Režisierius Davidas Petrosyanas: „Turime priežastį kalbėti apie herojaus kūrimo mitą“

Interviu metu D.Petrosyanas ne kartą pabrėžė jaučiantis gilią simpatiją Lietuvai, nuosekliai ir nuoširdžiai palaikančiai kovojančią Ukrainą. Klaipėdoje režisierius stato spektaklį pagal vieną iš rečiau scenoje matomų Williamo Shakespeare’o dramų „Koriolanas“. Tai istorija apie į aukštą valdžios postą pretenduojantį žymų karvedį Koriolaną, kuris, nesugebėjęs pelnyti visuomenės palaikymo, jo negauna. Pažemintas Koriolanas pereina į priešo pusę. Šiame kūrinyje režisierių labiausiai domina herojų kūrimo procesas – tema, jo nuomone, svarbi tiek Ukrainai, tiek Lietuvai. D.Petrosyano „Koriolano sapnai“ premjera vyks gruodžio 4 d.

– Kodėl spektaklio pamatu Klaipėdoje pasirinkote „Koriolaną“, kiek žinoma, svarstėte ir kitus variantus?

– Idėja kurti Henriko Ibseno „Perą Giuntą“ atsirado atvykus į „TheATRIUM“ (2025 m. festivalyje rodytas D.Petrosyano „Procesas“ pagal F. Kafką – aut. past.). Tuomet tai atrodė labai poetiškas ir gražus pasirinkimas, bet įsijungė bjaurus analitinis režisieriaus mąstymas ir nebesupratau, apie ką jį kurčiau. Atrodė, kad šiuo pastatymu pavirsčiau į magnetukų pardavėją – tik pagalvokite, jūriniame mieste jūrinis spektaklis. Tada pradėjau svarstyti apie Thomo Manno „Stebuklingą kalną“. Tai man pasirodė nepaprastai aktuali medžiaga, bet šįkart suveikė baimė – supratau, kad turėčiau per mažai laiko dirbti su tokiu milžinišku tekstu. Galiausiai ėmiau galvoti apie mūsų abiejų šalių poziciją, požiūrį į herojų. Iki karo tiek Ukrainos teatre, tiek kitose meno terpėse nuolat skambėjo klausimas – kas yra šiuolaikinis herojus? Visi pastatymai, W. Shakespeare’o ar kitų autorių, dirbančių su herojaus mitu kaip duotybe, man keldavo ironiją. Kita vertus, pilnavertiškai ta tema ironizuoti negaliu, nes asmeniškai sutikau herojų, dėl labai skirtingų priežasčių ėmusių ginti savo šalį. Tą pačią šalį, kurioje daug kataklizmų, kurioje taip pat netrūksta žmonių, nusigręžiančių nuo jos. Taigi, tai pasirodė labai įdomi požiūrio prizmė į šį kūrinį.

Šalyje, kurioje, tikiuosi, nebus karo, bet kuri yra arti šalies, galinčios pradėti karą, turime gerą priežastį kalbėti apie herojaus kūrimo mitą.

– Kalbėdami apie herojaus sampratą, paprastai remiamės Antikos mitais, jūsų nuomone, apie kokį herojaus vaizdinį galime kalbėti šiuolaikiniame pasaulyje?

– Tai labai geras klausimas, nes tiek romantizmo, tiek vėlesnių laikotarpių tyrėjai, kalbėdami apie herojų, paprastai atsispiria nuo antikinio požiūrio į jį. Romantizmas atnešė meilę senovei, o kadangi tas laikotarpis sutapo ir su masių meile skaitymui, žmonės natūraliai priėmė herojaus sampratą per antikinę paradigmą. Šiandienos herojų filmai, tokie kokius kuria, pavyzdžiui, „Marvel“ studija – visuomenės noro tikėti, jog tarp mūsų yra kažkas turintis misiją, rezultatas. Jei žiūriu į herojų iš antikinės perspektyvos, turiu problemą, susijusią su tuo, kaip priimti „Koriolaną“. Pagrindinis mano atradimas, kad jokio mitologinio herojaus nėra ir jis net negali egzistuoti.

Iš vienos pusės kartėlis suvokti, kad Kalėdų Senelio nėra – kita vertus, žmonės vis tiek nori dovanoti dovanas, tad jie turi išmokti patys save džiuginti ir patys gelbėtis.

– Vis tik būsimu spektakliu telkiate dėmesį į herojų kūrimo procesą. Kuo jis jums įdomus?

– Kūrinyje labai daug aprašymų, kuriuose žmonės kalba apie Koriolaną, net kai jis nepasirodo – kad jis išgelbės, kad gelbėja, kad išdavė, kad kažką nuolat daro ir kažkoks yra. Likę personažai tarsi patys matuojasi jo įvaizdį. Tai archajiškas žodynas ir įsivaizdavimas, kurio negalima sąžiningai atkurti. Jei personažas scenoje sako „atnešiau jums pergalę ir pats nukapojau galvas šimtams priešų“ – koks geras bebūtų aktoriaus, negaliu jo priimti rimtai. Dirbame su mito krize ir jo susitikimu su realybe. Kaip kontrargumentą šiam procesui turime įvaizdį, kuris man pats įdomiausias visoje pjesėje – motina. Ji šioje pjesėje simbolizuoja ir vieno sūnaus motiną, ir Tėvynę motiną. Tačiau laimi ne vieno sūnaus motina, o motina Tėvynė. Herojus nėra abstrakti kategorija, o daugybė vaikų ir motinų, leidusių Tėvynei išlikti, ir šio išlikimo iniciatorė yra Tėvynė motina.

– Tėvynės, kaip motinos, simbolis – labai galingas, mėgstame jį naudoti. Bet ji pati juk nėra aktyvi, kokiu būdu ją savo spektaklyje matote kaip aktyvų personažą?

– Koriolano motina talpina daug reikšmių – viskas, viskas priklauso nuo to, su kokia optika į ją žiūrėsime. Galima žiūrėti labai nacionalistiškai – ji juk sako, jei turėčiau dešimtį sūnų, visus išsiųsčiau į karą. Apskritai, Tėvynės gynimas negali būti vienareikšmiškas, juk kiekvienam žmogui Tėvynė – asmeniška. Šiandien turime ne vieną valstybės siūlomą modelį – konjunktūrinį požiūrį į Tėvynę arba labai demokratišką, arba net komunistišką požiūrį, kuomet tiesiog įsakoma ginti Tėvynę.

Spektaklyje nesvarstome motinos Tėvynės iš politinės paradigmos, bet daugiau žiūrime į ją kaip į savo gimtosios žemės paveikslą. Tai vieta, kur man kartais norisi grįžti, kad prisiminčiau protėvius, tai mano vaikystės ryškiausi prisiminimai ir ryškiausios gyvenimo akimirkos, vieta, kuri mane suformavo, bet kartu tai vieta, kurios kartais bijau ir joje daug dalykų, kurių nenoriu, pavyzdžiui, atiduoti savo gyvybę už ją. Leisime žiūrovams patiems mąstyti apie šią sąvoką, diskutuoti apie ją. Suprantame, kad Volumnija išsiųstų savo dešimt vaikų kariauti, dėl to galime jos nemėgti ir nesuprasti.

O iš kitos pusės ji nori, kad jos sūnus būtų didingiausias ir nuostabiausias. Ir čia konfliktas – ji šalta ir bejausmė kaip žemė, bet be jos negalime.

Domo Rimeikos nuotr./David Petrosyan

– „Koriolano“ tekste įdomūs atrodo ir miestiečiai – jų nuomonė lengvai paveikiama ir svyruojanti. Ką šis kūrinys byloja apie pačią demokratiją?

– Vadovaujantis paties Koriolano žodžiais, jokios demokratijos net negali būti. Konflikto su liaudimi šaknis tame, kad liaudis visada nori, kad kažkas už ją išspręstų visas problemas. Taigi Koriolanas labiau trokšta monarchinės valdžios, nes liaudis pati nieko negali nuspręsti. Jei spektaklį statytume Kinijoje, Koriolanas taptų valdovu ir to pakaktų.

Bet spektaklyje nekalbame apie politiką, ne dėl to, kad norime būti išskirtinai originalūs, tiesiog mums įdomiau kiti dalykai. Pavyzdžiui, sunki ir nekalbi tyla, susijusi su nerimu ir daugėjančiais ženklais, kad karinė agresija gali plėstis. Paraleliai su herojiškumo tema spektaklyje tvyro šis gilus nerimas. Priešpaskutinį „Koriolano“ veiksmą W. Shakespeare’as pradeda žodžiais „prie mūsų sienų susirinko dvi kariuomenės“. Savo „Koriolano sapnus“ pradedame šia fraze.

– „Koriolano sapnai“ nėra pažodinis Shakespeare’o tekstas, bet jame išsaugotas šekspyriškas skambesys. Kuo jums jis svarbus?

– Man tai susiję su klausimu apie kalbos krizę. Tai panašu į tą patį pamirštą herojaus įvaizdį – aukštas, mąslus. Štai, išeina šiuolaikinis aktorius į sceną ir skaito šekspyrišką tekstą – juk galima būtų jį perdaryti į šnekamąją ir šiuolaikišką kalbą, bet tuomet juk galime tiesiog imti šiuolaikinę pjesę. Jei imame būtent šį instrumentą, turime suprasti, kaip su juo dirbti, o tai padaryti sunku, nes iškyla dar vienas momentas, kurį įdomu tyrinėti – patirties buvimas.

Teatre apie kažką kalbant man įdomu ne vaidyba, o patirties nešimas. Naujausiuose mano spektakliuose Kyjive į profesionaliąją sceną išeina rusijos ir Ukrainos karo veteranai. Aišku galėjome paimti aktorius, bet spektaklio esmė – šiuolaikinio medijos ir meno pasaulio vaizdinių bei itin trauminės realybės patirties susidūrimas. Medijos garsiai ir puošniai kalba apie herojus, bet reali patirtis visai ne tokia, apie kokią mes girdime. Tai didelė krizė mūsų šalyje.

„Koriolano sapnuose“ žvalgomės po kitą teritoriją – ar gali aktorius pergyventi tai, apie ką jis visiškai nieko nežino ir visi tai apibūdinantys žodžiai jo burnoje yra tiesiog abrakadarba. Taigi savaip tęsiu tą pačią temą kaip ir Ukrainoje, bet Lietuvoje padėtis kitokia, tad į ją žiūrime iš kitos perspektyvos.

– Jūsų nuomone, įmanoma sujungti šiuos išsiskiriančius polius?

– Spektaklis, apie kurį dabar užsiminiau, yra „Trojanstvo“, jį Nacionaliniame Ivano Franko akademiniame dramos teatre stačiau kartu su aktoriais ir karo veteranais. Juo kalbame apie propagandos ir realybės susitikimą. O naujausiame spektaklyje „Būk vyras!“ („Будь мужиком!“) kalbame apie vyraujantį itin maskulinišką, posovietinį kario įvaizdį. Mūsų šalyje įprasta sakyti, kad kariai – didžiausias turtas, bet taip pat mūsų labai tradicinėje šalyje kariauja labai daug LGBTQ+ žmonių.

„Koriolano sapnuose“ bandome rasti kontaktą su realybe. Spektaklį statome šalyje, kuri mums labai draugiška ir nuo pirmos karo dienos mus palaikė, tad čia apsijungia ir savų herojų suvokimo ironija ir realios patirties, kurią kažkaip reikės suvaidinti, nebuvimo ironija. Svarbiausia šiame susitikime būtent žmogiškoji užuojauta. Nes realybėje herojus yra žmogus, kuriam sužalota viskas – ir kūnas, ir psichika, jo praeitis ir ateitis. Kai visuomenė išmoks gyventi su šiais žmonėmis, būti jiems kantri, tik tada ji pradės suvokti herojiškumo realybės kainą.

Bet tegul viso to šioje šalyje neprireikia.

– Teko girdėti, kad stebite klaipėdietį teatro žiūrovą, mėginate jį perprasti. Kas jums svarbu ir kodėl?

– Jei „Koriolaną“ statyčiau Ukrainoje, tai būtų visai kitas spektaklis apie kitus dalykus. Tuomet mano raktas būtų pats Koriolanas, jo apsisprendimas eiti prieš savo šalį. Ukrainoje jau turime krizę tarp veteranų ir visuomenės. Jie negali gyventi kartu. Vieni bijo kitų, o veteranams nepatinka, kaip gyvena visuomenė ir politikai. Ateityje tai gali tapti baisiu pokariniu procesu.

Bet esu čia ir man svarbu susitikti su žiūrovu, jį suprasti, o ne įtikti ar kažką jam teigti. Taip, stebiu žmones teatre, kaip jie žiūri spektaklius, kas jiems svarbu. Noriu susipažinti, juk galbūt daugiau nesusitiksime. Negaliu numatyti, kaip pavyks, man svarbiausia būti sąžiningam ir atviram savo pastangoje susipažinti.

– Kaip šiuo metu atrodo „Koriolano sapnų“ repeticijų procesas?

– Kol kas neliečiame teksto, dirbame su kūnu. Man labai svarbu rasti aktoriams tinkamą kalbėjimo būdą. Tinkantį, naudingą ir įdomų jiems bei man. Bandome klausytis kūno, dirbti su garsu, vidiniu ir išoriniu, žodžio gimimu. Man įdomu stebėti aktorius scenoje, bet vos prasideda W. Shakespeare’o tekstas – pasidaro nebeįdomu į juos žiūrėti. Tad prie teksto kol kas artėjame ne per verbalumą.

Pratęsdamas mintį apie scenos kalbos paieškas, dar noriu grįžti prie žiūrovų ir klausimo, kas man svarbu. Tai geras klausimas – manyje daug vidinių prieštaravimų. Iš vienos pusės labai gerbiu žmones šioje šalyje, jaučiu didžiulį dėkingumo jausmą, tad nenoriu išsišokti, kita vertus, matau tendenciją – daug perfomatyvaus teatro, kuris žiūrovams įdomus arba ne, bet iš jų pačių jaučiu nostalgiją, poreikį matyti scenoje istorijas. Istorijos suteikti negaliu. Bet noriu įsiklausyti į tą nostalgiją ir dalinai „Koriolano sapnai“ bus bandymas atliepti šį žiūrovų poreikį, tik nežinau, ar pavyks. Nes tos nostalgijos priežastis man nežinoma.

– Spektaklyje vaidins šeši Klaipėdos dramos teatro aktoriai, kas buvo svarbiausia juos pasirenkant?

– Man svarbiausia pokalbis su žmogumi, susitikinėjau po vieną, bendravome ir labiausiai kreipiau dėmesį į patį žmogų, juk jų kaip aktorių nežinau. Buvo įdomu susitikti ir susipažinti su visais. Tie aktoriai, su kuriais dirbame, su jais pajutau norą pabendrauti ilgiau. Spektaklyje konkrečių vaidmenų nėra, dirbame kartu, kartu ieškome, kas kokią repliką sakys. Man šis spektaklis ir jo personažai primena 5 val. ryte pažadintą kadetų korpusą, kuomet visi vienu metu bando išsiaiškinti, kodėl jie taip anksti pažadinti. Čia, beje, užuomina į spektaklį, aktoriai bus panašūs į kadetus, pažadintus 5 val. ryto ir bandančius suprasti, kodėl jie taip anksti pažadinti.

– Sakote, kad aktoriai nėra suskirstyti personažais, bet vienas yra – Alinos Mikitavičiūtės vaidinama mama.

– Tai įdomus momentas. Kas daro personažą personažu? Greičiausiai jo subjektiškumas. Net ir W. Shakespeare’o originale jie visi man objektai, vienintelis personažas tikrai katalizuojantis veiksmą – mama, Volumnija. Net jei atrodo, kad Koriolanas pasielgė savarankiškai – jis jos auklėjimo išdava. Kai tik jis išeina už jos nubrėžtų auklėjimo ribų, ji jį grąžina atgal kaip kačiuką į krepšelį. Dėl to spektaklyje ji vienintelė moteris, o visi kiti – berniukai, vyrai ir seneliai.

– Tai pirmas kartas kai dirbate užsienio teatre, esate turėjęs kvietimų, bet jų atsisakėte, kokios aplinkybės susiklostė, kad Klaipėdai pasakėte „taip“?

– Kituose pasiūlymuose dirbti užsienyje buvo kalbama apie konkrečias medžiagas. Negaliu tiesiog imti ir statyti tai, ką man siūlo. Šiame teatre to nebuvo. Pats ilgai kankinausi su savo pasirinkimais, esu dėkingas, kad teatras sulaukė, kol apsispręsiu. O taip pat man jau buvo reikalinga šiokia tokia distancija nuo to, ką dirbu Ukrainoje. Man reikėjo atsitraukti, kad nevirsčiau per žiauriu kritiku, kad netapčiau mizantropu. Tai, kas vyksta mano šalyje, kelia daug neigiamų ir sunkių emocijų. Na ir aišku, ateinu į kitą teritoriją, kiti aktoriai, kita erdvė, nauja patirtis – kaip banaliai beskambėtų – niekada nesiliaujame mokytis.

– Kiek jums prieš atvykstant buvo pažįstamas Lietuvos teatras?

Lietuvos teatrą žinau, tik nežinau, kiek gerai. Esu matęs apie dešimt Eimunto Nekrošiaus spektaklių, apie penkis Oskaro Koršunovo. Man pažįstamas lietuviško teatro stilius, metaforiškumas, dabar jis gal mažiau akivaizdus. Mačiau ir talentingų jaunų režisierių kūrinių jūsų teatre.

– Esate Klaipėdoje nuo rugsėjo pabaigos, kaip jaučiatės šiame mieste?

Viskas taip tylu, bet tai nekelia ramybės jausmo. Nėra sirenų, nėra sprogimų. Ukrainoje kartais būna pabundi antrą ryto ir nemiegi iki šeštos, nes kažkas skraido, o devintą jau turi būti teatre. Keistas nerimas dėl tylos. Esu įpratęs prie keisto ritmo, gyventi įtampoje, su adrenalinu. Kai to nebėra, jaučiuosi kaip nesavas.

O kalbant apie miestą, teatrą ir aktorius – galiu pasakyti tik pačius geriausius dalykus. Visi labai žmogiški, teatras labai draugiškas ir profesionalus. Džiaugiuosi, kad pirmą savo darbą užsienyje pasirinkau kurti būtent Lietuvoje.

„Koriolano sapnų“ premjera Klaipėdos dramos teatre vyks gruodžio 4, 5 ir 6 dienomis.

Režisierius David Petrosyan, scenografė ir kostiumų dailininkė Olga Stein, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, šviesų dailininkas Linas Rubinas, adaptacijos autorė Luda Tymoshenko, dronų choreografijos autorius Simonas Jakubauskas, adaptacijos vertėjas iš ukrainiečių kalbos Gintaras Grajauskas, režisieriaus asistentas Alius Veverskis

Vaidina: Darius Meškauskas, Liudas Vyšniauskas, Mikalojus Urbonas, Alina Mikitavičiūtė, Rimantas Pelakauskas, Vaidas Jočys.

Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestro muzikantai: Kazys Vainauskas (trimitas), Edmundas Federavičius (solinis būgnas).