J.Budraitis sukūrė daugiau nei 120 vaidmenų kine, teatre, televizijoje. Tačiau net ir būdamas garbaus amžiaus iki šiol vis dar filmuojasi: neseniai pasirodė muzikinis klipas, kuriame jis atliko Dievo vaidmenį, o netrukus ekranus išvys ir dvi premjeros, viena jų – dokumentinis filmas apie jį patį.
Prieš pat jubiliejaus sukaktį užsukome pas J.Budraitį į svečius. Tarp gausybės jo knygų, per gyvenimą gautų įvairių apdovanojimų bei fotografijų pasikalbėjome apie jo gyvenimo kelią, atsitiktinai atvedusį į kiną, naujausius vaidmenis bei paprastus kasdienius džiaugsmus, sovietinę praeitį bei kultūros bendruomenės protestus.
-
„Netobulą“ grožį kūryboje išaukštinusi fotografė Inga Dinga: „Kūno žymės ir randai liudija mūsų autentiškumą“
-
Nuo noro sudeginti paveikslus iki „mūsų genijaus“ – menininko vertinimo kaita filme „Čiurlionis po Čiurlionio“
-
Filmo „Svečias“ režisierius Vytautas Katkus: „Galima emigruoti ne tik į užsienį, bet ir iš vieno Vilniaus rajono į kitą“
„Kine visada eksponavau save patį“
– Gerbiamas Juozai, ar žinote, kad jūsų jubiliejus yra įsispraudęs tarp kitų žinomų mūsų menininkų sukakčių – štai rugsėjo pabaigoje 85-erių metų gimtadienį paminėjo grafikas Petras Repšys, o lapkritį tokią pat sukaktį minės ir rašytojas bei dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius. Nebloga kompanija susidaro...
– Šita kompanija išties labai gera. Panašiu metu taip pat yra gimusi ir aktorė Eglė Gabrėnaitė, literatūrologė Viktorija Daujotytė – jos tik kiek jaunesnės.
O su Petru ir Alfonsu išties esame vienmečiai, visi 1940-ųjų gimimo. Tai labai talentingi kūrėjai. Alfonso knygas labai vertinu, visas jas turiu ir esu skaitęs. Keletą kartų ir gyvai esame bendravę. Tik gaila, kad neišaugo tai į artimesnę bičiulystę.
Na, o su Petru jaunystėje labai nemažai bendravome, tik su laiku kiek atitolome. Kai dirbau Lietuvos kultūros atašė Maskvoje, ten surengiau dvi P.Repšio darbų parodas: Jaroslavlio muziejuje buvo rodomi jo ofortai, o Jurgio Baltrušaičio namuose – medaliai. Abi parodos turėjo didžiulį pasisekimą.
– O su kokiomis nuotaikomis pasitinkate savo sukaktį? Neabejoju, kad sulauksite daugybės sveikinimų. Ar tas dėmesys jus džiugina?
– Ne, tai labai vargina. Aš savo gimtadienių neskaičiuoju, o ir švęsti ne itin jų mėgstu. Kokia prasmė? Juk tai ne kažkoks svarbus gyvenimo etapas, po kuriuo galėtum dėti brūkšnį. Tai tiesiog sutartiniai skaičiai ir tiek. Gimtadienius minėti verčia aplinka. Jei tik galėčiau, nuo viso to šurmulio laikyčiausi kuo toliau.
Aš džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena – tai šiandien man yra didžiausia dovana. Dar krutu, dar yra kas teikia gyvenimo malonumą. Tuo ir mėgaujuosi.
– Įprastai esate įvardijamas kaip Lietuvos kino legenda. Ar jau esate susigyvenęs su šiuo savo statusu, o gal į tai žiūrite labiau su atlaidžia šypsena?
– Negaliu pakęsti tokio apibūdinimo – „legenda“. Na, kokia aš legenda – esu tiesiog žmogelis, kuris šį bei tą nuveikė vienoje srityje. O ir tai ne visada sėkmingai – juk buvo ir vidutiniškų vaidmenų, ir nusivylimų. Juk aš net nesu profesionalus aktorius, labiau atsitiktinis diletantas.
– Ar dėl to kompleksavote?
– Žinoma. Ir labai stipriai. Ypač teatre. Kai 1980 metais Jonas Vaitkus mane pakvietė vaidinti jo spektaklyje „Statytojas Solnesas“, kiekviena repeticija man buvo didžiausia kančia. Aš nemoku atsipalaiduoti, neturiu kitų žmonių pajautimo scenoje, neturiu profesionalios dikcijos. Atvirai sakant, aš nežinau kaip reikia vaidinti. Niekada neskaičiau Stanislavskio ir jokiomis teorijomis nesidomėjau.
Aktoriumi tapau atsitiktinai, o mano pagrindinė mokykla buvo režisierius Vytautas Žalakevičius. Kine visada vaidinau santūrius ir emocijų per daug nerodančius herojus, kurių drama vyksta viduje. O mano paties temperamentas gan ugningas – jaunystėje, o ir brandesniame amžiuje manęs visur būdavo pilna.
Kine visada vaidinau santūrius ir emocijų per daug nerodančius herojus, kurių drama vyksta viduje.
Štai kodėl perskaitęs „Statytojo Solneso“ scenarijų pamaniau – o čia tai drama, galima bus kaip reikiant „pasitaškyti“. Na, ir „taškiausi“, bet labiau kaip žmogus, o ne aktorius. Pamenu, Antano Šurnos išsakytą pastabą – „tu apsiramink, nes šitaip greitai galą gausi“. Bet aš kitaip dirbti nemokėjau.
– O kine – juk šitiek vaidmenų sukūrėte...
– Kine visada eksponavau save patį. Prie siužeto linijos pritaikydavau tam tikras herojaus savybes, kurias turiu ir pats. Juk manyje, kaip ir kiekviename žmoguje, yra visko – ir gražių, ir bjaurių savybių, ir prisitaikymo, ir niekšystės. Pilna kontrastų paletė... Tiesa, buvo ir tam tikros naudos – vadindamas niekšus galėjau ir savo paties brūdo atsikratyti, išmesti tai iš savęs (juokiasi).
Kai tėvas sužinojo, kad mečiau teisės mokslus ir tapau artistu, pamanė, kad visai sukvailiojau...
Kartais pagalvoju – juk aš rimtą profesiją iškeičiau į nerimtą. Kai tėvas sužinojo, kad mečiau teisės mokslus ir tapau artistu, pamanė, kad visai sukvailiojau... Bet aš to niekada nesigailėjau. Viskas juda, o tu kasdien darai savo žingsnius iš gyvenimo pasiimdamas tai, kas tau duodama.
– Bet turbūt gyvenime ne kartą esate pasijutęs tikra žvaigžde – juk dėl savo vaidmenų kine buvote atpažįstamas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiojoje Sovietų Sąjungoje?
– Aš to niekada nesureikšminau, tačiau aplinkiniai primindavo tai savo laiškais, sveikinimais, užkalbindami gatvėse. Juk ir ne pats, bet kiti mane pakrikštijo tais skambiais epitetais – „legenda“, „talentas“, „genijus“. O paskui pačiam tenka tą naštą ant savęs vilkti (juokiasi).
Nors, tiesą sakant, ir teisę pasirinkau atsitiktinai – aš visada svajojau studijuoti mediciną, bet po privalomos trejų metų tarnybos pamiršau visus mokslus, tad lengviau buvo patekti į teisę. Suveikė ir sentimentai – mano dėdė, pasitraukęs į Vakarus, buvo teisininkas. O ir tėvas svajojo, kad iš manę išeis advokatas... Tačiau gyvenimas visiškai atsitiktinai atvedė į kiną.
Nauji vaidmenys ir kasdieniai džiaugsmai
– Tačiau net ir būdamas garbaus amžiaus esate gan aktyvus: štai prieš gerą savaitę pasirodė atlikėjos Giedrės Kilčiauskienės muzikinis klipas, kuriame jūs suvaidinote Dievą.
– Toks ten tas ir Dievas – mergaitei plaukus pašukuoju, už stalo kartu pasėdime, gitara pagroju, po sodybos kiemą pavaikštau... Tiesą sakant, kai gavau šį pasiūlymą, labai nustebau – negi čia dabar klipe filmuosiuosi tarp nerišliai miaukiančių atlikėjų... Bet kai sužinojau, kad tai Giedrė, kai išgirdau jos dainą – iškart sutikau. Džiaugiuosi šia pažintimi su įdomia ir talentinga dainininke.
Beje, muzikiniame klipe pasirodžiau jau ne pirmą kartą. Prieš keturis dešimtmečius Vytautas Kernagis pakvietė nusifilmuoti muzikiniame filme „Kažkas atsitiko“. Jis prie pianino grojo dainą „Santechnikas iš Ukmergės“, o aš su cigaru ir skrybėle kažką šalia išdarinėjau. Buvo labai smagu taip pažaisti.
– Po gero mėnesio festivalyje „Scanorama“ įvyks net dviejų filmų, kuriuose atlikote pagrindinius vaidmenis, premjeros. Tai Manto Verbiejaus vaidybinis filmas „Smėlis tavo plaukuose“ ir Nerijaus Milerio dokumentinis darbas „Senio kelionės“. Vadinasi, nei jūs kino, nei kinas jūsų iki šiol neapleidžia?
– Taip. Bent kartą metuose kur nors dar vis nusifilmuoju. O dabar štai iškart du filmai... Bet apie dokumentinį patylėsiu...
– Kodėl? Kaip tik jis atrodo labai įdomus – juk tai filmas apie jus patį.
– Su Nerijum esame pažįstami jau seniai – kelias kadencijas dirbome Nacionalinių premijų komisijoje. Kai jis atėjo pas mane su filmo idėja, bandžiau jį atkalbėti – nesu tokia įdomi persona, apie kurią reikėtų filmą kurti. Maža to – pilno metro... Prašiau to nedaryti, bet jis buvo užsispyręs (juokiasi). Na, o jei žmogus nori kurti, kas aš toks, kad trukdyčiau. Taip ir pasidaviau...
Visi esame mirtingi ir anksčiau ar vėliau šį slenkstį teks peržengti.
Buvo įdomu su Nerijum leistis į tas keliones po praeitį, grįžti į pirmykštį savo gyvenimą, kurio jau nebėra. Ir ne tik praeities, nebėra ir konkrečių ženklų. Pavyzdžiui, nuvažiavome į mano tėviškę Liepynuose, į tą vietą, kur praleidau pirmuosius trejus savo gyvenimo metus. Tekant saulei kaip kokia varnalėša stovėjau viduryje pupų lauko toje vietoje, kur kažkada buvo mūsų sodyba. Dabar ten nei namelio, nei medelio... Tas pats ir Klaipėdoje – nuvykome į Juliaus Janonio gatvę, o vietoje namo, kuriame gyvenome – automobilių stovėjimo aikštelė.
Nepasakyčiau, kad tai mane labai sujaudino ar stipriai palietė. Gal tik prisiminimai sukilo... Bet sunku prisiminti, kai nėra faktinio daikto – namų. Kai nėra, rodos, lyg ir nebuvo. Tuomet belieka sufantazuoti, sukurti savo tėviškę. Viskas priklauso tik nuo vaizduotės. O paskui pamėgink užginčyti, kad tai pramanai – juk kitų liudininkų jau nebėra...
– Prieš keletą metų nusifilmavote ir kitame N.Milerio dokumentiniame filme – „Gyvenimas po mirties“. Jame yra nagrinėjamas aktoriaus santykis su mirtimi. Ar apie mirtį dažnai susimąstote dabar?
– Žinoma. Sulaukus tokio amžiaus nori nenori prie šios temos vis sugrįžti. Neabejotinai ji artėja, tad tenka prie to pratintis. Bijau ne to, kad manęs čia neliks – juk nė vienas iš mūsų nėra amžinas. Jei aš vienas išnykčiau, o visi kiti liktų gyventi, tai priimčiau kaip baisią neteisybę. O dabar – visi esame mirtingi ir anksčiau ar vėliau šį slenkstį teks peržengti.
Retai kam pasiseka išeiti lengvai ir be didelių kančių. Laimingos mirtys...
Mane baimina kančios, ilgas mergėjimas, artimųjų ašaros. Šis procesas yra labai tikėtinas ir tai, žinoma, neramina. Juk retai kam pasiseka išeiti lengvai ir be didelių kančių. Laimingos mirtys... Na, bet apie visa tai nėra ko daug galvoti, juk dar tiek daug kasdienių džiaugsmų yra...
– Kokių?
– Galiu skaityti, fotografuoti, tapyti, susitikti su man brangiais žmonėmis, pasivaikščioti po gamtą. Keliauti jau nebenoriu – per gyvenimą užtektinai prisivažinėjau, todėl dabar džiaugiuosi valandomis ir dienomis, kurias praleidžiu namuose tarp savo knygų.
Gyvenimas tarp knygų
– Jūsų namuose išties be galo daug knygų. Ir tai nėra tik seniai išleisti leidiniai, bet ir visai šviežiai pasirodžiusios knygos. Esate aistringas skaitytojas?
– Taip, be knygų savo gyvenimo neįsivaizduoju. Kai kas mane vadina bibliofilu, bet aš toks tikrai nesu – nerenku ir nekolekcionuoju knygų. Aš jas skaitau. Kai kurias ir ne po vieną kartą. Kai ką ir pasibraukiu, pastabas paraštėse pasižymiu. Todėl ir negaliu svetimų knygų skaityti. Tad jei tik ką įdomaus pamatau – iškart perku. Šitaip per gyvenimą ta biblioteka ir susikaupė.
Kai kas mane vadina bibliofilu, bet aš toks tikrai nesu – nerenku ir nekolekcionuoju knygų. Aš jas skaitau.
Dabar jau bandau mažinti – kai ką Vilniaus universitetas paėmė, dalį, o gal net ir visas ilgainiui į Vrublevskių biblioteką atiduosiu. Taip pat netoli mano namų yra mažoji bibliotekėlė – tai ir ten kai ką palieku. Džiaugiuosi, kai po kurio laiko jų ten neberandu.
– Ką dabar skaitote?
– Visada su džiaugsmu perskaitau savo mėgstamus autorius, pavyzdžiui, Julianą Barnesą, taip pat neseniai atradau bulgarą Georgi Gospodinovą. Puikias iki tol visai negirdėtų autorių knygas leidžia nauja leidykla „Rara“ – visą lentyną jų leidinių jau turiu. Jie dirba labai gerą darbą skleisdami visiškai kitokią literatūrą.
Vis dėlto, dažniausiai renkuosi ne grožinę, o dokumentinę, memuarinę literatūrą. Štai neseniai už 90 centų „Sofoklio“ leidyklos knygyne nusipirkau arti penkių šimtų puslapių knygą „Thomo Manno šeimos šimtmetis“. Mane taip sudomino šios šeimos gyvenimas, kad dabar nusipirkau rusiškai išleistą rašytojo sūnaus Klauso Manno atsiminimų knygą, kurioje – jo žvilgsnis į savo šeimos istoriją. Šitokie leidiniai leidžia visiškai kitaip pamatyti ir paties Th.Manno kūrinius, juos naujai perskaityti.
Iš lietuvių autorių mane ypač žavi Valdas Papievis. Neseniai nusipirkau naują jo romaną „Ankančiam pasauly“. Taip pat ant stalo jau esu pasidėjęs Jūratės Čerškutės knygą apie Ričardą Gavelį. Mes su juo buvome draugai, kartu ir pakvailiodavome, ir aktyviai dirbome. Kartu rašėme net kelis scenarijus – pagal Julio Cortázaro novelę „Žaidimo pabaiga“, Jono Biliūno „Laimės žiburį“. Tačiau nė vienas jų nepraėjo aukštųjų tarnybų. Juokavome, kad jei jau nepraleidžia, vadinasi, kažkuris iš mudviejų yra problema...
Aš tuomet parašiau scenarijų pagal Hermanno Sudermanno kūrinį „Jonas ir Erdmė“ – ir praleido. Maža to, Maskva net davė pinigų filmo pastatymui – 450 tūkst. rublių. Tačiau filmas nebuvo pastatytas dėl techninių nesklandumų – išsitempė filmo gamyba, o tada atėjo nepriklausomybė ir finansavimas buvo nutrauktas.
– Mėgstate skaityti, o savo paties atsiminimų neketinate rašyti?
– O kam aš juos rašyčiau? Sau? Bet aš juk ir taip atsimenu. Vaikams? Jie perskaitę matys, kur prikūriau ir primelavau. Anūkams? Jiems visa ta praeitis vienodai rodo. Aplinkiniams? Tuo labiau nieko nebereiškia. O jei dar, neduok Dieve, pasigirsiu, kad čia kažką gyvenime nuveikiau... Ne, tegu ta praeitis išnyksta kartu su manimi. Nebuvo manęs iki 1940-ųjų ir nebebus atėjus laikui. Štai ir viskas. Ramu.
Ginti kultūrą, išsaugoti atmintį
– Pastarosiomis savaitėmis kultūra yra patekusi tarp svarbiausių aktualijų – žinoma, čia kalbu apie Kultūros ministerijos atidavimą partijai „Nemuno aušra“, Ignoto Adomavičiaus paskyrimą kultūros ministru ir pačios bendruomenės susitelkimą protestui dėl tokių politinių sprendimų. Ar domitės šiais įvykiais, stebite, kas vyksta?
– Žinoma stebiu. Tas Kultūros ministerijos mėtymas iš vienų rankų į kitas – pasibaisėtinas. Kaip kokį mėšlą meta ant dirvos – kur pakliūva, ten gerai. Tai totalus kultūros nuvertinimas. Nėra žodžių, kurie galėtų pateisinti tokius veiksmus.
Bet problema yra pačiame politiniame mąstyme ir požiūryje į kultūrą. Visa tai vertinama primityviai – kaip pramoga, vakaro praleidimas, išėjimas į žmones gražiai pasipuošus. Tačiau tai neturi nieko bendra su tikrąja kultūros verte ir prasme.
Per nepriklausomybės laikotarpį kelis kartus mums buvo pasisekę su kultūros ministrais. Visų pirma, žinoma, turiu galvoje Arūną Gelūną bei Mindaugą Kvietkauską. Tai tikrieji kultūros žmonės, eruditai, menininkai. O dabar – baisu ir liūdna.
Todėl palaikau protestuotojus ir jų ryžtą ginti kultūrą. Juk tai svarbu ne tik menininkams, teatrui ar parodoms. Tai svarbu mums visiems ir mūsų valstybei.
– Dar viena tema, kuri nuolatos sugrįžta į mūsų viešąją erdvę, žiniasklaidą bei politines diskusijas – tai sovietmetis ir jo vertinimas. Tenka pripažinti, kad tai vis dar aktualus ir visuomenę skaldantis klausimas.
– Negalime išmesti to laikmečio iš mūsų istorijos ir atminties. Tai juk buvo. Mes gyvenome tuos penkis dešimtmečius. Tai buvo mūsų gyvenimas. Aš pats stengiausi nuo politikos laikytis atokiau. O ir filmuose nesu sukūręs nė vieno propagandinio vaidmens, herojaus, kuris šlovintų tarybinę santvarką.
Tiesa, filme „Sodybų tuštėjimo metas“ sukūriau inteligentą Gediminą, kuris laviravo tarp vieno ir kito. Bet juk išties taip daugelis mūsų ir gyvenome – ne kolaboruodami, o laviruodami.
Aš pats stengiausi nuo politikos laikytis atokiau. O ir filmuose nesu sukūręs nė vieno propagandinio vaidmens, herojaus, kuris šlovintų tarybinę santvarką.
Pamenu, kai iš Amerikos į nepriklausomą Lietuvą atvažiavo mano dėdė. Jis stebėjosi, kad mes čia vieni kitus kolaborantais vadiname. Jo teigimu, reikia didžiuotis tuo, kad išlikome, išsaugojome kalbą, kultūrą, lietuvišką tapatybę. Anot jo, išeiviams buvo paprasta – jie išvyko ir nors toli nuo tėvynės, nuo dalies artimųjų, tačiau galėjo kurti laimingą ir sotų gyvenimą. Tuo tarpu likusieji sovietų okupuotame krašte turėjo taikstytis ir mėginti išlikti. Taip ir buvo.
– Kaip pats manote, kodėl štai jau beveik keturis nepriklausomybės dešimtmečius mes vis dar negalime su šia praeitimi susitaikyti ir jos priimti?
– Matyt, vis dar esame silpni ir bijome sau tai pripažinti. Juk jei būtume stiprūs ir išties drąsūs, priimtume save pačius ir savo istoriją su viskuo, kas mums yra nutikę. Ir Žaliojo tilto skulptūras būčiau palikęs. Ne iš nostalgijos, o dėl istorijos ir jos pamokų.
Žinoma, prie visų skulptūrų būtų reikėję parašyti paaiškinimus, kas, kodėl ir kaip čia yra. Gal tik raudonarmiečius būčiau supančiojęs grandinėmis kaip nusikaltėlius. Tai būtų puiki instaliacija ir politinė pozicija.
Jei būtume stiprūs ir išties drąsūs, priimtume save pačius ir savo istoriją su viskuo, kas mums yra nutikę.
Turėjome išskirtinį Žaliąjį tiltą, o dabar šis tiltas joks, beveidis. Tačiau juk naivu tikėtis, kad nukėlus tam tikrus istorinius ženklus, automatiškai išnyks ir istorinės traumos bei nesutarimai dėl vertinimų. Juk jei yra žaizdos, su tuo būtina kažką aktyviai daryti, nes kitaip jos gali imti pūliuoti. Reikia gydyti, o ne ignoruoti ir slėpti. Tokia istorija buvo, tokią ją ir reikia studijuoti, suprasti. Būtent tame ir bus mūsų tvirtybė bei atsparumas šiais neramiais laikais.
Arba štai Salomėja Nėris. Juk sutariame, kad ji kolaboravo su okupacine valdžia, tačiau kokio gerumo yra daugelis jos eilėraščių. Negi visą šią poeziją, beje, didžioji dalis kurios rašyta nepriklausomoje Lietuvoje, turėtume išmesti į šiukšlyną? Bet jei taip, tuomet reikėtų mesti ir tuos autorius bei autores, kurie bei kurios buvo įkvėpti jos poezijos. Būkime sąžiningi ir atviri patys prieš save. Juk be Salomėjos tekstų nebūtų buvę ir dalies kitų mūsų poetų.
Ką daryti su mūsų prisitaikėliškumu, melu, grubumu – juk visa tai irgi yra mūsų kultūros, plačiąja prasme, dalis.
Tai, kad diskutuojame ir piktinamės S.Nėries kolaboravimu, jos tekstais apie Staliną – tai jau irgi yra mūsų kultūros bei istorijos dalis. Tokia yra visuma. Ir tai žymiai geriau, nei viską tiesiog išmesti ir pamiršti. O jei jau nuvertiname tai, kas bent kiek susiję su sovietmečiu, tai reikėtų griauti ir Mokslininkų namus, ir visas chruščiovkes. Kodėl šiuo atveju nesame nuoseklūs – juk šie pastatai, ypač Mokslininkų namai šalia Baltojo tilto, taip pat turi labai aiškią ideologinę žymę.
Kaip atsikratyti savyje tam tikro mentaliteto, gal net geno, kurį suformavo tiek sovietmetis, tiek Rusijos imperijos laikmetis? Ką daryti su mūsų prisitaikėliškumu, melu, grubumu – juk visa tai irgi yra mūsų kultūros, plačiąja prasme, dalis. Nuo to nepabėgsi, tai reikia išgyventi ir perkeisti savyje kažkuo gražiu, geru, tauriu.
