės kiaulidės prievaizdai, o ne autonomiški individai, savo sprendimais išreiškiantys laisvų žmonių bendrijos autonomiją, kaip būta antikos respublikose.

Politikoje svarbiausia yra patirtis, tarkime taip – tiesioginė patirtis. Ir ne bet kokia, o tokia, kurią galėtume pavadinti susipažįstančia, kitaip sakant, maksimaliai individuali patirtis. Taigi vėl akys – jos yra svarbiausios ir politikoje... Pavadinkime taip – pagrindinis politikos įrankis... Arba ne, tarkime taip – akyse vyksta politika. Ne veltui agoros, ne veltui forumai yra ten, kur žmonės geriausiai mato vienas kitą. Nebuvo Graikijoje tokio dalyko kaip pseudopolitika – biurokratinės-kabinetinės politikos arba, kaip išdidžiai sakoma, diplomatijos, tai yra kai viskas sprendžiama kabinetuose.

Tokia politika atsiranda naujųjų amžių Europoje, nes kinta valstybės apimtis. Kitaip, matyt, buvo negalima, jeigu valstybę sudaro penkiasdešimt milijonų ar net tegul trys milijonai. Politika čia nebeįmanoma, tokiame žmonių sambūryje galimas tik despotizmas. Sakysi, galima vadinamoji atstovaujamoji demokratija, bet iš tikrųjų ji yra ne kas kita kaip despotizmas. Tik tiek, kad despotizmo atmainų yra labai daug: yra žiaurus, kvailas, šiurkštus, banditiškas ir yra švelnus, arba protingas, despotizmas. Imkime dabartines šalis, nesvarbu, ar tai vadinamoji Europos Sąjunga, Amerika, ar net Lietuva, – jos visos despotiškos. Despotiškos, nes yra valdymo subjektas, vadinamoji valdžia, ir yra valdymo objektas, kurio valdžia iš viso nemato.

Guodos Kavaliauskaitės nuotr./Arvydo Šliogerio ir Virginijaus Gusto knyga "Pokalbiai apie esmes"

Ką reiškia, pavyzdžiui, kokiam nors Uspaschiui ar Kubiliui tu arba aš? Jiems nusispjauti į visą vadinamąją tautą, nes tokia neregima tauta tėra abstrakcija, egzistuojanti tik žodyje „tauta“. Apskritai ten, kur valdo biurokratija, tikrosios politikos, kaip tiesioginio konkrečių žmonių susitikimo arba sandūros, būti negali. Tai imperijų epochos – abstrakčios, o todėl jau žlugusios pseudobendruomenės dariniai. Lygiai kaip antikoje politika išnyksta, įsigalėjus makedonų, o vėliau romėnų imperiniam despotizmui, taip pat ji išnyksta ir negraikiškosios Europos šalyse, vėlgi imperiniuose dariniuose, nepriklausomai nuo to, kaip toji imperija save vadina – demokratine, socialistine, liberaliąja ar autokratine.

Imkime dabartines šalis, nesvarbu, ar tai vadinamoji Europos Sąjunga, Amerika, ar net Lietuva, – jos visos despotiškos. Despotiškos, nes yra valdymo subjektas, vadinamoji valdžia, ir yra valdymo objektas, kurio valdžia iš viso nemato.

Visos imperijos gali būti tik biurokratinės, o biurokratą vadinti politiku netikslu: jį reikėtų vadinti prievaizdu, prižiūrinčiu milžinišką šešėlių ūkį. Į konkretų individą jam nusispjauti, lygiai kaip ir vyriausiajam prievaizdui – karaliui, despotui, prezidentui, premjerui arba Seimo pirmininkui. Tuos personažus domina tik žodžiai, o ne gyvi žmonės, su kuriais jie negali susitikti netgi labai norėdami, nes dabartinės valstybės baudžiauninkų pernelyg daug ir vadinamiesiems politikams, tai yra biurokratams-prievaizdams, rūpi tik piliečio paso duomenys.

Taigi dabartiniame pasaulyje politikos nebėra ir negali būti – liko milžiniškų supervalstybių bekompromisė kova už būvį, ir kiekviena iš tų valstybių gali būti pavadinta Orwello žodžiais – gyvulių ūkiu. Imperija sugyvulina ne tik pavienį žmogų, bet ir žmonių tarpusavio santykius, užtat dabar Ekrane pirmiausia matome hominidą-gyvulį, besirūpinantį tik gyvulio poreikiais: seksu, ėdalu, ekonomika, pragyvenimo lygiu ir panašiais kvazižmogiškais dalykais. Šitaip biurokratinės abstrakcijos pereina į asmens kodo vergiją. Biurokrato atitikmuo visada yra hominidas kaip statistinis vienetas, taigi hominidas kaip biologinė abstrakcija, abstraktus neartikuliuotas šešėlis, pažymėtas numeriu – asmens kodu.

Neturėtume branduolinių bombų

Priėjau išvadą, kad žmogų valdo ne poreikiai, o geismas. Poreikiai valdo gyvūną, o ne žmogų. Jei žmogų būtų valdę tik poreikiai, dabar neturėtume supermonstriškos civilizacijos su visais hadronų greitintuvais ir Ekranu.

Pasakysiu labai paprastai, nes ne kartą mano jau sakyta ir rašyta: poreikis yra susietas su konkrečiu daiktu, konkrečiu objektu. Jį galima patenkinti, pavyzdžiui, suvalgius kotletą arba nusipirkus kostiumą. Geismas jokio objekto neturi, be to, jo nei patenkinti, nei nuraminti neįmanoma – žinoma, aukšto rango hominidui, o ne kiauliažmogiui. Geismas neturi pabaigos, jis begalinis. Begalinis ne ekstensyviąja, o intensyviąja prasme, nors, tiesą sakant, pavyzdžiui, turisto tipas arba „kosmoso užkariavimas“ rodo, kad geismo intensyvumas nejučiom pereina į ekstensyvumą. Be to, geisme įkūnytas absoliutus negatyvumas.

Geismas jokio objekto neturi, be to, jo nei patenkinti, nei nuraminti neįmanoma – žinoma, aukšto rango hominidui, o ne kiauliažmogiui. Geismas neturi pabaigos, jis begalinis.

Tik nepasiklyskime minčių labirinte: kalbu ne apie tą negatyvumą, kuriame gyvenu valgydamas ir nudėvėdamas – taigi naikindamas – dalykus, susijusius su mūsų kūniškomis reikmėmis. Geismas yra idealus naikinimas, jis tarsi nušluoja bet kokią baigtinę būseną, baigtinį daiktą ar esinį. Vien dėl geismo žmogus negali jau šiame pasaulyje pasiekti Rojaus būklės, tai yra įsišaknyti į visišką dabartį, ir nuolat kybo ateities arba praeities kartuvėse. Trumpai tariant, geismas yra nukreiptas į Niekį, dar tiksliau – geismas pats savaime yra judrus Niekis, kaip nihilistinio naikinimo galybė.

Tai puikiai parodo Platonas, pasakodamas, kad Erotas, arba geismas, yra Poro, pertekliaus dievo, ir Penijos, skurdo dievaitės, vaikas. Taigi, pasak Platono, geismas yra ir perteklius, ir skurdas – skurdo perteklius ir pertekliaus skurdas, – nes, kad ir ką žmogus pasiektų, viskas nueina niekais, nėra tokios baigtinės būklės, kurioje galėčiau pasakyti: štai, viskas, man jau gana.

Apskritai jokioje gyvenimo srityje palaimingos nuraminto geismo būklės nebūna. Taigi vėl turiu padaryti išvadą: jeigu žmogų valdytų tik poreikiai, mes dabar neturėtume nei branduolinių bombų, nei kompiuterių, nei bažnyčių, nei meno kūrinių, nei gigantiškų statinių, neturėtume ir knygų, nes visa tai atsiranda ne iš poreikio, o iš tos keistos pamatinės žmogaus egzistencinės duoties, kuri ne tik nesutampa su poreikiu, bet ir prasideda ten, kur poreikis pasibaigia, kur jis patenkinamas.

Statyti Milano katedrą arba piramides nėra jokio poreikio. Priešingai, kad pastatytų piramidę, Cheopsas turėjo labai apriboti savo liaudies ir tų vergų, kurie ją statė, poreikius. Kuriems velniams jis ją statė? Kam šito gigantiško akmeninio maišo reikia? Visi džiaugiasi, visi garbina tuos didingus statinius, didžiuojasi, o man juokinga: statyti gigantišką akmeninį maišą tik tam, kad jo mikroskopiniame kamputyje žiurkės graužtų kažkokio nupezusio senio dvėselieną, – na, kaip sako Ostapas Benderis, vien šitas žygdarbis gali priversti nusivilti žmonijos proteliu.

Deja, žmonija nenumaldomai kvailėja, ir šis kvailėjimas nulemtas būtent nihilistinio, niekaip nenumaldomo geismo.

Bet tokių megalomaniškų pabaisų pristatyta tiek, kad net bloga darosi. Na, pavyzdžiui, keltogermanų romaniškieji arba gotikiniai monstrai, dabartiniai stadionai, dangoraižiai, beprotiško dydžio tiltai, fabrikai ir kitokios idiotiškos grožybės. Iš kur visa tai? Tikrai ne iš poreikio. Kokį poreikį gali patenkinti visiško kvailio sugalvotas Dubajaus dangoraižis? Aš jau nekalbu apie visokias Hablio dūdas, keliones į Marsą ir protingų būtybių paieškas beprotiškuose visatos toliuose.

Deja, žmonija nenumaldomai kvailėja, ir šis kvailėjimas nulemtas būtent nihilistinio, niekaip nenumaldomo geismo. Visa „aukštoji“ žmonijos kultūra – turiu galvoje tai, kas pakyla virš paprasto įrankio, patenkinančio paprastą poreikį, – atsiranda iš geismo, būtent vergavimas geismui netrukus sunaikins ir planetą, ir patį geismo vergą. Galų gale, ar esama paprastų įrankių? Nėra. Kai laukinukas padaro ietį, tuoj pat ją išdabina įmantriausiais ornamentais. O išdabinta ietis jau nėra paprastas įrankis; tai Stabas, įkūnijantis beprasmį geismą, iš jos galiausiai atsiranda netgi dievai – hominido kvailumo liudininkai, nihilistinio pertekliaus krešuliai. Paklauskime – kokio pertekliaus? Atsakymas: nihilistinio naikinimo – beje, iškilmingai vadinamo kūryba – pertekliaus.

Geismas geriausiai įkūnija tik hominidui būdingą absoliutų negatyvumą, ir reikia ypač pabrėžti, kad toks negatyvumas kyla ne iš gamtinės būtinybės. Gyvūnai nestato piramidžių, bažnyčių, dangoraižių, neaukoja, negamina A-bombų, kosminių laivų, kurie turėtų nuskraidinti „statytoją Solnesą“ kur nors į Marsą, Krabo ūką ar dar velniai žino kur. Gyvūnai turi tik poreikius. Bet jeigu hominido egzistenciją valdo nihilistinis naikinimas, tai turi būti koks nors jo šaltinis? Aš esu priverstas daryti išvadą, kad esama kažkokios keistos metafizinės vietos, kurioje nieko nėra ir iš kurios kyla šis geismas: toji vieta yra būtent Niekis.

Žmogui visada trūksta tikrovės

Trečias, lemtingas, dalykas, jį laikau bene didžiausiu savo atradimu, kadangi ir apie geismą, ir apie Niekį daug kas yra šnekėję, o štai apie dar lemtingesnį nihilizmo šaltinį – nė vienas. Tai hominidui, ir tik hominidui, kaip Niekio vergui, būdinga Tikrovės stoka. Žmogui visada trūksta Tikrovės, jis fatališkai pasmerktas anestezijai, Tikrovės intensyvumo stokai. Tikrovės žmogui niekada negana. Galiu netgi pasakyti, kad visa žmonijos kultūra atsiranda iš Tikrovės stokos.

15min nuotr./Arvydas Šliogeris

Kaip atsiranda dirbtinis pasaulis? Jeigu bandytum jį aiškinti tik gamtine būtinybe, dirbtinis pasaulis būtų elementarus. Tiesą sakant, dirbtinį pasaulį turi net ir beždžionė. Paima akmenį ir daužo riešutą arba paima lazdą ir numuša bananą. Bet žmogaus dirbtinio pasaulio centrą sudaro, arba bent jo centru yra laikomi, nebūtini dalykai, pavyzdžiui, šventyklos, bibliotekos, muziejai, universitetai, hadronų greitintuvai, branduolinės bombos ir visa kita, kurių reikalingumo iš viso neįmanoma paaiškinti. Iš kur visa tai atsiranda? Aš manau, kad žmogus šiuo požiūriu tiesiog yra kosminis ligonis, nes jam nuolatos stinga Tikrovės, kaip paprasčiausios gamtinės duoties, nežmogiškumo dovanos. Jam visą laiką reikia kaip nors kompensuoti baisingą Tikrovės stoką, kadangi nelabai malonu jaustis vaiduokliu ir turėti reikalą tik su vaiduokliais.

Kuo jis bando tą stoką kompensuoti? Visų pirma – kurdamas dirbtinį pasaulį. Prabangos dirbinių pasaulį. Kam moteriai reikia deimantų vėrinio? Arba kam vyrui reikia važinėti ne opeliu, o buldozerinio tipo džipu? Kodėl jis turi nešioti laikrodį su briliantais? Juk tai ne tik nebūtina, bet ir neskoninga ar netgi pavojinga.

Sakoma tau, žmogus yra laisvas, jis privalo peržengti būtinybės ribas. Bet juk šis peržengimas yra didžiulė nelaimė, nes ar esama ko nors blogiau už nuolatinį nepasitenkinimą ir savimi, ir tiesiogiai matomu pasauliu.

Absurdo viršūnė pasiekta, žinoma, amerikonų. Jungtinėse Amerikos Valstijose yra privatus kosmodromas, ir jau dvejiems metams į priekį susidarė eilutė milijardierių ir milijonierių, geidžiančių skristi į kosmosą. Kokio velnio, ką tu ten veiksi? Arba pažvelk į turistą. Kokio velnio daužytis po pasaulį, jeigu tavęs neverčia jokia būtinybė? Be to, geriausi dalykai visada būna arti, čia pat, prieš akis. Aš suprantu klasikinį nomadą, stumiamą iš poreikio kylančios būtinybės – galvijų banda nuėda žolę ir turi keltis į kitą vietą. Bet kokio velnio man dabar sėsti ar į boingą, ar į traukinį ir kažkur važiuoti, kad ir, pavyzdžiui, į kokią Ispaniją, Aliaską, Antarktidą ar dar kur nors? Juk nėra jokio reikalo, tai tik gryniausi nuostoliai.

Net nupezę seniai dabar valkatauja po visą Žemės rutulį. Kam? Šis dalykas gali reikšti tik viena – trūksta Tikrovės. Jeigu tau pakaktų Tikrovės, būtum kaip tas katinas, kuris pavalgė, atsigulė šalia ir murkia, tu dar jį paglostai, ir viskas, jis laimingas. Arba tinginiai liūtai, kurie devyniasdešimt procentų savo gyvenimo miega, kadangi už juos dirba liūtės. Jos papjauna antilopes, liūtas jas nuveja, prisiryja ir paskui savaitę miega. Jis atlieka tik du darbus: daro liūtukus ir saugo juos nuo kito liūto. Jis patenkintas, laimingas, jam nieko netrūksta. Tikrų tikriausias išminčius. Pasakyk tu sočiam liūtui: ko čia guli šitoje nykioje savanoje, keliauk į Paryžių, į Luvrą, pamatysi ten „Moną Lizą“, keliauk į privatų kosmodromą, yra toks Amerikoje, galėsi nuskristi į kosmosą, pamatysi mėlyną baltą blyną, o gidas tau sakys, kad ant to blyno ganosi antilopės. Sutik, skamba absurdiškai. O žmogui tai pasidarė būtina, jis tai net vadina poreikiu. Joks čia poreikis, tai – geismas.

Kitaip tariant, žmogui būdinga Tikrovės stoka verčia jį peržengti būtinybės arba, kaip sako graikai, saiko ribas. Ir toks tiesiog beprotiškas saiko ribų peržengimas dargi heroizuojamas. Matai, sakoma tau, žmogus yra laisvas, jis privalo peržengti būtinybės ribas. Bet juk šis peržengimas yra didžiulė nelaimė, nes ar esama ko nors blogiau už nuolatinį nepasitenkinimą ir savimi, ir tiesiogiai matomu pasauliu, kuriame likimas privertė tave įleisti šaknis? Štai kodėl tokią „laisvę“ galima nusakyti tik negatyviai. Ji yra tiesiog galimybė judėti Niekio erdvėje nihilistinio naikinimo kreive.