„Sulaukti atsiliepimų labai malonu, nes tai patvirtinimas, kad knygai gimti buvo verta ir kad užkrautą nelengvą misiją šita istorijų skrynutė atliko puikiai. Tai net daugiau, nei buvo galima tikėtis“, – sako Laima, į pasaulį palydėjusi ir garsinę knygos versiją.
Interviu su Laima – apie neseniai pasirodžiusią audioknygą „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“, medikų perdegimą ir savo svajones.
– Jūs pati įgarsinote savo knygą. Kodėl?
– Net neabejojau, kad turiu pati įskaityti. Kodėl pasaką sekti, lopšinę mano vaikui dainuoti turėtų kažkas svetimas, o ne aš, tikra mama? Visų pirma, tai duoklė knygai. O jei gręšimės veidu į knygos klausytojus (keista nesakyti – skaitytojus), tai jei jau buvo leista man knygą pasakoti sava kalba ir savu stiliumi ją skaitantiems, kodėl to paties neturėtų nusipelnyti ir jos klausantys?
– Kaip sekėsi?
– Tai nebuvo paprasta. Kai susitikimuose ar paskaitose išsakau savo mintis, jos teka natūraliu srautu, netrikdomos popierėlio, skaidrių, neišmoktos atmintinai, gyvos, kokias tuo metu savo galvoje randu. Nors jų srautas kaskart vis šiek tiek kitoks, net jei tema ta pati. Tai lemia mano nuotaika, klausytojai, vieta – paveikti gali bet kas. O įgarsinimas tave apriboja, tu negali galvoti, turi tratėti kaip automatas, kol ištratėsi visą apkabą. Atsikvepi, tada kita apkaba, ir taip iki paskutinio puslapio, paskutinio taško. Žodžiai tarsi kokie šoviniai, kuriuos turi išnaudoti visus ir dar nekaitoma tvarka.
Mediko profesija itin dažnai su savimi neša daug streso, įtampos, sugeneruoja baimės.
– Arti trijų dešimtmečių dirbote sveikatos sistemoje, kol buvote priversta stabtelėti. Perdegimas. Apie šią problemą pradėta kalbėti visiškai neseniai.
– Mane iš darbo rinkos išspyrė ne perdegimas, bent jau taip pradžioje maniau. Nes visgi pirminė priežastis buvo trauma darbe. Bet bėgant laikui, regos laukui išsiplėtus, supratau, kad trauma tebuvo pasekmė, mano organizmo pagalba iššokti iš vežimo, jau pametusio vieną ratą. Supratau, kad lėtinis perdegimas mano organizme buvo užpildęs itin atokias, retai revizuojamas kertes. O jei kartais kur ir kyšteldavo savo pilką kuodą, įvairių baimių, abejonių ir kitų prastų patarėjų buvo sukišamas atgal. Norint pamatyti tikrą didelio paveikslo vaizdą, reikia nuo jo gerokai atsitraukti. Mano atveju atsitraukimas buvo laiku, ir tai suveikė puikiai.
Turbūt retas medikas nesusidūrė su perdegimu darbe. Vien jau nuo darbo pobūdžio ir neišvengiamai per didelių krūvių. Taip, tai ne tešlą minkyt ir pyragus kept ar ramiai prie kompo atsisėdus interjerus projektuoti (nesumenkinant jokio darbo). Mediko profesija itin dažnai su savimi neša daug streso, įtampos, sugeneruoja baimės (jeigu spėji išsigąst), reikalauja greitos reakcijos, o monotoniško pobūdžio slaugos vietos bukina, alina, tiktai kitaip.
Bet atsigavimo, savęs susirinkimo už tai nepriklauso jokio. Tik kiek ilgesnės atostogos. Būtų mano valia, jei ne visiems, tai bent jau itin „karštuose taškuose“ plušantiems medikams skirčiau sanatorinį sveikatinimąsi nors porą kartų per metus ir bent jau po savaitę, būtinai ne atostogų metu. Graži svajonė, tiesa? O apie liūdną realybę ir tai, ko čia neaprašiau, rasit mano knygoje „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“.
– Knygoje daug pasakojate apie problemas, su kuriomis slaugytojos susiduria kiekvieną dieną. Ir apmaudžiai konstatuojate: žmonės laidotuvėms negaili pinigų, tačiau taupo, kai kalba pasisuka apie slaugą...
– Jau girdžiu: „Ir vėl ji skundžiasi, verkšlena, zyzia, oi, kaip tai nusibodo.“ Taip, gerbiamieji ponai ir ponios, ir vėl! Kas kam skauda, tas tą pučia. Užgydys (bent jau pastebimai apgydys), nustos sopėt, mesiu zyzti. Kas nors turi kalbėti apie problemas, ypač tas, kurios sumestos į kampą ir dar marškomis sandariai uždangstytos, o kodėl ne aš?
Nežinau, nuo kur velkasi ta slaugytojų nuvertinimo, negerbimo, menkinimo uodega. Ar dar nuo tada, kai slauga buvo gailestingųjų seserų vienuolių triūsas. Ar nuo sovietmečio, kai sesutė, seselė tebuvo kukli didžiai gerbiamo daktaro pomočnykė, rankos prailginimas (sėkmės atveju) arba išnaudojimo, pasinaudojimo, truktelėjimo per dantį (ir ne tik) objektas (mažiau sėkmingu atveju).
Nuo tų laikų padėtis kažkiek pasikeitė, pamažu keičiasi ir toliau, bet žodžių „greit“ ir „ženkliai“ tikrai nevartočiau. Piktžolėm laukas apeina labai spėriai, negailestingai nualindamas dirvą, o atkurti pirmykštį derlumą – darbų darbas. Jei ką, tai iš Seimo koridorių kalbos, kad jokiu būdu negalima leisti slaugytojams užsiimti vien tik privačia praktika – nuo konsultavimo iki intervencinių procedūrų – kaip odontologams, šeimos ar kitiems gydytojams, nes įteisinus tokias galimybes, dalį ligoninių ir beveik visas senų žmonių slaugos įstaigas būtų galima iš karto uždaryt.
Nežinau, nuo kur velkasi ta slaugytojų nuvertinimo, negerbimo, menkinimo uodega.
Tiek atitinkamos institucijos, tiek visuomenė labai greit ir skausmingai sužinotų tikrą slaugytojo darbo svarbą, vertę ir kainą. Užsikurtų baisi velniava. Todėl ir tebesam viena iš mažumos užribio specialybių, kuriai galioja visai kitos taisyklės nei daugeliui.
– Kaip tai pakeisti?
– Neieškau keitėjų, stengiuosi pati net ir dabar, rašydama apie tai. Tikiuosi, kad mano knyga atlieka bent jau šiokį tokį šviečiamąjį, paakinantį darbą, o save į visišką kampą bebaigianti įsivaryti sistema pagaliau turės imtis rimtų permainų. Ne vograuti įvairiausius niekus kaip iki šiol, o pirmiausia tiesiog žmoniškai (ne vergiškai) pakelti algas žmonėms, kurie savanoriškai lipa į skęstančias ligonių valtis.
Ir nustokime mykti apie kažkokius kvailus pašaukimus, o už kiekvieną tinkamai atliktą darbą tinkamai ir atlyginkime. Kai slaugytojui dėl elementaraus išgyvenimo nereikės lakstyt per tris darbus, dirbti paromis, nuolat stokoti poilsio, taip rizikuojant savo sveikata ir artimųjų gerove, kai pagaliau iš savo darbo galės oriai gyventi, sumažės nekokybiškai dirbančiųjų ir padaugės norinčiųjų užsivilkti slaugytojo chalatą. Nes tai tiesiog apsimokės. Jei nesuvokiate slaugytojo darbo svarbos, tai arba esat durnas, arba dar nesusidūrėt su ligomis ir mirtimis.
Kodėl man tai svarbu, kodėl į tai veliuosi? Noriu sau daugiau egzistencinės prasmės ir apie save matyti man labiau patinkantį pasaulį, kokiame visiems gyventi būtų gerokai fainiau, nei yra dabar. Ir, matyt, logiška pradėti nuo tos srities, kurią gerai išmanau.
– Dažnas tik susidūręs su artimojo slauga supranta nieko apie tai net nenumanantis...
– Ne numanau, o žinau, kad žmonės apie esminius slaugos dalykus neturi žalio supratimo, net su tuo susidūrę kaktomuša. Nes tai, kas vyksta prie jūsų artimojo ar jūsų paties lovos, šalia jus aptarnaujančio gydytojo kabineto, tėra mažas lašas dideliame sveikatos sistemos vandenyne.
Taip, netgi labai reikalingas lengvai prieinamas ir gana primityviai (gerąja prasme) veikiantis informacijos teikimo ir gavimo darinys. Bėdos užkluptam interneto džiunglėse rasti reikiamas žinias stinga ir laiko, ir jėgų, neretai ir paties gebėjimo rasti. Net būdama slaugytoja sunkiai ir pati susigaudyčiau. Pirmą kartą su slauga susidūręs žmogus pusės svarbių klausimų net neužduoda, nes nežino, kiek tai svarbu, o ir šiaip daugelio dalykų nė neįtaria esant ar su laiku atsirasiant. Gydytojai, socialiniai darbuotojai, patys slaugytojai stokoja laiko, jėgų ir motyvacijos daryti tai, ko neprivalo ir už ką nebus atlyginta. Taip žmogus su savo bėda neretai lieka visai arba beveik vienas.
Pirmą kartą su slauga susidūręs žmogus pusės svarbių klausimų net neužduoda, nes nežino, kiek tai svarbu.
Už pinigus konsultuoju palyginti retai, nes už suteiktą paslaugą gauti atlygį iš pašaukimu slaugytojos darbą traktuojančio žmogaus man iki šiol kebloka. Nemalonu mušte išsimušinėt net ir tai, kas tau teisėtai priklauso. Mano konsultacija daug kam panaši į malonų pokalbį, netyčia sugeneravusį ir daug naudos bei nepanaši į dalyką, už kurį vertėtų susimokėt. Atrodo, iš neturėjimo ką veikti aš tik ir laukiu, su kuo paplepėt šiaip sau. O pakėlusi ragelį nė nepajuntu, kaip įsivažiuoju, viską detaliai išaiškinu ir į klausimus atsakau. Tada seka: „Aaačiū jums, ačiū, kaip jūs man padėjot, dabar man viskas aišku, dabar jau žinosiu...“ Ir?!.
Ir vėl grįžtu prie klausimo – kaip galima tai keisti? Viena idėjų: juk populiari tapo televizijos laida „Klauskite daktaro“, gal reikėtų ir „Klauskite slaugytojo“? Gal reikėtų laidos, kurioje be pagražinimų būtų rodoma nuoga reanimacijų, priėmimo, onkologijos, slaugos, kitų skyrių tikrovė. Kai žinotum, kas laukia, jei to ar ano gyvenime nepakeisi, gal būtų kur kas lengviau ryžtis. Visi esam girdėję kažką panašaus į: „Ir kodėl metei rūkyt šitiek metų prarūkęs?“ – „Daktarai uždraudė, sakė, mirsiu, jei nemesiu.“
Manau, būtų labai verta ir naudinga mūsų visuomenę vienokiu ar kitokiu būdu šviesti, edukuoti, aiškinti, rodyti, kas iš tikrųjų yra ta slauga, kaip atrodo kokybiška, o kaip ne, mokyti slaugos namuose, galų gale – savo artimojo lydėjimo į mirtį, jei jau kitų išeičių nebelikę.
– Jau kurį laiką gyvenate svajone – norėtumėte Vilniuje įsteigti slaugos namus, į kuriuos galėtų persikelti vietos gyventojai. Kaip manote, tai realu?
– Niekada neturėjau svajonės parašyti, o jau įkalbėti knygos, ir dar savo, – tai jau tikrai ne. Bet kažkodėl taip išėjo, lyg savaime pasidarė. Gal dėl to, kad tam nereikėjo turėti nei pinigų, nei verslininko gyslos, pakako noro ir gebėjimo istorijas pasakoti raštu bei tinkamai sukristi aplinkybėms. O va su svajonėmis man, reikia pripažinti, sekasi prastai. Gal dėl to, kad vartotojiškame, itin į materiją susikoncentravusiame pasaulyje net gražiausiai svajonei reikia pamato iš daug eurų (ar kitos valiutos), stogo – taip pat iš jų. O duris atidarius (svajonę įgyvendinus), per slenkstį būtinai turėtų pažirti monetos ir sklęsti kupiūros. O tai, deja, ne apie mano gebėjimus ir galimybes.
Jeigu tą sunkiasvorę pinigų problemą padėsim nuošaliau, tai labai labai labai norėčiau, kad kiekvienoje seniūnijoje pamažu atsirastų po nedidukus, kompaktiškus, lengvai sukontroliuojamus senelių namus. Tokias fainas, jaukias senjorijas, panašesnes ne į baisius mirties fabrikėlius, kokie mūsuose pasitaiko, deja, neretai, o į jaukias sanatorijas. Jose gyventų vietiniai seneliai, nenutoldami nuo savo arealo, kuriame tebegyvena kaimynai, ošia tie patys medžiai, ta pati maksima už kampo. Senam žmogui labai svarbu nenutolti.
Tai labai reikšminga saugumo jausmo dalis senatvėje. Be to, lengvai rastume ir vietinių darbuotojų, kas taip pat būtų labai puiku. Tai būtų vieta seneliams, kurie neturi kas jais pasirūpintų arba turi, bet jais nesirūpina. Ir dėl tos priežasties jie papuola į pačias netinkamiausias gyvenimo pabaigai ir to paskutinio slenksčio peržengimui vietas. O tas slenkstis būna toks aukštas ir toks ledinis, kad šiaip taip per jį persiritusius šventam Petrui pirmiausia tenka atšildyti pučiant galingu fenu ir girdant karšta arbata.
Aš esu įsitikinusi, kad net jeigu žmogui gyvenimą nugyventi gavosi gerokai kreivai, mes, visuomenė, neturėtume jam už tai keršyti nei sąmoningai, nei netyčia. Deja, bedaliai seneliai niekam nerūpi, iš jų už mėnesio priežiūrą trijų tūkstančių nepaimsi, o su mažiau investicijos neatsipirks, o versle kitaip nedaroma. Buvau valdiškuose namuose, mėginau ieškoti galimybių. Išklausė abejingomis akimis, palingavo nuobodžiaujančiomis galvomis net keturios klausytojos.
Pažadėjo visai gerą idėją perduoti aukščiau. Tuo ir baigėsi. Kalbėjausi ir su tarpininku, nusiteikusiu „padėti“. Bet labai greitai supratau, kad padėta būtų tiems, kas turi daug šlamančiųjų, vėl mano svajonei pro šalį. Lieku tikėti stebuklais. Nesutarta dėl puikaus posakio autorystės, teigiančio, kad visuomenė brandi tiek, kiek ji geba pasirūpinti silpniausiomis savo grandimis.
Mano giliu įsitikinimu, paremtu pastarojo dešimtmečio stebėjimais, vieniši seneliai, jeigu ir sulaukia kažkokios paramos, tai ji dažniau dėl euriuko, pliusiuko nei dėl senuko. Labiau už viską norėčiau, kad tokia senjorija, galbūt pirmoji, atsirastų mano mylimuosiuose, gražiuosiuose Dvarčionyse. Mielai ten dirbčiau pasiniūniuodama ir laisvalaikiu seneliams garsiai skaityčiau knygas...
Apie brandžiai visuomenei pritinkančius senelių namus verta susimąstyti kiekvienam, ypač ką nors ženklaus toje temoje nuveikti galintiems. Gal būtent taip prasmės stokojąs kažkieno gyvenimas ją pagaliau įgytų. Svarbu ne tik ilgai ir laimingai gyventi, juk ne mažiau svarbu gražiai pasenti bei numirti ramiai ir oriai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Prausėjos
– O vandeniuką šaltą ar šiltą? – geltonu bliūdžiuku nešina klausia momento rūpesty paskendusi moteris.
– Aišku, kad šiltą.
– Ar šitokios prausimui tiks? – rodo paką pirktinių baltų šluosčių.
– Tiks, žinoma. Ar galiu šitas žirkles, kur žvakių dagčius karpėm, paimt?
– Žinoma. O kam žirklės?
– Marškinius perkirpsiu, kad lengviau būtų nuvilkt, – ir jau rėžiu nuo apačios iki pat apykaklės apkantavimo. Per visą žydrą gėlėtų marškinių priekį. – O jūs tuos, kur vilksim, irgi perkirpkit. Tik, aišku, ne per priekį, o išilgai nugaros, per pat vidurį. Apvilkusios tik dailiai po nugara šonus vieną ant kito užsiausim, ir tvarka.
– Aha, supratau, gerai.
– O gal iš tų sukarpytų marškinių šluostes?.. tokie minkšti, švelnūs, – nedraugiškai nužvelgiu sintetinių, baltų, nieko bendro su velione neturinčių šluosčių įpakavimą.
– Gerai... kodėl ne? – pritaria, man žirklėmis besitaikant į gėlėtų skivytų krūvutę.
– Dar reikės rankšluosčio. Sausai nušluostyti.
– Gal šitas tiks? – čiupinėja, tikrina, ar švelnus. – O gal šitas geresnis?
– Tinka bet kuris. Kurį paduosit, tuo ir šluostysim.
Iš įpročio į gelsvą dubenį įkišu alkūnę, patikrinu vandens šiltumą, tarsi pravėsęs kūnas galėtų jausti vandens temperatūrą.
– Rasele, ar tu veidą praust norėsi, ar man pradėt?
– Aš, aš! – pilnu rimties ir susikaupimo veidu krikštadukra palinksta prie mylimos Motinėlės burnos. Pagaliau nurimusios ir nebylios. Man gi atrodančios keistokai – lyg pro labai susikaupusią miną mėgintų išlįst valiūkiškos šypsenos kraščiukas.
Buvusi artistiška, moteriška, o ir biškutį poniška, atrodo, lyg džiaugtųsi ir didžiuotųsi tokiu dėmesingu aptupinėjimu. Švelniais, gėlėtais glostymais judam per cuplutį, baltą porcelianą primenantį kūnelį žemyn, iki pat smulkučių pėdų pirščiukų.
– Gal nagiukus reik pakirpti?
– Ne, nereikia. Dailūs, švarūs, tikrai neilgi. Močiutės šukų reiktų. Ant šono paguldžius, kol nugarą prausim, plaukus būtų patogu sušukuot.
– Tuoj atnešiu. O smakrelio daugiau nerišit? – mat prieš prausdamos nurišom raudonom gėlėm margintą ploną vilnonikę, senos senovės skarelę.
Ją pamačius prisiminiau, kad mano Mamelė ir Mamikė turėjo labai panašias, jei ne lygiai tokias pat. Tada daugelis moterų turėjo tokias plonutes, gelsvos vilnutės, erškėčiuotas ar rožėtas skareles. Smakro surišimui tokią naudoju jau antrą kartą.
– Ko gero, ne. Skarutė savo darbą jau atliko. Ir labai puikiai.
– Aha. Nu jūs tik pažiūrėkit, kokia mano seselė graži, kaip veidas gražiai atrodo.
Ne, ne tik mylinčiai seseriai gražus tas nutykęs, smulkutis, kažką labai mergaitiško, net vaikiško savy turįs velionės abrozdas. Visos linkčiojam ir pritariam. Ir ne tam, kad kažkodėl pritartume, o kad iš tikro taip yra.
Numirusi moteris tikrai smarkiai pagražėjo (taip nutinka neretai). Nes skausmas, nerimas ir kančia perstojo mainytis vietom ir pagaliau iš veido pasitraukė su visam. O be jų radosi daug jaukios ramybės ir šviesumo. Kurie, matyt, puikiai veikė ir mus – prausėjas.
Pagaliau jau nebereikėjo sukti galvų, ką čia dar padarius, kad bent kiek palengvinus užslinkusią vieną ar kitą sunkią valandą.
Jau buvo po viskam.
Ne tik mačiau, bet ir tarsi visu kūnu jaučiau visišką įtampos, baimės, nerimo, bejėgystės pasitraukimą. Ant mūsų visų nusileido sakrali ramybė ir atsipalaidavimas, turėjęs pavadinimą „Ačiū Dievui, pagaliau viskas baigėsi. Ir jai, ir mums. Pagaliau atėjo metas ramiai atsikvėpt“.
– Palaukit, nešluostykit, aš tuoj! Kaip tik atsiminiau... – kiek per spritniai pagal brandos paliestus metus velionės sesė neria į savo kambarį ir grįžta su prabangiai nėriniuotu, tiesiog nuotakišku rankšluosčiu. – Šituo, šituo šluostykim!
– O gal reikėjo tą seną lininį atnešt, gal negerai buvo tas rankšluostis?.. – viską pabaigus ir sėdus prie stalo su spanguolėm atmieštos sulos taurėmis, arbata, sausainiais ir prisiminimų rolkom, toptels Motinėlės krikštadukrai.
– Betgi juk sakėt, kad velionė mėgo puoštis, dabintis, apsiskrybėliuot, tai gal tas išdėvėtas linas būtų buvęs nelabai... Manau, ne veltui atnešėt tą prabangųjį, – jau kelintą kartą uoliai raminau moteris, ieškančias, dėl ko save apsikaltint.
Jos vis neatlyžo, vis gręžiojosi į šįrytį, į vakar vakarą ar dar kokį jau seniai ištirpusį momentą.
Savo žodžiu vis brėžiau ir brėžiau, vis ryškinau tą patį brūkšnį, už kurio į atgalią nei žengti, nei žvalgytis nereikia. Ten visada rastume jei ne klaidų, tai bent jau tariamų galimybių, kurias būk tai galėjom išnaudoti. Galimybių, kurios būk tai būtų kažką pakeitusios į gerą, geresnį.
Dažnai stebiu tokius kėslus. Dažnai moterys, sakytum, stengiasi pasijusti kaltos, atrodo, lyg kaltėje joms būtų kaži kaip tikriau. Bet aš su tuo niekada nesutinku. Šneku, suku ratais ir vis tiek, sunkiai ar lengvai, paskutinius mazgus sumezgu palei save.
Suprask, išvykusioji tikrai nesidžiaugtų žinodama, kad jos artimiausios, mylimiausios žūtbūtinai ieško savyje vietos kaltei. Ir vis primenu, kad jeigu ji ir jaučia kažką, tai tik meilę ir dėkingumą. Nes gausiai yra už ką.
– Myliu tave, Sesele, ar girdi, ką sakau? Myliu tave labai! Būsiu su tavim, nepaliksiu vienos, nebijok!.. – tik prieš porą dienų šaukė į apykurtę ligonės ausį, tankiai lūpom pakšnodama pavytusį, jau visai bebaigiančios pasiruošt svarbiajai kelionei sesers skruostą. Vyriausios sesers, pagrandukei atstojusios mirusią mamą.
– Ačiū tau už viską, ačiū tau, ačiū... – vos judindama neklusnias lūpas, po tris padėkos žodžius vienan daiktan rikiavo išvykstančioji.
Dėl visko kruopščiai atsiprašyta, viskas galutinai atleista, už viską širdingai padėkota.
Daug meilės pirštų pagalvėlių pasivaikščiojimais įterpta į pamažu marmuro margumą prisiimančią odą.
Daug geltono vaško karolių suverta ant prieškarių laikus menančios raitytos žvakidės kaklo.
Visiškai viskas atlikta.
Kiek mažai šiandienose namų, į kuriuos Mirtis galėtų įžengti oriai, būti pasitinkama su visa derama pagarba ir rimtimi. Kaip dažnai į jos glėbį žmonės savo išvykstantįjį tiesiog išstumia per durų plyšį ir skubiai užtrenkia duris. Tarsi Mirtis per klaidą galėtų prigriebti dar kažką papildomai. O juk ji dažnai daro labai gerus darbus, po kurių pagaliau visiems eina ramiai atsikvėpti.
