Praėjusią savaitę Vilniaus Rotušėje fotografas pakvietė į savo darbų parodą „Vandens kelias“, kur taip pat pristatė ir to paties pavadinimo albumą. Nuotraukose – akvedukų vaizdai iš 20-ies Europos bei Afrikos šalių.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Pasak fotomenininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus, galima tik pavydėti A.Balčėčiui jo atsidavimo paties susigalvotai misijai išfotografuoti pasaulyje tebestovinčius šiuos paveldo objektus, liudijančius civilizacijos istoriją, žmonių sumanumą ir gyvenimo aistrą.
-
Kalnai vainikų, antkapiai už tūkstančius rublių ir visuomeninis nemirtingumas: kokią amžinybę po mirties žmonėms žadėjo sovietai
-
Suvirintojo karjerą į menotyrą iškeitęs Virginijus Kinčinaitis: „Kūryba – geriausias būdas priešintis pasaulio absurdui“
-
Kiek religijos yra šiandieninėje politikoje: ar tarp Trumpo ir Putino yra kas bendra?
Per keliolika metų intensyvių tyrinėjimų, A.Balčėtis teigia savo keliones dabar derinantis prie fotoeskpedicijų, iš kurių kaskart grįžta su naujomis fotografijomis savo unikaliai kolekcijai.
Kitą dieną po šio pokalbio fotografas išskrido į Siciliją, kur ketina pirmą kartą aplankyti ir išfotografuoti net keturis šioje saloje tebestovinčius akvedukus.
Paskui akvedukus ir į pasaulio kraštą
Pagal profesiją diplomuotas statybos inžinierius A.Balčėtis teigia, kad akvedukai jam yra labai artima tema, nes pats jau ne vieną dešimtmetį dirba su vandentiekio tiesimu.
„Anksčiau darbavausi statybų sektoriuje, o vėliau mano veikla pakrypo į vandentiekio darbus. Tad senieji akvedukai yra ta pati sfera, kurioje ir pats darbuojuosi. Skirtumas tik pasikeitusiose technologijose: dabar tai yra vamzdžiai po žeme, o prieš kelis tūkstantmečius buvo įspūdingos inžinerijos bei architektūros statiniai, per kuriuos žmones pasiekdavo vanduo“, – pasakojo A.Balčėtis.
Nors pats jis mėgo fotografuoti nuo jaunystės, tačiau akvedukų tema į jo gyvenimą atėjo tartum atsitiktinai sutapus aplinkybėms ir į vieną sukritus dviem jo pomėgiams – inžinerijai ir fotografijai.
„Biure pasidarėme remontą ir man kilo sumanymas ant sienos pakabinti didelę senovinio akveduko nuotrauką. Maniau, būtų gražu ir prasminga susieti savo darbą su žmonijos istorijos paveldu ir vandens kelio ištakomis. Susiradau keletą mane sužavėjusių akvedukų ir ėmiau ieškoti galimybių ten nuvykti ir juos nufotografuoti“, – prisiminimais dalijosi fotografas.
Pirmoji jo kelionė akvedukų keliais įvyko 2012 metais į Ispaniją. A.Balčėtis žinojo, kad Madride yra išlikęs I amžių siekiantis Segovijos akvedukas. Atskridęs į šį miestą jis iškart patraukė link šio paveldo objekto.
„Iš internete matytų nuotraukų buvau susidaręs įspūdį, kad tai išskirtinis akvedukas, bet kai pamačiau jį gyvai, likau tiesiog pakerėtas... Tai įspūdingas kūrinys. Iš visų pusių jį apėjęs išfotografavau, padariau daugiau nei 2 tūkstančius nuotraukų. Lietuvoje šiaip ne taip iš to kiekio išsirinkau vieną, atspausdinau ir įgyvendinau savo sumanymą. O netrukus pastebėjau, kad darbe, o ir namuose yra dar daug baltų sienų...“ – apie savo fotografijos pradžią juokdamasis pasakojo A.Balčėtis.
Neplanuotai susižavėjęs šia tema fotografas ėmė kryptingai domėtis akvedukų istorijomis ir ieškoti jų skirtinguose kraštuose. Per pastarąjį dešimtmetį akvedukų reikalais jis lankėsi Albanijoje, Anglijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Izraelyje, Juodkalnijoje, Kipre, Kroatijoje, Maltoje, Maroke, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Turkijoje bei Vokietijoje.
„Ilgainiui net savo atostogas ėmiau derinti pagal šalis ir miestus, kuriuose tebėra šie į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtraukti inžineriniai objektai ar bent jų fragmentai“, – pasakojo fotografas.
Jis prisipažįsta, kad netolimoje ateityje jau galvoja ir apie keliones į Peru, kur tebėra išlikę inkų statyti akvedukai, bei Meksiką – fotografuoti senovės actekų miestų fragmentų.
Architektūriniai šedevrai
Istorikų ir tyrinėtojų duomenimis, pasaulyje buvo apie 1300 skirtingais laikotarpiais statytų akvedukų. Kai kurie jų statyti senųjų civilizacijų laikais, kai kurie – Viduramžiais ar net XX a. pradžioje. Tiesa, dėl karų, miestų plėtros ir urbanizacijos mūsų dienas pasiekė tik mažoji jų dalis.
Nuo aukštumose esančių šaltinių šimtmečiais akvedukais tekėjo vanduo, maitinęs ištisus miestus. Tiesa, kartais akvedukas būdavo pastatomas ir konkretiems rūmams ar piliai – šitaip yra nutikę su įspūdingo dydžio Kazertos karališkaisiais rūmais Italijoje, kurie savo didybe nenusileidžia net ir Paryžiaus Luvrui.
A.Balčėtis pripažįsta iki šiol negalintis atsižavėti įspūdingais akvedukais, kuriuos jam teko fotografuoti Italijoje ar Ispanijoje. Būtent šiuose kraštuose išlikę daugiausia jų atkarpų.
Tarp garsiausių pasaulyje fotografas mini ir Prancūzijoje esantį Pont du Gard akveduką, kurį visi ne tik esame matę, bet ir lietę – šis klasikinės architektūros objektas yra pavaizduotas ant 5 eurų banknoto.
„Neabejotinai įspūdingiausi yra slėniuose pastatyti akvedukai, kurių aukštis kartais siekia pusšimtį ir daugiau metrų, o arkos ir kolonos pribloškia simetrija ir tikslumu. Žiūrėdamas į šių statinių didybę negali nesižavėti žmonių išradingumu ir užsispyrimu. Nors tai yra labai aiškią funkciją turintys urbanistiniai statiniai, tačiau stovėdamas prieš kai kuriuos jų, savo nuostabą gali išreikšti tik vienu žodžiu – šedevrai“, – teigia A.Balčėtis.
Tačiau fotografas pažymi, kad toli gražu ne visi akvedukai yra tokie įsimintini. Kai kur iš jų belikę vien akmenų krūvos, kai kurie statiniai vos siekia pusmetrį arba buvusios akvedukų konstrukcijos „apaugo“ miesto statiniais ir dabar yra paprasčiausiai nebematomi.
Pasikeitusi ir šių statinių funkcija – daugelyje vietovių akvedukai yra likę tik vien kaip paveldo objektai. Vis dėlto A.Balčėtis džiaugiasi savo kelionių metu aptikęs vieną akveduką, kuriuo iki šiol žmones pasiekia vanduo. Tai – Maroko akvedukas. Tiesa, vanduo čia bėga ant statinio sumontuotu vamzdžiu.
Fotografuodamas akvedukus A.Balčėtis apkeliavo ne vieną Europos šalį ir tik tuomet sužinojo, kad ir Lietuvoje esama vieno tokio išskirtinio objekto.
„Tai Grigiškių akvedukas, kurį daugelis ne kartą matė važiuodami greitkeliu tarp Vilniaus ir Kauno. Jį 1930 metais pastatė popieriaus fabriko savininkas Grigas Kurecas. Akveduku tekantis vanduo buvo naudojamas šalia veikusiai hidroelektrinei“, – pasakojo fotografas.
Nors šiomis dienomis pirminės savo funkcijos akvedukas nebeatlieka, tačiau nuo 1997 metų jis paskelbtas istoriniu, technologiniu bei architektūriniu paminklu ir yra įtrauktas į Lietuvos Kultūros vertybių sąrašą.
Paklaustas, kiek akvedukų nuotraukų jam trūksta iki pilnos kolekcijos, fotografas tik nusijuokia: „Šios temos man pakaks visam gyvenimui.“
