Moterų kūrybinė iniciatyva tarpukariu labiausiai reiškėsi moterų kūrybos vakaruose. Pirmasis didelis moterų kūrybos vakaras įvyko Kaune 1930 m. gruodžio 7 d. (antrasis – 1935 m. gruodžio 8 d., trečiasis – 1938 m. gruodžio 8 d. Šie moterų kūrybos vakarai iki šiol išlaikė savo tradicijas ir kasmet gruodžio mėn. teberengiami Kaune). Išlikusiose šio vakaro nuotraukose centre – Juozas Tumas-Vaižgantas, o aplink jį – beveik visos tuo metu aktyviai rašiusios. Salomėja Nėris nuotraukoje užfiksuota sėdinti tarp Vinco Krėvės ir Albino Herbačiausko. Pirmojo vakaro metu ji ir savo eilėraščius skaitė pirmoji. Jau buvo literatūrinio gyvenimo centre., nors tuo metu gyveno ir dirbo Lazdijuose.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Tais pačiais 1930 m. išėjo Bronės Buivydaitės (Tyrų Duktės) parengtas moterų kūrybos almanachas „Aukštyn“, kuriame kartu su vyresniosios kartos atstovių Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos, Liudvikos Didžiulienės-Žmonos, buvo publikuojama ir nepriklausomos Lietuvos augintinių kūryba – Salomėjos Nėries, Petronėlės Orintaitės, Alės Sidabraitės, Juozės Augustaitytės-Vaičiūnienės. Joms visoms buvo svarbios moters realybę išreiškiančios temos ir idėjos. Tačiau šiame almanache išspausdintose moterų rašytojų autobiografijose dar nėra drąsesnių aspiracijų, priešingai – dominuoja abejonės dėl rašymo, baimė ir nenoras atsiverti. Salomėja Nėris autobiografijos almanache visai nepateikia, nes „autobiografija – sielos apnuoginimas. Tokia jums įdomi, man prievarta. Jos nekenčiu. Myliu laisvę“.
-
Rimantas Kmita apie paminklus prieštaringiems rašytojams: „Atmeskime klystančius genijus ir mums liks vien vidutinybių kultūra“
-
Už tėvynę žuvusi partizanė ir sovietų kolaborantė: ar įmanoma lyginti Glemžaitės ir Nėries poeziją?
-
Ar Salomėja Nėris verta Lietuvos kultūros kanono: ministrui iškėlus naują idėją, ekspertai klausia – o kaip susitarsime?
Moters beribiškumas, nesuvaldomumas, maištingas ir nuodėmingas meilės jausmas, laisvės troškimas – taip Salomėja Nėris praplėtė moterų kūrybos tematines erdves. Petronėlė Orintaitė aukščiau minėtame almanache rašo, kad, išspausdinusi kokį nors kūrinį, jaučiasi „lyg kokią nuodėmę padariusi. O vis dėlto nejauku, kai kokį brangų gabalėlį su gyvu krauju iš savo širdies išrėži ir švisteli artimo dvasios krauju išalkusiai miniai...“ Šie ir kiti panašūs įrašai fiksuoja sudėtingą moters kūrėjos savijautą lyg ir „ne savame“ lauke.
Moters beribiškumas, nesuvaldomumas, maištingas ir nuodėmingas meilės jausmas, laisvės troškimas – taip Salomėja Nėris praplėtė moterų kūrybos tematines erdves.
Padrąsinimo jaunoms kūrėjoms suteikė tuometis Vytauto Didžiojo universiteto docentas J.Tumas-Vaižgantas, nuo 1932-ųjų universitete pradėjęs skaityti kursą „Moterys lietuvių literatūroje“. Salomėja Nėris jau sugrįžusi į Kauną, redagavo Vytauto Didžiojo universiteto leidžiamus tautosakos rinkinius (Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas V.Krėvė davė jai redaguoti lietuvių pasakas ir jas išspausdino atskiru fakulteto leidiniu), šiek tiek vertė.
Nuo 1935 m. aiškiai pastebimas moterų kultūrinis aktyvumas. Lietuvos moterų dailininkių draugijos susikūrimas, žurnalo „Moteris ir pasaulis“ leidyba, Ievos Simonaitytės romano „Aukštųjų Šimonių likimas“ įvertinimas ir apdovanojimas, Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“, Petronėlės Orintaitės publicistikos rinkinys „Kviečiai ir raugės“ ir kt. rodė išsiplėtusias visuomeninės, kultūrinės veiklos moterims galimybes. Vis tik tuo laikotarpiu ir gausesnė, ir tematiškai įvairesnė, meniškai kokybiškesnė buvo moterų kuriama proza.
1936 metais pasirodo „specialus lietuvės moters“ „Naujosios Romuvos“ (redaktorius Juozas Keliuotis) numeris. Poetė Gražina Tulauskaitė, apmąstydama 4-ojo dešimtmečio kuriančių moterų padėtį, šiame 1936-ų metų numerio straipsnyje, rašė: „Bet kas suskaitytų tas tylias tragedijas, kurias išgyvena talentingos moterys, kurios dėl meilės (vyro ar šeimos) mirtinai nuslopina žmogiškosios sielos besiveržiantį šauksmą, reikalaujantį brangiausių kūrybinių teisių. Kiekviena menininkė dar ir šiais laikais būtinai susiduria su dilema: meilė ar menas. Nors ir kažin kokiais kultūringais žmonėmis mes vadintumės, vis dar turime prisipažinti, kad į rašytojas, dailininkes ir artistes žiūrime su labai šaltu atsargumu. Mandagiai jas vadiname tik keistomis moterimis“ (Gražina Tulauskaitė, „Lietuvių moterų literatūra“, Naujoji Romuva, 1936, Nr. 39, p. 724). Gražinos Tulauskaitės poeziją labiausiai veikusi Salomėjos Nėries tradicija ir autoritetas: pasikartojančios vėjo smuiko, žydinčių vyšnių, prabėgančių dienų (gyvenimo), metaforos. Romansinio tipo G.Tulauskaitės eilėraščiai rodo S.Nėries tradicijos sekimą:
Aš nenoriu čia akmeniu būti,
Kelyje skubant tau — niekada.
Uždainuosiu sniege kaip žibutė,
Kad atlieptų tavoji daina. (eil. „Kad atlieptų tavoji daina“)
Kazys Binkis 1936 m. į antologiją „Antrieji vainikai“ įtraukė devyniolika G.Tulauskaitės eilėraščių – beveik tiek pat kaip ir S.Nėries. Panašus klasikinis eilėraščio ritmas, panaši gamtos simbolika, tačiau vis tik meniniai pajėgumai aiškiai skirtingi. G.Tulauskaitė tarpukario literatūros kontekste nebuvo vienintelė, veikiama S.Nėries poezijos impulsų. Minėtinos Ona Lukauskaitė, Kotryna Grigaitytė. O.Lukauskaitė 1933 m. išleidžia pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Brangiausios pėdos“ – aiški nuoroda į panašiu laiku pasirodžiusį Salomėjos Nėries „Pėdos smėly“. S.Nėries įtaka pastebima ir K.Grigaitytės rinkinyje „Akys pro vėduoklę“ (1937). Panašus gyvenimo trapumo, praeinamumo įvaizdis:
Kazys Binkis 1936 m. į antologiją „Antrieji vainikai“ įtraukė devyniolika G.Tulauskaitės eilėraščių – beveik tiek pat kaip ir S.Nėries.
Numirsiu tik pavasarį
Kai vyšnių snaigės nubarstys takus... (eil. „Numirsiu tik pavasarį“)
1939 m. Lietuvos šaulių sąjungos leistame ir moterims šaulėms skirtame laikraštyje „Šaulė“ buvo publikuotas Salomėjos Nėries eilėraštis be pavadinimo:
Ne ruduo – karo debesys renkas
Ant Europos galvos –
Tu pridėk savo magišką ranką
Prie širdies man gyvos.
Bunda, veržasi karžygio kraujas
Ir negali nurimt:
Būk su tais, kurie grumias ir kaujas –
Ne silpna moterim!
<....>
Vėlesniuose, jau sovietmečiu leistuose Salomėjos Nėries eilėraščių rinkiniuose šis eilėraštis pavadintas „Heroica“. Tačiau svarbu, kad dar Vasario 16-osios Respublikos šaulėms šio eilėraščio eilutės „Būk su tais, kurie grumias ir kaujas – / Ne silpna moterim!“ tapo savotiško motto, kovojančios moters priesaika.
Vasario 16-osios Respublikos šaulėms šio eilėraščio eilutės „Būk su tais, kurie grumias ir kaujas – / Ne silpna moterim!“ tapo savotiško motto, kovojančios moters priesaika.
Šias eilutės radau įrašytas ir išeivijos rašytojo Mariaus Katiliškio (tikr. Albino Vaitkaus) pirmosios žmonos mokytojos, taip pat rašiusios ir poeziją, Elizabetos Avižonytės-Vaitkienės dienoraštyje (dienoraščio originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos rankraštyne). 1945 m. liepos 13 d. įraše užfiksuotas tas pats dvieilis: „Būk su tais, kurie grumias ir kaujas – / Ne silpna moterim!“ Svarbus ir 1944 m. gruodžio 10 d. dienoraščio įrašas: „O šiandien sulaukiau svečio – kareivio enkavedisto. Baigiu priprasti. Nebebijau jau. Ir ko man bebijoti. Aš nebebranginu savo gyvenimo. Tačiau aš dar nepamečiau vilties. Aš netikiu nei vienu gandu gandeliu (tuo metu ji dar nežinojo, kad vyras Marius Katiliškis jau pasitraukęs į Vakarus – Ž.K.) ir noriu labai dar gyventi: o vienok pavasarį Tu atjosi drąsiai.“ (išskirta – Ž.K.). Beveik pažodinė S.Nėries eilutė nėra vienintelė dienoraštyje.
Iš šių kelių pavyzdžių aišku, kad Vasario 16-osios Respublikos poezijos lauke iš moterų kūrėjų ryškiausia buvo Salomėja Nėris. Tuo metu lygių jai nebuvo ir nemaža dalis kitų, rašiusių tuo laiku, sekė S.Nėries tradicija ir buvo veikiamos jos autoriteto. Kitokia situacija klostosi po 1950-ųjų, kai dalis perskeltos lietuvių literatūros kuriama egzilyje.
Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė; 1927–2013) – vienas savičiausių ir stipriausių poetinių balsų išeivijoje. Liūnės Sutemos vardas turėtų būti žinomas ir jaunam šių dienų lietuvių literatūros skaitytojui (jos kūryba rekomenduojama mokyklinėje literatūros programoje). Liūnės Sutemos eilėraščiai (poeto, literatūros kritiko Valdemaro Kukulo vadinti sieloraščiu) Lietuvą pasiekė tik po 1990-ųjų, kartu su Bernardo Brazdžionio, Alfonso Nykos-Niliūno, Algimanto Mackaus, Henriko Nagio ir kitų išeivijos poetų kūryba.
Liūnė Sutema kalba tik savo vardu ir apie save, bet ne sau. Kalba apie ilgesį ir kančią, vienatvę ir baimę, meilę, ištikimybę ir tikėjimą.
„Liūnė Sutema bendriausia prasme yra poetė egzistencialistė“, – teigia profesorė Viktorija Daujotytė, pabrėždama, kad jos eilėraščiai yra kontakto su pasauliu būdas, o biografijos detalės – pretekstas rašyti tekstą, kuris pirmiausia „rašosi iš patirties rašyti, gyventi rašant“. Kūryba, poezijos rašymas – kaip gyvenimo būtinybė, kaip neišvengiama pastanga – tampa svarbiausiu dalyku Liūnei Sutemai: „Stikliniuose induose nardo žalčiai <...> jei paleisiu juos – prarasiu save, / jei laikysiu uždarytus – užtrokšiu savyje...“.
Liūnės Sutemos poezijoje atstumas tarp eilėraščio lyrinio subjekto ir tikrojo autoriškojo „aš“ yra minimalus, ir tai suteikia jos poezijai autentiškumo. Poezija suprantama kaip atrama ir prieglobstis kitam – „tau“. Būtent taip sukuriama pokalbio aš–tu situacija. Tačiau Liūnės Sutemos eilėraščių adresatas „tu“ nėra visą laiką tas pats, jis dažnai kintantis, kitas ir kitoks. Liūnė Sutema kalba tik savo vardu ir apie save, bet ne sau. Kalba apie ilgesį ir kančią, vienatvę ir baimę, meilę, ištikimybę ir tikėjimą. Pasakojama ištikimos žmonos, broliais besirūpinančios sesers, mylinčios dukters, puikios motinos, geros draugės, iškilios poetės gyvenimo istorija.
Išeivijoje kūrusių Liūnės Sutemos beveik bendraamžių ir jaunesnės kartos poečių kūrybinis laukas gana platus. Visas jas metaforiškai galima pavadinti „Salomėjos Nėries augintinėmis“: Vitalija Bogutaitė (g. 1934 m., pirmas rinkinys „Veidrodis jūros dugne“, 1960), Danguolė Sadūnaitė-Sealy (1931 m.; pirmas rinkinys „Vasaros medžiuose“, 1961), Marija Jurgita Saulaitytė (Saulaitis) Stankus (1941 m.; pirmas rinkinys „Kai mes nutylam“, 1967), Živilė Bilaišytė (1951–1991). Visos jos debiutavo panašiu metu. Dešimtmečiu vyresnės, dešimtmečiu vėliau nei Liūnė Sutema atėjusios į literatūros lauką su savo pirmosiomis knygomis. Šiame kontekste dar būtų galima minėti Australijos lietuvių poetes – Liūnės Sutemos bendraamžę Aldoną Vesčiūnaitę (1923–2012), jaunesnės kartos Lidiją Šimkutę (g. 1942 m.).
Algimantas Mackus, recenzuodamas debiutinę Liūnės Sutemos knygą „Tebūnie tarytum pasakoj“, ir, žvelgdamas į ją ankstesnės moterų poečių kūrybos kontekste, prakalbo apie naująją moterų poeziją, kurios viena ryškiausių figūrų ir yra Liūnė Sutema (dar jo buvo minima ir Birutė Pūkelevičiūtė). Liūnės Sutemos kūrybą A.Mackus įvardijo kaip nutolusią nuo įprastos moterų poečių tradicijos (Salomėjos Nėries, Gražinos Tulauskaitės ir kt.).
Neabejotina, kad Salomėjos Nėries, o vėliau – Liūnės Sutemos vardas ir jų poezija buvo tam tikras kanonas kūrusioms tuo laiku ir vėliau.
Neabejotina, kad Salomėjos Nėries, o vėliau – Liūnės Sutemos vardas ir jų poezija buvo tam tikras kanonas kūrusioms tuo laiku ir vėliau. Poetė Eglė Juodvalkė yra aprašiusi pirmuosius vakarus jauniesiems Čikagos kūrėjams, vykusius būtent Liūnės Sutemos namuose, kur jie (jaunieji) buvo paraginti atsinešti savo eilių. Poezijos vakaruose, vykusiuose visuomenininkės, mecenatės Marijos Remienės namuose, taip pat kartu su Liūne Sutema savo eiles skaitė V.Bogutaitė, E.Juodvalkė, M.Saulaitytė, D.Sadūnaitė. Pirmuosius poetinius žingsnius tuo metu pradėjo žengti Austė Pečiūraitė, Teresė Pautieniūtė, Remeikytė. Vitalija Bogutaitė, paklausta apie įtakas, viename pokalbyje ištaria: „Tikrai negalėčiau pasakyti, kas darė įtaką mano kūrybai. Buvau gerai susipažinus su Mackaus, Liūnės Sutemos poezija ir labai man ji patiko. Tikriausiai įtaką darė gyvenimas. Kuo labiau akiratis platėja, tuo plačiau atsiskleidžia nauji horizontai.“
Viktorija Daujotytė, daug rašiusi apie Salomėjos Nėries poeziją, paraleliai skaito du eilėraščius: Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ ir Liūnės Sutemos „Nieko neatiduosiu“. Šiuos du poetinius tekstus skiria trys dešimtmečiai, tačiau egzistencinio išgyvenimo tikrumą Liūnė Sutema atranda būtent Salomėjos Nėries lyrikoje.
Šioje lakoniškoje moterų poezijos tradicijos rekonstrukcijoje būtina paminėti dar vieną vardą – Janinos Degutytės (1928–1990): „Pagal poetinę jauseną duktė Salomėjai Nėriai; iš jos mokėsi poezijos rašto. Sesuo kitoje žemėje ir kitoje erdvėje išaugusiai Liūnei Sutemai. Atrama jaunesnei kūrybingų moterų kartai: J.Vaičiūnaitei, B.Baltrušaitytei, O.Baliukonytei“ (Viktorija Daujotytė). Liūnė Sutema ir Janina Degutytė – vienos kartos, vieno laiko poetės, išaugusios ir kaip kūrėjos subrendusios visiškai skirtingomis sąlygomis. Kad Salomėjos Nėries poetinis pasaulis buvo J.Degutytei ypač artimas patvirtina ir neseniai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas Janinos Degutytės laiškų tritomis (parengė dr. Giedrė Šmitienė):
Paukščių lizdo, balto beržo neišduok.
Protėvių likimo. Kieto. Aklo.
Pilkas kaip dangus laukų akmuo
Jo po galva tam lauke užtektų... (eil. „Neišduok nakties...“)
Minėtina ir Onės Baliukonės lyrika, kurios pamatinis klausimas (kaip ir Salomėjos Nėries, Liūnės Sutemos, Janinos Degutytės) – gyvenimo prasmė, žmogaus ir jo suvokiamo pasaulio tikslo paslaptis. Į klausimą apie XX amžiaus antrosios pusės literatūros bruožus viename interviu Onė Baliukonė atsakė: „kas tikra, autentiška, gimę ne iš išorinio nusistatymo būti menininku, o iš vidinės būtinybės, skaudaus neišvengiamumo, aistros – tas ir perspektyvu“.
Poetinio jausmo energija ir intensyvumu, ypatinga pulsacija O.Baliukonė įsirašo į Salomėjos Nėries tradicijos tęsėjų (o kartu ir transformuotojų) gretas.
O.Baliukonės kūryboje dominuoja įtampa, o ramumo šviesa – siekiamybė. Išskirtinas įtemptas ir autentiškas gyvenimo jausmas beu dramatiškas atvirumas. Gamtos pasaulis gali būti natūralus, kasdieniškas ir susimbolintas, siejamas su Visata, Kosmoso begalybe. Mirtis – neišvengiamybė, kurią reikia suvokti ir priimti:
Paskui keliauji lengvas ir
nematomas,
Aušros teprisidengęs tyrimu –
Žvaigždėta visata,ugnies
atomas...
Ir ilgu žvėriškai, ir dieviškai
ramu. (eil. „Mirties nėra“)
Poetinio jausmo energija ir intensyvumu, ypatinga pulsacija O.Baliukonė įsirašo į Salomėjos Nėries tradicijos tęsėjų (o kartu ir transformuotojų) gretas.
Tarpukario moterų poezijos lauke Salomėja Nėris buvo stipriausi ir išskirtinė.
Apibendrinant galima teigti, kad tarpukario moterų poezijos lauke Salomėja Nėris buvo stipriausi ir išskirtinė. Perskeltosios lietuvių literatūros laikotarpiui ryškiausi vardai, savotiškai sukęsi S.Nėries poetinio vyksmo orbitoje, – Liūnė Sutema (išeivijoje), Janina Degutytė, Ona Baliukonė (sovietmečio Lietuvoje). Žinoma, galima minėti ir daug kitų, kuriuos šiandieniniam skaitytojui būtina būti bent girdėjus: Aldona Vesčiūnaitė, Birutė Pūkelevičiūtė, Nijolė Miliauskaitė, Gražina Cieškaitė, Judita Vaičiūnaitė ir kt.
