Su profesore susėdome pasikalbėti apie pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau iškylančius religijos demonstravimo atvejus, kurie vienus verčia gūžčioti pečiais, kitus – piktintis, trečius – džiūgauti dėl „religijos sugrįžimo“.
Šio pokalbio ašimi tapo naujai kadencijai išrinkto Amerikos prezidento Donaldo Trumpo artimiausios aplinkos požiūris į religiją bei Rusijos prezidento Vladimiro Putino, jau ne vienus metus demonstruojančio glaudžius ryšius su stačiatikių hierarchais, pavyzdžiai.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Ar tarp šių dviejų vadovų ir jų požiūrio į religiją yra kas nors bendro? Kuo iš esmės savo religingumu skiriasi Amerikos ir Rusijos visuomenės. Kiek religija čia tampa politiniu galios įrankiu siekiant sutelkti savo šalininkus bei rėmėjus? Ar „tradicinės vertybės“ yra religingumo išraiška, ar ginklas kultūriniuose karuose?
Pasak I.Vaišvilaitės, „kitados iškelta marksistinė idėja, jog ilgainiui religija atmirs – nepasiteisino. Savo prigimtimi žmonės yra religinės būtybės, todėl ignoruoti šią mūsų dalį yra labai neišmintinga“.
-
Kalnai vainikų, antkapiai už tūkstančius rublių ir visuomeninis nemirtingumas: kokią amžinybę po mirties žmonėms žadėjo sovietai
-
Vieno šedevro autorius, kino režisierius Andrius Šiuša: „Visada jaučiausi kaip avantiūristas“
-
Suvirintojo karjerą į menotyrą iškeitęs Virginijus Kinčinaitis: „Kūryba – geriausias būdas priešintis pasaulio absurdui“
– Kaip jūs paaiškintumėte tokį ryškų religijos sugrįžimą į viešą gyvenimą tiek D.Trumpo, tiek ir V.Putino politikoje? Kas tai galėjo nulemti?
– Na, religijos sugrįžimas Rusijos politikoje nėra naujas, apie tai rašyta ir kalbėta. Mes tiesiog pradėjome tai pastebėti, nors religija visada buvo labai svarbus viešojo gyvenimo veiksnys. Iki šiol šią aplinkybę, veikiami daugiausia Apšvietos idėjų, paprasčiausiai buvome įpratę ignoruoti.
Bet religija yra svarbi gyvenimo, o kartu ir politikos palydovė. Svarbu pabrėžti ir tai, kad didžioji dalis pasaulio populiacijos yra religinga. Tuo pačiu dauguma religijų iš principo neturi struktūros, kuri joms pačioms leistų atsiriboti nuo politikos.
Dauguma religijų iš principo neturi struktūros, kuri joms pačioms leistų atsiriboti nuo politikos.
Paimkime pavyzdžiu dabartinę Indiją ir induizmą. Ministro pirmininko Narendra Modžio politika iš esmės yra nacionalinė ir religinė. Beje, didžioji dalis religijų yra nacionalinės, o tai gali nulemti santykį su kitomis religijomis – taip pat ir valstybės politikoje. Indijoje dažni krikščionių ir musulmonų diskriminacijos atvejai ir netgi persekiojimai. Žinios apie tai yra dažnos religinėje žiniasklaidoje, tačiau sekuliarioji apie tai kalba mažai, nes religijų bei religiniai politikos aspektai nėra laikomi svarbiais.
Formuluodamas savo klausimą jūs tartum bandote sulyginti D.Trumpo ir V.Putino santykį su religija. Tačiau tarp šių dviejų politikų nėra nieko bendra.
Visų pirma, Jungtinės Amerikos Valstijos susikūrė religijos pagrindu. Užtenka prisiminti, kas parašyta ant dolerio – „In God We Trust“ (liet. „Mes pasitikime Dievu“). Šios valstybės ištakose yra religiniai disidentai, atskilę nuo Anglijos reformuotos bažnyčios. Svarbu pabrėžti, kad tai buvo radikalesnių pažiūrų tikintieji, kuriems teko ieškoti Anglijos valstybės mažiau kontroliuojamų erdvių. Ieškodami naujos vietos gyvenimui jie daugiausia kėlėsi į šiaurines Šiaurės Amerikos teritorijas. Čia kilo ir šios šalies mesianizmo idėja: Amerika yra naujasis Izraelis, švyturys ant kalno, šviečiantis visam pasauliui, ir Dievo karalystė.
Dabartinėse JAV religingos yra ir pietinės valstijos, tačiau tai nulėmė kitos priežastys. Esminis Amerikos skirtumas nuo Rusijos yra tas, kad JAV neturi valstybinės religijos, kuri atstovautų visai šaliai. Maža to, čia visada buvo itin gerbiama ir puoselėjama religijų laisvė. Ta tradicija puikiai atsispindėjo ir D.Trumpo inauguracijos iškilmėse, kuriose meldėsi katalikas, nekonfesinis evangelikas ir rabinas. Beje, tas pats buvo ir per pirmąją Trumpo inauguraciją 2017 m. Tiesa, tuomet šalia rabino, katalikų kunigo bei protestantų bendruomenės lyderio buvo ir musulmonų dvasininkas.
Beje, buvęs prezidentas Joe Bidenas yra katalikas ir to niekada neslėpė. Jo inauguracijos metu taip pat buvo religijos dėmuo, tačiau tada į tai nekreipėme dėmesio.
– Ar tai rodo, kad religijos reikšmė Amerikos viešajame gyvenime yra iš principo žymiai stipresnė nei Europoje?
– Taip. Amerikos visuomenė buvo ir tebėra itin religinga, o jos religinės grupės, ypač evangelikalinės, nuolatos gausėja. Tai didžiąja dalimi lemia imigracija, ypač iš Lotynų Amerikos kraštų. Keliaujant po šalį galima matyti tiesiog ant namų garažų iškabintus užrašus: „Viešpaties Jėzaus bažnyčia“ bei panašius. Tai yra mažos, savarankiškos bendruomenės, kurios nebūtinai priklauso kažkokiai vienijančiai bažnyčiai. Taip pat Amerikoje nuolatos gausėja ir induistų, sikhų bei įvairių budistinių pakraipų bendruomenės.
– Tad kodėl į religiją viešojoje politikoje atkreipėme dėmesį būtent dabar? Gal tai susiję su tuo, kad ji niekada nebuvo taip akivaizdžiai demonstruojama? Tai sakydamas, visų pirma, turiu galvoje neseną JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio pasirodymą tiesioginės transliacijos eteryje su juodu kryžiumi ant kaktos. Kas tai buvo?
– Mes į tai reaguojame itin jautriai, nes iš principo religijos viešumas mus dirgina. Bet M.Rubio kryžių ant kaktos galima paaiškinti labai paprastai. Jis yra kubiečių kilmės katalikas, o jūsų minima transliacija vyko Pelenų trečiadienį. Šią dieną Lietuvos bažnyčiose yra įprasta tikintiesiems ant galvos berti pelenus. Tuo tarpu kai kuriuose kraštuose, taip pat ir JAV, kryžiaus ženklu pelenais žymima kakta. Ir nemažai žmonių tą dieną kryžiaus nenusivalo.
Mes į tai reaguojame itin jautriai, nes iš principo religijos viešumas mus dirgina.
Pastaruoju metu taip, sakykime demonstratyviai, JAV ir Prancūzijoje elgiasi Z kartos katalikai. Tad M.Rubio tikriausiai reagavo į tendenciją ir nemaskavo, o pademonstravo savo religinę priklausomybę. Sakyčiau, tame nėra nieko nusikalstamo ar amoralaus. Ir, beje, reakciją į tokį jo gestą bent jau aš pastebėjau išimtinai tik Europoje.
D.Trumpo šalininkai dažniausiai yra religingi. Tačiau yra ir daug išimčių. Tarp įtakingiausiųjų – ir Silicio slėnio milijardieriai su E.Musku priešakyje. Savo religingumo jie niekaip nedemonstruoja ir galbūt apskritai nėra religingi.
Kas spekuliuoja savo labai nauja ir labai specifine katalikybe – tai viceprezidentas D.J.Vance‘as. Tačiau jo socialinis darvinizmas, nors ir pabarstytas šventojo Augustino ar šventojo Tomo Akviniečio citatomis, yra giliai antikrikščioniškas.
D.Trumpo šalininkai dažniausiai yra religingi. Tačiau yra ir daug išimčių. Tarp įtakingiausiųjų – ir Silicio slėnio milijardieriai su E.Musku priešakyje.
Tuo tarpu plačiojoje D.Trumpo rinkėjų bazėje iš pietinių ir vidurio valstijų religija vaidina labai reikšmingą vaidmenį. Maža to, čia religija ir tikėjimas nėra atskiriami. Šie žmonės dabartinio prezidento asmenyje mato tradicinės antropologijos atstatymo galimybę.
– Ką turite galvoje?
– Supratimą apie tai, kas yra žmogus, kuo remiasi visuomenės gyvenimas ir pan. Šie žmonės ypač reaguoja į susmulkintas, nišines žmogaus teises, kurios iš principo bando perkurti visuomenę. Beje, į tai reaguoja ne tik krikščionys, bet beveik visų religijų išpažinėjai Amerikoje.
Vienas ryškiausių tradicinės antropologijos atstatymo pavyzdžių – išdidus D.Trumpo pareiškimas, kad nuo šiol Amerikoje vėl bus tik dvi lytys. Beje, čia svarbu pažymėti, kad jis niekada nepasisakė prieš vienalytes santuokas, kurios Amerikoje yra įteisintos.
Daugiausia kalbama apie sąlyginę lytį, genderizmą ir iš to išplaukiančius visus kitus klausimus, kurie ir sutelkė D.Trumpo rėmėjus balsuoti už jį. Deja, demokratų partija užsižaidė kraštutinėmis mažumų teisių versijomis ir kietu tų teisių įgyvendinimu ir džiugiai įsivėlė į vadinamuosius kultūros karus. Neabejotinai tai buvo geriausia agitacija už D.Trumpą, atlikta pačių demokratų rankomis.
Vienas ryškiausių tradicinės antropologijos atstatymo pavyzdžių – išdidus D.Trumpo pareiškimas, kad nuo šiol Amerikoje vėl bus tik dvi lytys.
Dabartinio prezidento šūkis padaryti Ameriką vėl didžia, visų pirma, reiškia sugrįžti į šešto dešimtmečio būvį, iki seksualinės revoliucijos, iki pilietinių teisių ir rasinės diskriminacijos atsisakymo, iki vis didesnės ir vis įvairesnės imigracijos, kai ši šalis atrodė kaip baltosios vidurinės klasės valstybė – religinga, tvarkinga, „gerbianti taisykles“.
Žinoma, šis paveikslas yra smarkiai paauksuotas ir atkurti tokią visuomenę , jei ji apskritai buvo, nėra įmanoma. Tačiau daugybė religinių sąjūdžių, ypač susijusių su vadinamosiomis Mega bažnyčiomis ar evangelikalinėmis bendruomenėmis, vienijasi šiais pamatiniais klausimais ir, esant reikalui, gali būti sutelktos protestui, balsavimui ar viešam savo įsitikinimų bei vertybių deklaravimui.
– O koks tuomet religijos vaidmuo V.Putino Rusijoje?
– Visų pirma, stačiatikių tikėjimas Rusijoje yra nacionalinė valstybinė religija, kuria valdžia manipuliavo kaip tik jai buvo naudinga tiek cariniu laikotarpiu, tiek sovietmečiu, tiek ir Putino Rusijoje. Beje, dėl to, visų pirma, labiausiai ir nukentėjo pati rusiškoji stačiatikybė. Tad jei Amerikoje žmonių mobilizacija per religiją vyksta iš apačios, Rusijoje tas daroma iš viršaus, bet rezultatai yra kardinaliai priešingi – religingumas Rusijoje mažėja.
Stačiatikių tikėjimas Rusijoje yra nacionalinė valstybinė religija, kuria valdžia manipuliavo kaip tik jai buvo naudinga tiek cariniu laikotarpiu, tiek sovietmečiu, tiek ir Putino Rusijoje.
Specifinė Rusijos stačiatikybė subrandino mąstymą apie Rusiją kaip trečiąją Romą, tikrą krikščionišką valstybę ir paskutinį tikėjimo bastioną. Dar Petras Didysis panaikino patriarchatą ir įsteigė Bažnytinę ministeriją, kuri rūpinosi stačiatikybės, taip pat ir kitų religijų reikalais visoje imperijoje.
1943 metais, kritiniu karo su nacistine Vokietija periodu, patriarchatą atkūrė Stalinas, kuris jį pavertė valstybės valdomu KGB filialu. Išnaudodamas propagandą, jis susiejo patriotizmą su šventosios Rusios mitu bei stačiatikybe. Vadinamasis Didysis tėvynės karas tapo šventuoju karu, o jo ideologijos naratyvai atsispindi ir dabartiniame kare prieš Ukrainą ir visą Vakarų civilizaciją.
Po Antrojo pasaulinio karo Rusijos stačiatikių bažnyčia Sovietų Sąjungoje buvo naudojama kaip minkštosios galios įrankis tiek skleidžiant panslavizmą, tiek įvairius judėjimus „už taiką“, siekiant stiprinti sovietų karinę galią, o kartu ir priešiškumą NATO.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai patriarchatas, apipiltas valdžios privilegijomis, tapo tikra rusiškojo nacionalizmo kalve, visiškai nepakančia kitoms konfesijoms. Dabartiniam patriarchui Kirilui stojus prie Stačiatikių bažnyčios vairo, įvyko vakarietiškai mąstančių, ekumeninių pažiūrų dvasininkų valymas.
– Tad iš esmės V.Putinas ir patriarchas Kirilas tęsia tai, ką pradėjo Stalinas?
– Svarbu suprasti, kad Pertvarkos pradžioje, kuri Rusijoje prasidėjo keletą metų anksčiau nei Lietuvoje, žmonės ėmė ieškoti alternatyvos komunistinei ideologijai ir tokiu būdu gręžėsi į stačiatikybę. Deja, tai iš principo nepasiteisino, mat valdžia paprasčiausiai nupirko Bažnyčios vadovybę, jai suteikusi įvairių privilegijų. Iš esmės tokiu būdu Rusijos Stačiatikių bažnyčia tapo valdžiai lojali verslo organizacija.
Iš esmės Rusijos Stačiatikių bažnyčia tapo valdžiai lojali verslo organizacija.
Maža to, patriarchas Kirilas bei visa Stačiatikių bažnyčia buvo nuosekliai tapatinama su „rusiškuoju pasauliu“. Jie skleidė šią ideologiją, visų pirma, per skirtingose šalyse egzistuojančias Rusijos stačiatikių bendruomenes – ne tik buvusiuose Sovietų Sąjungos kraštuose, bet ir kitose Vakarų valstybėse.
– Tačiau ar D.Trumpas ir V.Putinas nepanašūs tuo, kad kiekvienas savaip kovoja už tai, ką įprasta vadinti „tradicinėmis vertybėmis“? V.Putinui tai – kova su „iškrypusiais Vakarais“, D.Trumpui – su demokratų priimtais įstatymais ir, jo manymu, kraštutiniu liberalizmu?
– Dabar atsiranda vis daugiau nuomonių apie D.Trumpo ir V.Putino priešiškumą liberaliai demokratijai ir vos ne bendrą kovą su ja. Bet liberalios demokratijos Rusijoje faktiškai nebuvo, o liberalizmas yra Amerikos išradimas, lygiai taip pat, kaip ir globalizacija. Tad V.Putinas kovoja su liberalios demokratijos pasauliu, o D.Trumpas – su tokia demokratijos forma savo valstybėje.
V.Putinas kovoja su liberalios demokratijos pasauliu, o D.Trumpas – su tokia demokratijos forma savo valstybėje.
Tiesa, didžiausią savo rinkėjų paramą D.Trumpas gauna, kai jis pasisako prieš maoizmo ideologiją, kuri kartais įvardijama kaip leftizmas. Čia kalbama apie visišką sociumo inžinerijos idėją. Septintajame dešimtmetyje ši ideologija iš Prancūzijos universitetų persikėlė į Šiaurės Amerikos universitetus ir čia gerokai išplito. Be abejo, maoizmas yra radikaliai nusistatęs prieš bet kokią religiją, tad žmonės, kuriems svetima ši ideologija bei jos diegiama socialinė inžinerija, ieško tam atsvaros, taip pat ir religijoje.
Be abejo, visa tai susiję su kultūriniais karais, kuriuos plačiai naudojo ir tebenaudoja abi pusės. Ypač politikai linkę šioje kovoje kaip ginklą pasitelkti religiją.
Dažniausia kultūrinių karų strategija – tai vieno ar kito opaus klausimo iškėlimas. Pavyzdžiui, Amerikoje lakmuso popierėliu gan ilgą laiką buvo abortų klausimas. Neretai žmonės yra įsitikinę, kad didžiausi abortų priešininkai yra Katalikų bažnyčia. Tačiau išties šis naratyvas labiausiai reiškiamas konservatyvių reformuotą krikščionybę išpažįstančių sąjūdžių bei grupių.
Abortų klausimas dažnai yra pateikiamas kaip religijos esencija, nors tai gerokai nususina ir net suprimityvina religiją kaip tokią.
Abortų klausimas dažnai yra pateikiamas kaip religijos esencija, nors tai gerokai nususina ir net suprimityvina religiją kaip tokią. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad kultūros karai vyksta ne dėl geresnio religijos supratimo, bet dėl to, kad politikai paprasčiausiai siekia rinkimuose žmones patraukti į savo pusę kokiu nors jiems nepriimtinu argumentu.
Tuo tarpu Rusijoje, kuri save pozicionuoja kaip krikščionybės bastioną, įstatymai susiję su gyvybės kultūra ir morale yra ultra liberalūs – čia egzistuoja dirbtinis apvaisinimas, surogatinė motinystė ir pan. Tiesa, įteisintų vienalyčių santuokų nėra.
Bet kaip tuomet krikščioniškas vertybės suderinti su tais baisumais, kuriuos matome ten, kur praeina rusų kariuomenė? Arba kaip elgiamasi su žuvusiaisiais – ne tik priešų, bet ir savais? Juk tai ne tik kad nejautru, bet tiesiog amoralu ir nesuderinama su krikščioniška antropologija. Kasdienis požiūris į žmogų Rusijoje totaliai neigia krikščionybę kaip tokią, gyvybės kultūrą ir humanizmą apskritai.
Kasdienis požiūris į žmogų Rusijoje totaliai neigia krikščionybę kaip tokią, gyvybės kultūrą ir humanizmą apskritai.
– O kaip šiuo atveju atrodo D.Trumpo veiksmai?
– Per kelis naujosios kadencijos mėnesius D.Trumpas nieko viešai nedarė išnaudodamas kurią nors religiją savo naudai. Tiesa, jis daug kalba, per dieną net kelis kartus gali keisti savo poziciją, bet tai tiesiog toks jo asmenybės tipas. Nereikia iš jo daryti stabo.
Trumpo administracija, ypač įtaką darantys verslininkai, išties yra pavojingi, nes bando demontuoti pačios Amerikos kaip valstybės pamatus.
Tuo tarpu jo administracija, ypač įtaką darantys verslininkai, išties yra pavojingi, nes bando demontuoti pačios Amerikos kaip valstybės pamatus. Ir nuo to labiausiai kentės patys amerikiečiai. Juk tas pats buvo ir tuomet, kai E.Muskas nupirko „Twitterį“ ir ėmė masiškai atleidinėti darbuotojus. Kompiuterinis žaidimas ir technologijos mažai ką bendra turi su žmogiškumu... Beje, pats E.Muskas apie tai kalba atvirai tvirtindamas, kad empatija žmogui yra absoliučiai nereikalinga.
Ir dabartiniai masiniai atleidimai Amerikoje įvairiose srityse tai puikiai iliustruoja. Žmonės išmetami iš darbų be jokių socialinių garantijų. Tačiau tai nieko bendra neturi su religija, o tik su pragmatiška ir ciniška verslo logika.
– Ar manote, kad norint geriau suprasti dabartinę visuomenę, reikia labiau atsigręžti į religijos supratimą?
– Kitados iškelta marksistinė idėja, jog ilgainiui religija atmirs – nepasiteisino. Savo prigimtimi žmonės yra religinės būtybės, todėl ignoruoti šią mūsų dalį yra labai neišmintinga.
Rašytojas G.K.Chestertonas yra teigęs, kad jei žmonės netiki Dievą, tuomet jie tiki bet kuo. Tai puikiai iliustruoja visi antivakseriniai, kvazimoksliniai, suverenų ar kiti dabartiniai protesto sąjūdžiai. Savo esme tai ne politiniai, bet religiniai sąjūdžiai. Tačiau jie neturi nieko bendro su tradicinėmis religijomis – jie individualistiniai, nors, pavyzdžiui, tų sąjūdžių dalyviai gali save vadinti katalikais, ortodoksais ar liuteronais, bet, jei tų Bažnyčių lyderiai pasisako prieš sąjūdžiams brangias idėjas, nuo tokių lyderių atsiribojama.
Rašytojas G.K.Chestertonas yra teigęs, kad jei žmonės netiki Dievą, tuomet jie tiki bet kuo. Tai puikiai iliustruoja visi antivakseriniai, kvazimoksliniai, suverenų ar kiti dabartiniai protesto sąjūdžiai.
Nauja šio religingumo forma yra ta, kad bendruomenė iš esmės veikia per socialinius tinklus. Tai rimtas ir atidaus tyrinėjimo reikalaujantis reiškinys, kuriam dar reikia surasti adekvačias prieigas. To negalima padaryti, jei manome, kad religingumas kaip toks yra kažkoks nesusipratimas. Religinė sąmonė buvo ir yra labai svarbi visuomenės gyvenimo dalis, net jei jos nepripažįstame.
