Sekite 15min Google
Ką tik pasirodžiusioje paaugliams skirtoje jos knygoje „Šiaulių ragana ir kitos paslaptys“ (leidykla „Slinktys“) dešimtyje novelių miesto legendos, sakmės ir tamsioji tautosaka susipina su šiuolaikinių paauglių pasauliu. Skaitytojai kviečiami šias istorijas ne tik perskaityti, bet ir leistis jų pėdsakais. Knygos atvarte pateikiamas turistinis žemėlapis, padėsiantis atrasti paslaptingas miesto erdves, o tekste gausu užuominų bei Šiaulių turizmo informacijos centro parengtų QR kodų.
Su Kristina kalbamės apie dar neregėtą Šiaulių veidą, po miestu besidriekiančius tunelius, ežere slypinčias kūlgrindas, prie senųjų kapinių tykančią raganą ir medžiais virtusias laumes. Taip pat – apie pačios rašytojos gotišką paauglystę, trauką folkloriniam siaubui, senųjų legendų galią ir tai, kaip praeities mitologiją jai pavyko perkelti į šiuolaikinę literatūrą.
– Esi kilusi iš Šiaulių, bet jau ilgą laiką gyveni Vilniuje. Koks tavo santykis su šiuo miestu šiandien? Ar Šiauliai tebėra konkreti vieta, į kurią vis sugrįžti, ar labiau vidinė vaikystės, šeimos, kalbos ir prisiminimų erdvė?
– Užaugau prosenelių statytame name Šiaulių pakraštyje, netoli ežero, varnų apgulto pušyno ir nejaukių dvaro fragmentų. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad ten slapta rinkosi knygnešiai, vyko partizaninis judėjimas, o jau užaugusi radau nuošalius partizanų kapus. Supratau, kad didžiulės daubos pušyne prie ežero buvo ne gamtos kūriniai, o apkasų liekanos.
Gimtoji vieta man visada atrodė labai paslaptinga. Buvo devyniasdešimtieji, mano tėvai daug ir sunkiai dirbo, man buvo nuolat kalama į galvą, kad privalau gerai mokytis, jei nenoriu šitaip vargti. Karo metais augusi močiutė mane užkrėtė savo neišsipildžiusia svajone studijuoti Vilniuje ar Kaune. Taip net pati nepajutau, kaip paauglystėje Šiauliai iš paslaptingų ir pasakiškų tapo ankštais.
Baigiau mokyklą ir išvykau studijuoti į Vilnių. Bet tada jau ankšta buvo ten, todėl rinkausi studijas Slovėnijoje, Bosnijoje, Italijoje, kurį laiką dirbau Liuksemburge. Ir tarp šitų kelionių visada grįždavau į Šiaulius. Pagaliau apsistojusi Vilniuje, ten grįžtu ir dabar: aplankau tėvus, jei turiu laiko, būtinai pasivaikštau Šiaulių centre, nueinu ten, kur eidavau paauglystėje. Dabar suprantu, kad Šiauliai – stebuklingų istorijų miestas, tikras lobis rašytojui. Matyt, čia teks važinėti ir istorijos tyrimų tikslais.
– Naujausioje tavo knygoje „Šiaulių ragana ir kitos paslaptys“ (leid. „Slinktys“) šis miestas tampa vienu pagrindinių veikėjų. Kada pati apie Šiaulius pradėjai galvoti ne tik kaip apie gimtąjį miestą, bet ir kaip apie vietą, kupiną paslaptingų istorijų, legendų bei literatūros vertų siužetų?
– Mokykloje šiek tiek mokėmės Šiaulių istorijos, todėl žinojau, kad tai – labai senas miestas, stipriai nukentėjęs per abu pasaulinius karus. Skaičiau, kad tarpukariu Šiauliai buvo vienas iš Lietuvos kultūros centrų, o čia veikiantis muziejus – vienas seniausių Lietuvoje. Centre su draugais kartais mėgindavome įsivaizduoti, kaip miestas atrodytų, jei per karą nebūtų sulygintas su žeme. Buvo gaila senamiesčio, kurio net nuotraukose nebuvome matę.
Mano paauglystėje Šiauliuose klestėjo įvairiausios subkultūros. Turėjome savo susirinkimų vietas. Pati buvau prie tos „juodos masės“, kurioje būdavo ir gotų, ir metalistų. Šiaulių senosios kapinės mums atstodavo parką. Žinojome visas kapinių legendas (dalį jų aprašau ir „Šiaulių raganoje“). Tad Šiauliai man visada atrodė paslaptingi, ir nors paauglystėje jie tarsi „susitraukė“, visada jaučiau, kad mieste yra daugiau klodų, nei matoma plika akimi, bet iki tų istorijų ir iki tikro susidomėjimo reikėjo užaugti.
Mano paauglystėje Šiauliuose klestėjo įvairiausios subkultūros.
– Tavo knygoje daug konkrečių miesto vietų: Talkšos ežeras, senosios kapinės, Zubovų rūmai, požemiai, Bubių piliakalnis. Ar rašydama šią knygą pati iš naujo atradai Šiaulius? Vaikščiojai tais maršrutais ir tikrinai, kaip legendos tam tikrose vietose „veikia“?
– Šiauliuose lankiau gidų kursus, kurių metu sužinojau apie požemius, galimai besidriekiančius po visu miestu. Girdėjau ir absurdiškų istorijų, pavyzdžiui, kad tvarkydamas daugiabučio kiemą į staiga atsivėrusį rūsį įgriuvo ekskavatorius.
Tai ne vien legendos, nes Šiaulių centre yra vietų, kur atsiveria įėjimai į užgriuvusius rūsius. Senosios kapinės, Talkšos ežero pakrantė, takeliai į Salduvės piliakalnį išvaikščioti paauglystėje, Zubovų rūmų kieme vykdavo sunkiosios muzikos koncertai (didžiausia šventė „juodulių“ gaujai).
Dabar manau, kad paauglystėje mes ne tik šlifavome gatves, bet ir mokėmės miesto istorijos, ieškojome savo tapatybės ir santykio su miestu. Kadangi išvykau vos baigusi mokyklą, tas santykis toks ir išliko – paslaptingas, pasakiškas, paaugliškas. Tikriausiai todėl knygą apie Šiaulių legendas ir rašiau būtent paaugliams.
– Ryškiai įsiminė knygos veikėja Sandra – gotė, besidominti istorija, menais, mada, važinėjanti į festivalius. Kadangi knyga skirta paaugliams, smalsu daugiau sužinoti apie tavo pačios paauglystę. Kokia buvai? Kuo gyvenai, kuo domėjaisi? Kas kurstė tavo vaizduotę ir galbūt norą pačiai pasakoti istorijas?
– Tikriausiai buvau panaši į Sandrą, tik taip nemylėjau savo miesto. Tačiau buvau įsimylėjusi savo gimnaziją – istorinį pastatą su drėgnais rūsiais, menantį spaudos draudimo laikotarpį, karus ir priespaudas, išauginusį daug Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių ir net keturis signatarus. Tai įkvėpdavo. Iki šiol ten mielai sugrįžtu, nors nebeliko daugumos mano mokytojų. Be istorijos domėjausi literatūra ir mada. Mums, „neformalams“, buvo labai svarbu išsiskirti.
Alternatyvios mados parduotuvių nebuvo, todėl nemažai laiko leisdavome „škurlynuose“, laisvalaikiu drabužius ir aksesuarus gamindavomės patys. Ir dabar tuo užsiimu, esu ne tik rašytoja, vertėja, bet ir alternatyvios mados kūrėja. Tiesą sakant, šiuo metu tai yra mano pagrindinė veikla.
– Šiuolaikinių paauglių pasaulis sukasi ne tik apie išmaniuosius telefonus ir socialinius tinklus, bet ir apie kompiuterinius žaidimus (knygoje veikėjai pliekia „Fortnite“, „Minecraft“), kavines, renginius ir kitus jų kasdienybės elementus. Ar rašydama turėjai specialiai gilintis į šiuolaikinių paauglių pasaulį, ar jis tau natūraliai įdomus ir artimas?
Mano mama dirba mokykloje, todėl klausiausi jos pasakojimų apie mokinius. Prašiau, kad ji mokinių paklausinėtų tam tikrų dalykų, kurių nežinojau, pavyzdžiui, apie kompiuterinius žaidimus, laisvalaikį ir panašiai. Beje, knygos redaktorė Daina Opolskaitė taip pat dirba mokykloje, todėl truputį padiskutavome.
– „Šiaulių ragana ir kitos paslaptys“ – penktoji tavo knyga. Rašai poeziją ir prozą, esi viena svarbiausių vertėjų iš slovėnų, bosnių ir kroatų kalbų, o literatūrą paaugliams esi pavadinusi nauja savo meile. Kas joje tave taip užkabino? Ar rašyti paaugliams sunkiau negu suaugusiesiems?
– Man patinka nuotykiai ir greitas tempas. Būtent tai ir atradau paauglių literatūroje. Ją skaityti tiesiog smagu. Versti, beje, irgi.
Tikiu ženklais – kai pradėjau rašyti paaugliams, su manimi susisiekė viena leidykla ir pasiūlė versti seriją vaikams nuo dvylikos metų. Po poezijos ir rimtosios prozos vertimų pajutau kažkokią sunkiai paaiškinamą laisvę. Tai buvo geras jausmas.
Man patinka nuotykiai ir greitas tempas.
– Knygoje palieti nemažai sudėtingų temų: tėvų skyrybas, mirtį, priklausomybę, vienatvę, patyčias. Ar rašydama jaunam žmogui jauti atsakomybę už tai, ką ir kaip apie panašius dalykus pasakoji?
– Taip. Pavyzdžiui, novelėje „Stebuklingas kapas“ pasakoju apie kunigo, vieno blaivybės pradininkų Lietuvoje Ignaco Štacho kapą Šiaulių senosiose kapinėse. Tikima, kad ant kapo uždegus tris žvakes ir apėjus jį keliais, artimas žmogus išbris iš alkoholizmo liūno.
Ši legenda gyva, kapas gausiai lankomas, skęsta gėlėse, žvakutės taip pat negęsta. Tačiau alkoholizmas yra lėtinė liga, kurią būtina gydyti. Ji paveikia ne tik sergantįjį, bet ir visą šeimą. Todėl savo novelėje atsisakiau vienareikšmiškai tvirtinti, kad kapas padės. Ieškojau kitokių baigčių, kitokių problemos sprendimų, juos kodavau tekste.
– Įdomu, kad legendų ir sakmių pasaulį perkeli greta šiuolaikinių paauglių problemų. Ar socialinė problema buvo būdas šiuolaikiškai „įžeminti“ senąją sakmę, ar, atvirkščiai, tautosaka padėjo apie problemas kalbėti taip, kaip realistiniame pasakojime galbūt būtų sunkiau?
– Lietuvių pasakos neatsitiktinai tamsios – jos įspėja, pamoko, padeda, todėl tautosaka man pasirodė tinkama terpė kalbėti apie sudėtingas bėdas. Mano novelės irgi netiesiogiai siūlo išeitis – visai kaip tikros pasakos.
– O kaip sakmes ir legendas knygai rinkaisi? Ar pirmiausia ieškojai įdomiausių Šiaulių istorijų, o tada galvojai, apie ką jos galėtų kalbėti šiandien, ar pradėdavai nuo veikėjo ir jo problemos?
– Atlikau nemažą tyrimą. Konsultavausi su bibliotekininkais, Šiaulių turizmo informacijos centro specialistais, skaičiau kraštotyrininkų sukauptą medžiagą. Pačiai sunku patikėti, bet mano tyrimas truko ištisus metus. Atkapsčiau tikrai nemažai tamsiosios tautosakos, o tada galvojau, kaip ją „sušiuolaikinti“.
Kai kurie siužetai keitėsi. Kai kurios pirminės idėjos man vėliau nebepatiko. Norėjau, kad tautosaka į mano tekstus įsilietų organiškai, taptų dar vienu sluoksniu. Ypač sunku buvo nuspręsti, ką daryti su sakme apie Talkšos ežere, Šiauliuose, nuskendusį varpą. Tačiau idėja atėjo savaime, kai dukra vakare žaidė „Minecraft“. Pamačiau žaidimo spalvas, kvadratinį pasaulį, ir supratau, kad siužetą jau turiu.
– Tavo knygoje siaubas yra ne „holivudinis“ (kuriame daug kraujo ir žiaurumo), o folklorinis – kylantis iš paslapties ir nežinojimo. Kuo tau pačiai įdomus folklorinis siaubas? Kodėl jis gali būti paveikesnis už tiesioginį pasakojimą?
– Kadaise dalyvavau vieno režisieriaus paskaitoje, kurioje jis tvirtino, kad baisiausias jo kada nors matytas filmas buvo „Bleiro ragana“. Tame filme tarytum nieko baisaus nevyksta. Keli jaunuoliai tiesiog pasiklysta miške, o tada pasigirsta nepaaiškinami garsai, pasirodo paslaptingi ženklai.
Jaunuolių patiriamas siaubas auga palaipsniui, o jį maitina būtent nežinojimas. Manau, kad toks yra ir folklorinis siaubas. Kai žinai, ko tikėtis, valdai situaciją, o kai nežinai – situacija valdo tave. Ir tai tikrai baisu. Tokią baimę visi esame patyrę, todėl nesunkiai galime susitapatinti.
– Pastaraisiais metais tautosakos ir mitologijos motyvai gana ryškiai grįžta į lietuvių literatūrą – prisiminkime Kotrynos Zylės „Mylimus kaulus“, Ievos Dumbrytės „Negrįžtančius“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimius“ ir kt. Kodėl rašytojus (o kartu ir skaitytojus) taip traukia ši mitologinė, folklorinė plotmė? Ką joje randame, ko nebegalime rasti vien realistiniuose siužetuose?
– Kartais draugams užsieniečiams pasakoju apie senuosius lietuvių tikėjimus, prietarus, baimes, įsitikinimus. Jie būna labai susidomėję, uždavinėja daug klausimų, žavisi. Manau, kad savo tautosakos grožį ir išskirtinumą suvokėme palyginti neseniai, todėl natūralu, kad jos daugėja ir literatūroje.
Negaliu kalbėti už kitus, bet pati jaučiu savotišką „protėvių šauksmą“. Man svarbu žinoti, kas jie buvo, kaip ir kuo gyveno, kaip atrodė, kur yra palaidoti. Turiu XVIII amžiaus pradžią siekiantį giminės medį, kiek įmanoma, iš archyvų susirinkau protėvių nuotraukas. Visa tai išsaugojusi jaučiuosi tvirčiau – atrodo, kad mano šaknys giliau įaugusios į žemę. Su mūsų tautosaka tikriausiai yra panašiai.
Kartais draugams užsieniečiams pasakoju apie senuosius lietuvių tikėjimus, prietarus, baimes, įsitikinimus.
– Po kiekviena novele užrašei ir ją įkvėpusią sakmę arba legendą. Kodėl skaitytojui norėjai atverti abu sluoksnius: senąjį pasakojimą ir šiuolaikinę jo versiją?
– Nes savo pasakojimus norėjau įžeminti. Norėjau, kad skaitytojai geriau pažintų Šiaulius – ne tokius, kokius savo romanuose rodo Rimantas Kmita (nors pastarieji taip pat žavūs), o seną istorinį miestą. Kitaip tariant, norėjau skaitytojus nusivesti į tuos pačius požemius, kuriuos išklaidžiojau vykdydama tautosakos tyrimą, ir parodyti, ką gražiausio juose atradau.
– Tavo knyga yra ne tik literatūros kūrinys. Ji taip pat pristato Šiaulius: jų istoriją, legendas, realias vietas – knygos pabaigoje yra „Šiaulių paslapčių žemėlapis“ su QR kodais ir maršrutais. Vadinasi, norėjai, kad skaitytojas ne tik perskaitytų knygą, bet ir išeitų į miestą – pradėtų į Šiaulius žvelgti kitaip?
– Mano vaikas labai nemėgsta skaityti, todėl suprantu skaitymo skatinimo aktualumą. Literatūra plečia akiratį, turtina žodyną, moko pagrįsti mintis, leidžia kokybiškai pailsėti. Norėjau, kad mano knyga prisidėtų prie skaitymo skatinimo ir prie šeimų laisvalaikio. Todėl ir pagalvojau, kad reikėtų kažko interaktyvaus – QR kodų, turistinio-literatūrinio maršruto.
Gidų kursuose išmokau profesionaliai sudarinėti maršrutus, todėl maršrutą pagal „Šiaulių raganos“ istorijas sudėliojau taip, kad jis tiktų šeimoms su vaikais. Mieste besidriekianti maršruto dalis nesunkiai įveikiama pėsčiomis, o Šiaulių rajone esantys objektai – dviračiais. Norėčiau, kad mano knyga paskatintų šeimas ir kartu skaityti, ir kartu ieškoti kokybiškų, aktyvių laisvalaikio leidimo būdų.
– Knygoje tavo veikėjai dažnai ieško paslėptų kelių: tunelių, kūlgrindų, požemių, vedančių į kitas erdves. Jeigu paprašyčiau vienu sakiniu pasakyti, koks yra pagrindinis tavo knygos kelias – kur pati norėtum nuvesti savo skaitytoją?
Norėčiau, kad mano knyga taptų serijos dalimi. Norėčiau tokias knygas su QR kodais ir turistiniais maršrutais parašyti ir apie Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Kelmę... Kodėl Kelmę? Nes neseniai atradau didžiulius Kelmės kraštotyrininkų lobius, būtų gaila jų nepanaudoti. Galbūt panašių stebuklų atrasiu ir apie kitus miestus, pavyzdžiui, Panevėžį. Pačiai būtų įdomu juos pažinti.
Interviu parengė Lina Simutytė
Kristinos Tamulevičiūtės knygą paaugliams „Šiaulių ragana ir kitos paslaptys“ išleido leidykla „Slinktys“. Pirmieji pavartyti ar įsigyti knygų skaitytojai kviečiami Lietuvos leidėjų asociacijos leidyklų paviljone „Knygų aikštė“, įsikursiantį Katedros aikštėje Vilniaus dienų metu. Renginys vyks rugsėjo 4–6 dienomis.
