Organizacija „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ šiais metais organizuoja pokalbių seriją „Apie skaitymą iš esmės“. Šių susitikimų idėja – kalbėti apie skaitymą galima tarsi kasdienybės dalį, paprastai, tačiau organizatoriai siekė pokalbiui apie skaitymą suteikti kiek struktūruotesnį pavidalą.
Pirmas pokalbis vyko tarp istoriko ir rašytojo Tomo Vaisetos ir rašytojos Giedros Radvilavičiūtės, o antrasi tarp literatūrologų, mokslininkų Rimanto Kmitos ir Dalios Satkauskytės.
Anot organizatorių, į šiuos pokalbius norėjosi pakviesti žmones, kurie natūraliomis jų gyvenimo aplinkybėmis galbūt nesusėstų pakalbėti. Viena iš tokių porų – poetas, vertėjas M.Burokas ir reklamos specialistas, aistringas skaitytojas T.Ramanauskas.
Pamiršti pagrindiniai veikėjai, arba Kaip atsiminti tai, ką skaitai?
Tiek M.Burokas, tiek T.Ramanauskas pokalbio pradžioje dalijosi savo santykiu su knygomis ir skaitymu apskritai. Abu prisipažino dažnai neprisimeną veikėjų vardų ar autorių pavardžių, nors knygas skaito atidžiai.
Anot M.Buroko, internete tikrai pilna patarimų, kaip įsiminti skaitomas knygas: nuo santraukų rašymo iki svarbių knygos vietų pasibraukimo skirtingų spalvų rašikliais.
Skaitymas prieš miegą yra kiek pavojingas, bet ir būtinas.
„Dažniausiai perskaitęs knygą dar kartą ją perverčiu po kurio laiko, nes pagalvoju, ką gi aš prisimenu iš tos knygos? Gal nieko?“ – šypsojosi jis.
T.Ramanauskas, išgirdęs šį poeto „prisipažinimą“, lengviau atsikvėpė.
„Lengviausia, aišku, viską nurašyti amžiui. Tarsi viskas jau prasidėjo ir pradedu nieko nebeatsiminti. Bet būna iš tikrųjų, kad užverti knygą ir nebeatsimeni pagrindinio herojaus vardo. Jeigu jis koks sudėtingesnis, kreivesnis, tai praėjus laikui yra peilis kam nors rišliau pristatyti tai, ką perskaitei. Tikrai turiu vieną mėgstamiausių savo knygų, tačiau negalėčiau kaip mokykloje išpyškinti, apie ką ji, jei reikėtų atsiskaityti. Kas gi lieka? Nešiojuosi prisiminimą apie prisiminimą, mažą skiautelę. Ir to man užtenka“, – skaitymo džiaugsmais ir mažais vargais dalijosi T.Ramanauskas.
Poetas M.Burokas juokavo, kad dažniausiai neprisimena prieš miegą skaitytų knygų.
„Atrodo, kad tuos 30 puslapių perskaitei kokiomis nors savo driežo smegenimis, kurios atsakingos už kitus dalykus, o ne už skaitymą, ir tuomet reikia iš naujo skaityti, nes nieko neprisimenu. Įdomu, kad skaitymas prieš miegą yra kiek pavojingas, bet ir būtinas“, – pasakojo M.Burokas.
Anot T.Ramanausko, jei neturi „elektroninio protezo po ranka“, tuomet žinojimas apie knygas būna labai ribotas.
„Visiškai be jokių vardų, pavadinimų (kalbamės su draugais – 15min). Iš šono pastebėjau, kad gal ne man vienam taip būna, tad ateina šioks toks palengvėjimas“, – šypsojosi T.Ramanauskas.
M.Burokas pasakojo, kad neseniai vėl išbandė seną beigi patikrintą būdą užsirašyti į užrašų knygelę, kokias knygas perskaito, ir nepasikliauti telefonu.
„Tik labai vargina rašyti, pasijaučiau kaip mokykloje, kai tekdavo ne tik aprašyti, bet ir piešinuką nupiešti, jaučiu, kad toks būdas net daugelį atbaidė nuo skaitymo mokykloje“, – pasakojo M.Burokas.
Kaip kalbėtis apie knygas, kurių neskaitei?
Vienas iš diskusijoje aptartų klausimų – kodėl yra skaitoma apskritai.
„Skaitau, nes pamirštu, o vis tiek noriu, ką nors prisiminti. Žinau vos kelis fenomenalios atminties žmones, pavyzdžiui, literatūros kritiką Haroldą Bloomą, kurie atsimena gausybę dalykų, o štai aš pamirštu“, – teigė T.Ramanauskas.
Poetas M.Burokas šmaikštavo, kad šiek tiek vengia žmonių, kurie atsimena viską.
„Jie tai viską žino, o aš galvoju, kad tuoj susimausiu šnekėdamas apie vieną ar kitą knygą. Jo atmintis tokia gera, o mano – gerokai skylėta. Ne veltui yra prancūzų autoriaus Pierre‘o Bayard‘o veikalas „Kaip kalbėti apie knygas, kurių neskaitei?“.
Joje – daug praktinių patarimų, kaip kalbėtis su žmogumi, kuris skaitė „Don Kichotą“, o tu – ne. Iš esmės iš bendro išsilavinimo galima puikiai išsisukti neskaičius knygos ir šnekėtis apie ją su žmogumi, kuris ją skaitė. Svarbiausia – pasakojančiam pritarti visada. Nors nėra gražu, bet išsisukti galima. Tiesa, „Don Kichoto“ ir pats nesu perskaitęs iki pabaigos“, – pasakojo M.Burokas.
Klasikinių kūrinių (per)skaitymas gali būti rimta užduotis.
„Kartais literatūros klasikos kūrinius išmanai gerai būtent dėl to, kad daug apie juos žinai iš popkultūros. Daugelis neskaitęs „Don Kichoto“ galėtų palaikyti pokalbį, nes jis jau išfragmentuotas. Drįsčiau sakyti, kad „Don Kichotas“ – viena įspūdingiausių knygų, kurią skaičiau. Tiesa, tik pirmąją dalį (juokiasi). Pirma taip patiko, kad pagalvojau, kad antrosios gal jau ir nebereikia skaityti. Viskas aišku. Kartais būna tokių išdavysčių – žiauriai patinka, bet tik truputį „suvalgiau“, nes reikia lėkti prie kitų knygų, – dalijosi patirtimi T.Ramanauskas.
Skaitymo (ir braukymo) džiaugsmas
T.Ramanauskas dalijosi „mokyklinukiška praktika“, kuri jam teikia didžiulį džiaugsmą – pasibraukti visokiausius žodžius knygose, o po to juos išsirašyti.
„Beje, anksčiau buvo įsitikinęs, kad knygų braukyti negalima, bet kai tik apsisprendžiau kitaip – iškart apsidžiaugiau“, – teigė T.Ramanauskas.
M.Burokas teigė, kad vienintelis dalykas, kurį išsirašo skaitydamas knygas – kokios nors frazės, kurios po to galėtų tiktų jo eilėraščių knygų, epigrafams, jis akcentavo praktinę pasibraukimo ir rašymo knygose pusę – pasitarnauja rašant recenzijas, apžvalgas ir savas knygas.
„Pavyzdžiui, naujosios knygos „Seismografas“ epigrafas nulėmė visos knygos struktūrą, net liko pavadinime“, – pasakojo M.Burokas.
Epigrafas, apie kurį kalba M.Burokas, yra flamandų kalba rašiusio belgo Louis Paulo Boono citata: „Aš ne gydytojas, ne farmacininkas ir ne šventikas, ir tikrai ne burtininkas ar pranašas. Aš esu tik mažas seismografas.“
Vienas „saldžiausių“ gyvenimo dalykų T.Ramanauskui – artėjimas prie knygos pabaigos.
„Jau tuomet svajoju, kokią kitą knygą skaitysiu. Nuoširdžiai čepsiu. Smagiau nei pradedant knygą ar ją užbaigiant. Pats žinojimas, kad laukia kokia nors kita knyga“, – dalijosi T.Ramanauskas.
M.Burokas sako, kad norįs „taupyti“ skaitomas knygas, bet galiausiai įvyksta atvirkščiai.
„Pradedu skaityti karštligiškai. Žiūriu – trys ar keturios ryto, knyga perskaityta, o aš – neišsimiegojęs, viduje esti egzistencinė tuštuma“, – šypsojosi Marius.
Anot M.Buroko, jo paties verčiamos knygos giliausiai ir ilgiausiai lieka jo galvoje, nes vertimui reikalingas labai atidus skaitymas, detalių praleisti negali.
Abu pašnekovai dalijosi ir skaitymo kitomis kalbomis specifika. T.Ramanauskas prisipažino mėgstąs skaityti originalo kalba, tiesa, skaito angliškai ir rusiškai. Rusiškai skaityti dėl karo Ukrainoje jis nebegalįs, o angliškai parašytų knygų lietuviškus vertimus netgi kartkartėmis „tikrina“.
M.Burokas prisipažino, kad rusiškai skaityti ir jam „nekyla rankos“, o ukrainiečių kalba skaito gana dažnai.
„Apskritai skaitymas prasčiau mokama kalba – gilesnis, nes skaitai lėtai, tikrini žodžius, skaitomi dalykai išlieka ilgiau. Šnekamosios kalbos neišmoksi, bet kalbos ritmą, struktūrą gali pajusti, išplečiamas žodynas“, – dalijosi skaitymo užsienio kalba patirtimi M.Burokas.
Garsinės knygos ir laikas
T.Ramanauskas, paklaustas, ar mėgsta klausyti knygas, teigė, kad šio būdo skaityti neprisijaukino.
„Nelaikau klausymu tų kelių pabandymu. Kai kalbu apie skaitymą, tai galvoju apie grožinę literatūrą. Negaliu jos klausyti. Pirmiausia – man išbrokuoja knygą ne tas balsas, kuri įsivaizdavau.
Vienas iš esminių knygos skaitymo dalykų: laiko perėmimas. Valdau jį taip kaip noriu, tai vienas pagrindinių skaitymo skirtumų nuo kitų menų, pavyzdžiui, kino ar muzikos. Ten yra primestas tempas. (...) O knyga – mano laikas, valdau, kaip skaitysiu. Garsinė knyga man ir netinka šiuo požiūriu“, – pasakojo T.Ramanauskas.
M.Burokas teigė, kad jo pozicija panaši: visų pirma dėl to, kad jo regimoji atmintis kur kas geresnė nei atmintis klausant.
„Kai skaitau poeziją, girdžiu eilėraščio autoriaus balsą. Iškart įsijungia kai kurių autorių balsai. Su proza būna retai, bet būna. Pavyzdžiui, Jurgis Kunčinas arba Valdas Papievis. Vienintelį kartą intensyviai klausiau knygas po akių operacijos, kai negalėjau skaityti. Bandžiau kokią nors rimtą knygą klausyti, bet neišėjo. Bet visai patiko detektyvai, juos galėčiau lengvai klausyti“, – pasakojo M.Burokas.
Anot M.Buroko, ir elektronines knygas jis taip pat skaito, tačiau labiau mokslinę fantastiką, detektyvus, siaubo romanus. Pavyzdžiui, poeziją skaityti jam sunku, nes skaitymui reikalingas pačios knygos tūris.
Elektroninių knygų pasaulyje T.Ramanauską gąsdina begalybės jausmas.
„Esu sau uždraudęs, nes dar neperskaitęs prisiųsčiau daugybę naujų elektroninių knygų. Šiame „scrollo“ pasaulyje, knygų kiekio ribotumas tampa vis didesne vertybe ir didesne kova su ekranu, kuris iš manęs labai daug atima, o duoda vis mažiau“, – pasakojo jis.
Skaityti kelias ar vieną?
Kalbant apie vienu metu skaitomų knygų skaičių pašnekovų patirtys išsiskyrė. Štai Tomas stengiasi skaityti vieną knygą, nes nemėgsta „nepabaigtų dalykų“. Nebent tai paprasta knyga, kuri nereikalauja didžiulio dėmesio, ją galima skaityti gabaliukais. Vienas tokios knygos pavyzdys: Stepheno Fry‘aus – „Mythos“, kuri, anot T.Ramanausko, žaismingai ir įdomiai perkalba įvairius mitus.
Praleidžiu nemažai laiko spręsdamas, ką skaitysiu. Neduok Dieve, pasirinksiu, ką nors blogo, prakaitas tikrai muša.
O Mariaus patirtis pasirodė kitokia.
„Dažniausiai skaitau kelias knygas vienu metu. Ryte skaitau kažką rimto, dažniausiai – negrožinę, po pietų – poeziją, o vakare tai, ko gal ir gali po 20-ies puslapių neatsiminti“, – šypsojosi M.Burokas.
Marius ir kuprinėje nešiojasi ne vieną knygą.
„Reikia turėti pasirinkimą. Siaubas, kai atsisėdi, pasiimi į rankas knygą ir supranti, kad nenori jos skaityti. Tai ką tada daryti?“ – klausė M.Burokas.
T.Ramanauskas šią Mariaus istoriją įvardijo kaip vieną didžiausių šiuolaikinių problemų – pasirinkimų visetą.
„Praleidžiu nemažai laiko spręsdamas, ką skaitysiu. Neduok Dieve, pasirinksiu, ką nors blogo, prakaitas tikrai muša. Atsakomybė prieš superribotą laiką. Gal kiek ir perlenktas požiūris“, – pasakojo T.Ramanauskas.
Anot M.Buroko, jo bibliotekoje – maždaug pusė paties neperskaitytų knygų. Tomo – apie du trečdaliai. Tiesa, jis lengviau atsikvėpė tada, kai perskaitė Umberto Eco ištarą, kad tik tikri vartotojai perka knygas, kurias perskaito, o štai tikriems skaitytojams reikia pirkti kuo daugiau.
„Ir taip pateisinu savo pampstančią biblioteką, – juokavo T. Ramanauskas. – Jei U.Eco taip sako, turi būti tiesa.“
Poros ir „pykčiai dėl skonio“
Anot M.Buroko, jo žmona – poetė Jurgita Jasponytė – turi kiek kitokią biblioteką nei jo, o tai praturtina ir jo skaitymo patirtį, ir gyvenimą apskritai.
„Artimųjų bibliotekos įdomus dalykas. Tikrai labai retai pasitaiko, kad kartu gyvenantys žmonės skaito tą patį. Aš turbūt kartu net negyvenčiau, jei taip būtų, – šmaikštavo M.Burokas. – Kai apima neviltis, sėlini į partnerio ar žmonos biblioteką ir bandai ieškoti, ko nors. (...) Jurga skaito daugiau negrožinės literatūros, socialinę, politinę pusę, o aš šitų labiau vengiu.“
T.Ramanauskas dalijosi, kad poroje kartais atsiranda pykčių dėl literatūrinio skonio.
„Susipykę esame santykių pradžioje, kai priimdavau asmeniškai, jei ko nors nemėgsta. Po to išmokau, kad čia gal nieko blogo, jei nepatinka Henry Milleris. Ne tu esi šiukšlė, o jis – šiukšlė, – juokavo T.Ramanauskas. – Esame audringai pykęsi, bet apsišlifavome.
Priimu dabar kaip smagius pykčius: kovoti dėl skonio ar idėjų man atrodo labai vertingas dalykas netgi poroje. Kartais bijodami trinties žmonės nesipyksta, bet, manau, kad čia – tiesiausias kelias į „subaldėjimą“, nes galiausiai tampi vienas kitam baldu, nes niekaip neužkabini vienas kito.“
Anot jo, literatūroje daugiau „mėsos“, dėl kurios galima pyktis.
„Kuo storesnė knyga, tuo labiau galima pyktis. (...) Mes pykstamės dėl tokių dalykų, kodėl neperskaityta viena ar kita knyga. Kodėl ji guli, negi man ją imti ir išnešti? Atsidūstu ir einu skaityti... Pasirodo, visai gera knyga“, – juokavo ir M.Burokas.
Ar skaitymo skatinimas padeda daugiau skaityti?
M.Burokas pokalbyje klausė, ar apskritai nėra per daug knygų, o skaitymo skatinimas iš tiesų veikia.
„Vis pagalvoju apie skaitymo skatinimą, bet kiek jis padeda skaityti? (...) Ruošdamasis pokalbiui perbėgau šiomis temomis: pilnas internetas patarimų, kaip skaityti, kad nenusibostų, ką skaityti, kiek, kodėl, kur? Skaitymo „retreatai“ ir visi kiti dalykai. Kiek tai padeda skaityti?“ – klausė M.Burokas.
T.Ramanauskas – komunikacijos specialistas, tad būtent jam ir buvo užduotas šis klausimas.
„Padeda tam tikrame lygmenyje. Skaitymas juk yra intymus užsiėmimas, netgi asocialus. Kartais padeda, kad skaitymas taptų įprastu dalyku, tačiau gal ir nereikia versti žmonių skaityti, jei jie randa būdų pažinti pasaulį kitaip? Žiūrėti „Discovery“? O gal skaityti komiksus, kad jie vėliau atvestų prie kitokio skaitymo?“ – klausė T.Ramanauskas.
Anot M.Buroko, matyt, dažniau būna atvirkščiai – komiksus skaito žmonės, kurie jau ir taip skaito.
Nemėgstami autoriai
Diskusijos auditorijoje buvo užduoti klausimai, apie tai, kaip reikėtų skaityti knygas, kurių pagrindinių veikėjų negali pakęsti ir ar apskritai pašnekovai buvo su tokiais susidūrę.
M.Burokas prisiminė prancūzų autoriaus Jonathano Littelo 2006 metais pasirodžiusią knygą „Les Bienveillantes“ (pagal šį romaną režisierius Sergejus Loznica pastatė ir spektaklį „Erinijos“ Jaunimo teatre – 15min), kurios pagrindinis personažas – po visą Europą Antrojo pasaulinio karo metu besiblaškantis nacis.
Beprotiškai patinka knyga, bet pats autorius buvo šiukšlė kaip reta.
„Beveik 800 puslapių ir labai gerai parašyta knyga, nors pagrindinis veikėjas – visiškas šunsnukis. Džiaugiuosi, kad perskaičiau, bet antrą kartą neskaityčiau. Šlykštus herojus, bet parašyta labai talentingai. Žinoma, yra tam tikra moralinė riba, ir tuomet kyla klausimas – kam reikia skaityti apie tokį herojų? Juk ir taip to pilna visur“, – dalijosi M.Burokas.
Anot poeto, kiek gali pakęsti tokius herojus – asmeninio apsisprendimo dalykai.
„Jei ne, nereikia savęs kamuoti“, – sakė jis.
Kitas klausimas – apie nekenčiamus ir erzinančius autorius. Diskusijos klausytoja prisipažino, kad pati labai nemėgsta Charleso Bukowskio.
„O aš nemėgstu Michelio Houellebecqo – sakė M.Burokas. – Asmeniškai su juo nekalbėjau, bet iš to, ką matau, nelabai. Bet autorius neturi būti geras žmogus. Dažnai autoriai nėra geri: turi visokiausių ydų, nuodėmių, girtuokliai ir mušeikos, kas tik nori. Bet kartais jie parašo labai gerų dalykų. Paradoksas.“
T.Ramanauskas dalijosi, kad jam viena įspūdingiausių knygų – prancūzų rašytojo Louis-Ferdinando Célino „Kelionė į nakties pakraštį“.
„Beprotiškai patinka knyga, bet pats autorius buvo šiukšlė kaip reta, po to pavirtęs ir aktyviu naciu. Esi sutrikęs – kaip sutelpa tokie dalykai į vieną žmogų. (...) Jei apie Ch.Bukowskį – kai jį atradau, jis buvo raugo pilname kambaryje šviežias oras. Taip grojo viskas. Bet žavesys pamažu mažėjo. Gal jo persivalgiau“, – pasakojo T.Ramanauskas.
