Vienas tokių pasakojimų – kilmingosios didikės Onos Olimpijos Radvilaitės-Mostovskienės gyvenimo gija. Ji ne tik mokėsi tapybos paslapčių pas dailininką Joną Rustemą, bet ir parašė pirmąjį Lietuvoje gotikinį apsakymą. Sakoma, kad įkvėpta Prancūzijos, kurioje kurį laiką viešėjo, meninių vėjų.
Atsisakė sūnaus ir skyrėsi su vyru
Apie Onos Olimpijos biografiją žinoma mažai – ir tai, kaip tekste „Populiariosios prozos ir feministinės savimonės pradmenys Lietuvoje: Ona Radvilaitė Mostovska“ pastebi literatūros tyrėja Brigita Speičytė, nėra atsitiktinumas. Moterų gyvenimai istorijoje dažnai rekonstruojami per vyrų biografijas: tėvų, vyrų, sūnų.
Pirmasis tiksliai žinomas faktas – jos sūnaus Mykolo Pšezdeckio gimimas 1779 m. Remiantis netiesioginiais duomenimis, spėjama, kad Ona Olimpija gimė apie 1762 m. Nesvyžiuje – Radvilų giminės centre. Iš kilmingos ir svarbios pavardės galima spręsti, kad augo privilegijuotoje aplinkoje.
Tapybą laikė savo didžiausiu talentu.
Būdama maždaug šešiolikos, ištekėjo už Domininko Augusto Pšezdeckio. Vyras netrukus mirė. Po kelerių metų Ona Olimpija atsisakė sūnaus globos – faktas, kuris vėlesnių biografų buvo aiškinamas jos „jaunyste“ ar „nesubrendimu“, tačiau šiandien, kaip teigia B.Speičytė, galima kelti klausimą apie moters pasirinkimų laisvę ir jos kainą XVIII a. pabaigos visuomenėje. Kuratorė G.Kasparavičiūtė-Kaminskienė priduria, kad sūnus vėliau moters gyvenime figūravo.
Antroji santuoka su Tado Kosciuškos sukilimo dalyviu, leidėju ir politiniu veikėju Tadu Mostovskiu taip pat nebuvo laiminga – pora išsiskyrė apie 1803 m., o Ona Olimpija nuo to laiko gyveno savarankiškai, daug keliavo, ilgiau buvo apsistojusi Varšuvoje, Prancūzijoje.
Galiausiai atvyko į Vilnių, kuriame įgyvendino dalį savo meninių ambicijų.
Save suvokusi kaip menininkę, bet nepriimta
O.Radvilaitė-Mostovskienė dažnai minima kaip viena pirmųjų žinomų moterų tapytojų Lietuvoje. Kaip pabrėžia parodos „Romantizmai“ kuratorė G.Kasparavičiūtė-Kaminskienė, nors moterys kūrė ir anksčiau, tačiau jų darbai arba neišliko, arba jos nebuvo įvertintos. Anuomet Ona Olimpija mokėsi pas Joną Rustemą – Vilniaus universiteto dėstytoją, su kuriuo ją siejo ne tik mokytojos ir mokinės, bet ir bičiulystės ryšiai. Net tartasi, kad būtent žymusis tapytojas iliustruos jos knygą.
„Nors vėliau Ona Olimpija išgarsėjo kaip literatė, vis dėlto tapybą laikė savo didžiausiu talentu. Laiškuose susirašinėdama su leidėjais sakė, kad rašymui nerandanti tiek daug laiko, nes negana to, kad užsiima buitimi, svečių priėmimu, bet dar ji turi tobulintis tapybos mene“, – pasakoja G.Kasparavičiūtė-Kaminskienė.
Iki mūsų dienų išlikęs tik vienas jos tapybos kūrinys – XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje sukurtas „Autoportretas su tėvu ir sužadėtiniu“ (dar vadinamas „Idiline scena“). Šis darbas šiuo metu eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijoje, parodoje „Romantizmai“.
Kūrinys reikšmingas ne tik dėl autorystės, bet ir dėl pasirinkto žanro: autoportretas suponuoja sąmoningą savęs, kaip dailininkės, pozicionavimą. B.Speičytės tyrimai leidžia šį žingsnį traktuoti kaip tapatybės kūrimą per meną: juolab kad šaltiniuose minimas ir neišlikęs J.Rustemo tapytas O.Radvilaitės-Mostovskienės portretas su palete ir teptukais – aiškiais menininko identiteto simboliais.
Vienas įdomiausių O.Radvilaitės-Mostovskienės biografijos faktų – jos noras tapti Vilniaus universiteto literatūros ir laisvųjų menų skyriaus garbės nare.
Anot J.Vitkutės, užsienyje jau būta atvejų, kai moterys tampa įvairių universiteto klubų garbės narėmis, tad pasaulio mačiusiai Onai Olimpijai toks žingsnis galėjo atrodyti kaip savaime suprantamas.
„Atvykusi į Vilnių jį turėjo nemažai meninių ambicijų. Gyvendama Prancūzijoje susidomėjo literatūra. Vilniuje susidraugavo su tuometiniu Vilniaus universiteto rektoriumi Jeronimu Stroinovskiu“, – pasakoja J.Vitkutė.
Minėtasis Vilniaus universiteto rektorius Literatūros ir laisvųjų menų skyriaus susirinkime jame dalyvavusiems vyrams užsiminė apie galimybę moteriai tapti garbės nare. Anot J.Vitkutės, Onos Olimpijos vardas nebuvo ištartas, tačiau skyriaus nariai priėmė tokį pasiūlymą nevienareikšmiškai.
„VU profesorius Andrius Sniadeckis sutiko, bet pareikalavo, kad garbės narė „būtų graži“. Kaip sako amžininkai, O.Radvilaitei-Mostovskienei būtent to ir pritrūko. Jos nepriėmė. Žinoma, ne tik „grožis“ buvo svarbus, bet turbūt ir tuometinio Vilniaus elito įsitikinimai, konservatyvumas pakišo koją O.Radvilaitei-Mostovskienei tapti laisvųjų menų skyriaus garbės nare. Reikia turėti omenyje, kad tai – XIX a. pradžia“, – pasakoja J.Vitkutė.
Atmetimas buvo sunki patirtis menininkei, sako parodos kuratorės.
„Ona Olimpija išgyveno, bet ne tik dėl asmeninės ambicijos, o ir svarstė, kaip apskritai moteris gali norėti kažko siekti, jei laukia susidūrimas su tokiu požiūriu ir jos nepriima į mokslo institucijas“, – teigia G.Kasparavičiūtė-Kaminskienė.
Įvykių amžininkas, Vilniaus universiteto profesorius Jozefas Frankas skyriaus susirinkime palaikė Oną Olimpiją, o „Atsiminimuose apie Vilnių“ citavo ir menininkės asmenišką reakciją į tai.
„Esu labai dėkinga, kad palaikėte mano ambicingą troškimą tapti jūsų draugijos nare, žinoma, malonumas tapti jūsų kolege nėra lemiamas motyvas, palaikantis mano troškimą būti priimtai į Literatūros ir laisvųjų menų skyrių, tačiau bijau, kad man nepavyks, jūs veltui stengėtės. Tas atšiaurus universitetas neįsileidžia moterų“, – laiške rašė ji J.Frankui.
„Pilaitės vaiduoklis“ ir „pakeverzojimai“
Vis dėlto platesnį atgarsį Ona Olimpija pelnė kaip rašytoja. Apie 1806 m. Vilniuje ji išleido apsakymų rinkinį „Mano pramogos“ – pirmąjį Lietuvoje moters parašytą gotikinės prozos leidinį. Rašė lenkų kalba, kaip tuo metu buvo įprasta Lietuvos didikams. Garsiausias rinkinio tekstas – „Pilaitės vaiduoklis“, kurio veiksmas perkeltas į autorės valdytą Pilaitės dvarą prie Salotės ežero, visai šalia Vilniaus.
„Gotikinis apsakymas ar romanas – dar ikiromantinis žanras. Jis pasižymi istorijomis apie vaiduoklius, apleistas pilis, skaitytojas gąsdinamas, bet kartu apsakymuose atsiranda ir pamokymų, moralų. „Pilaitės vaiduoklis“ įdomus tuo, kad autorė pasirinko mums labai gerai žinoma vietovę vaiduokliui veikti. Pilaitėje, prie Salotės ežero, buvo jos dvaras. Pasirinkta vieta atspindi romantikų braižą. Jie perkelia naratyvus į Lietuvos vietoves ir aplinką – veiksmas vyksta ne užsienyje, o Lietuvai istoriškai reikšmingose ar rašytojams asmeniškai svarbiose vietose“, – pasakoja kuratorė J.Vitkutė.
Menininkė savo literatūrinę kūrybą pati laikė „pakeverzojimais“. Tarsi tai būtų menkavertė literatūra.
„Pilaitės vaiduoklio“ siužetas šiandien skamba gana moderniai: merginos, įsižeidusios dėl vyro teiginių apie moterų silpnumą, vaiduokliu aprengia tarnaitę tam, kad pagąsdintų vyrišką, sumaniusį šaipytis iš moteriškos dvasios. Taip demaskuojamas tariamas racionalumas. Moralinis apsakymo apibendrinimas liudija apie abiejų lyčių lygiavertiškumą.
„Knyga buvo populiari ir skaitoma. Galbūt ne tik dėl turinio, bet ir dėl naujo žanro, gotikinio apsakymo žanras Lietuvoje dar nebuvo paplitęs. Galimai ir moterys atrado kažkokio įkvėpimo. Pavyzdžiui, tokie žodžiai: „Tuo įvykiu parodėme ne tik Edmundui, bet ir visai vyrų giminei, kad vyrai, kaip ir mes, yra linkę tikėti vaiduokliais, jei jau vaizduotė užsidega, nebetiria esmės, bet lengvai leidžiasi patraukiami iliuzijos.
Laikas abiejų lyčių žmonėms pripažinti vieni kitų vertę: moterys ar vyrai visi kartu pasižymi tokiomis pat dorybėmis ir ydomis, skiriamės tik lytimi. Ir neturėdami vieni kitiems dėl ko priekaištauti viskuo panašūs gerbkime tai, kas mumyse verta pagyrimo“, – cituoja J.Vitkutė.
„Pilaitės vaiduoklį“ į lietuvių kalbą yra išvertusi literatūros tyrėja B.Speičytė.
Parodos kuratorės, paklaustos, ar galima būtų laikyti O.Radvilaitės-Mostovskienės prozą feministine, sako, kad polinkio akcentuoti kūryboje moteris tikrai būta.
„Tikrai daugiau pasirinkdavo moterų personažių, o gotikinis fonas buvo tam palankus. Gotikos epochoje moteris iškildavo kaip moralinė figūra, taip ji buvo vertinama. Riterio damos įvaizdis buvo svarbus, o kontekstas palankus stipresniems moteriškiems personažams skleistis“, – teigia G.Kasparavičiūtė-Kaminskienė.
Tiesa, net literatūrinėje sėkmėje atsiskleidžia savotiškas moters vaidmens dvilypumas.
„Menininkė savo literatūrinę kūrybą pati laikė „pakeverzojimais“. Tarsi tai būtų menkavertė literatūra. Galvodama apie adresatą sakė, kad knygos skirtos ne aukšto išsilavinimo žmonėms, o nuobodžiaujančioms dvaro ponioms. Net pavadinimas – „Mano pramogos“ – nurodo, kad tai nėra kažkas labai rimto. Galima pastebėti, kad ji kuklinasi kalbėdama apie savo kūrybą, matyt, tikrai būta nepasitikėjimo savimi, bet ši kukli laikysena galėjo būti susijusi ir su visuomenės lūkesčiais. Juk buvo įprasta matyti ir vertinti tą moterį, kuri yra kukli ir nuolanki. Gali būti, kad ji būtų sulaukusi pasipriešinimo, jeigu būtų savo talentą iškėlusi“, – pasakoja G. G.Kasparavičiūtė-Kaminskienė.
Ir nors savicenzūra ar moteriai keliamų lūkesčių pildymas galėjo daryti įtaką Onos Olimpijos žvilgsniui į save pačią, tačiau jos veiksmai ir faktai leidžia interpretuoti jos gyvenimą ir kita linkme: Ona Olimpija pati finansuodavo leidinius, sudarydavo sutartis su leidėju, gaudavo honorarus – iš pradžių knygomis, o vėliau pinigais. Tai leidžia ją laikyti viena pirmųjų profesionalių moterų rašytojų Lietuvoje.
Ankstyvoji feministinė savimonė
Klausimas, ar O.Radvilaitę-Mostovskienę galima laikyti feministe, reikalauja istorinio jautrumo. Ji nerašė manifestų ir nenaudojo šiuolaikinių sąvokų, tačiau, kaip rodo B.Speičytės tyrimai, jos laikysenoje ir kūryboje ryškėja ankstyvosios feministinės savimonės bruožai.
Tai – ir bandymas tapti Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų skyriaus garbės nare, ir jos laiškai, kuriuose ji svarsto, kodėl moterims užkertamas kelias į mokslo institucijas, ir pasirenkami personažai bei siužetai, o galiausiai – drąsi ir beveik laisvamaniška laikysena tuometiniame pasaulyje.
-
„Jokių nepilnavertiškumo kompleksų“ – kodėl lietuviai nusprendė investuoti į Baltijos šalių meno puoselėjimą?
-
Rašytojas Rimantas Kmita: „Knygos nėra tiesiog pasaulio dalis, ne koks priedas, o visa esmė ir centras“
-
Iš Londono į Zarasų miškus persikėlusi japonų menininkė Noe Kuremoto: „Sielą reikia saugoti ne tik po mirties“
