– Kas didina žmonių susidomėjimą lindyhopu šiandien?
– Mums nesijaučia, kad jis buvo kažkur dingęs – mes visą laiką jame egzistuojame. Dabar gal yra toks jausmas, kad lindyhopas atgimsta, nes pandemijos metu ši veikla buvo sustojusi. Taip pat šiuo metu yra daug projektų, kurie yra matomi platesnei auditorijai, todėl ir atrodo, kad mes atgimėme.
Mūsų tikslas yra išeiti už šokio bendruomenės ribų ir atrasti projektų su kitais menininkais, institucijomis ir kuo labiau judėti prie to šokio kaip kultūros bei meno formos. Pastaruosius kelerius metus mes dirbame ties ta kultūrine dalimi. Taip, šokis yra fizinė veikla, bet mes norime, kad žmonės, kurie ateina į lindyhopo užsiėmimus, išmoktų ir sužinotų tą platesnį kontekstą.
– Kada susidomėjimas lindyhopu Lietuvoje buvo didžiausias?
– Mes tą didesnę susidomėjimo bangą pajutome po pandemijos. Tą laikotarpį būtų galima laikyti lindyhopo sugrįžimu. Tikrai pasijuto, kad net labai nesireklamuojant ir neieškant žmonių atėjo tiek daug norinčių šokti. Manau, kad žmonės labai norėjo gyvų veiklų. Tokia gyva veikla, kur tu tiesiog lietiesi su kitu žmogumi, tu laikai kito žmogaus ranką – visi to buvo taip pasiilgę.
Vilniuje daug žmonių žino lindyhopą, o taip nėra visuose Europos miestuose. Kai mes kalbame su šokėjais iš kitur, jie sako, kad jų miestuose niekas nežino, kas yra lindyhopas, nebent tu jau esi įsitraukęs į džiazo kultūrą. Labai džiugu, kad Lietuvoje šis šokis prigijo ir taip suklestėjo.
– Daug šokių inspiravo vienas kitą, jungėsi, prisitaikydami prie tų dienų aktualijų ir muzikos. Kaip atsirado lindyhopas?
– Muzika ir šokis ėjo tikrai kartu ir visą laiką vienas kitą įkvėpė ir keitė. Šitų šokių be muzikos nebūtų, bet ir turbūt be šokio muzika nebūtų ten, kur yra dabar.
Šiaip lindyhopas yra mišinys. Jo ištakos yra afrikietiški šokiai – visas palikimas, kurį atsivežė vergai, iš Afrikos atgabenti į Ameriką. Ypač Vakarų Afrikos tradiciniai šokiai, bet tuo pačiu tai maišėsi su tam tikrais europiniais elementais.
Mes sakome, kad lindyhopas yra gatvės šokių senelis. Kai kolaboruojam su gatvės šokėjais, tai būna, kad jie parodo savo judesį ir mes sakom: „Jo jo jo, mes žinom. Iš čia atėjęs“.
Pavyzdžiui, Afrikoje yra mažai porinių šokių, tai nelabai yra tas konceptas šokti poroje. Europoje jau daug metų visokie valsai ir šiaip tradiciniai šokiai turi poros elementą. Tai lindyhopas tą labai atspindi, kad tai yra ritminis šokis, bet šokamas poroje, ko afrikiečiai neturėjo. Muzikoje irgi vyrauja afrikietiški ritmai, bet tuo pačiu grojama europietiškais instrumentais.
Iš lindyhopo yra ir gatvės šokiai. Mes sakome, kad lindyhopas yra gatvės šokių senelis. Kai kolaboruojam su gatvės šokėjais, tai būna, kad jie parodo savo judesį ir mes sakom: „Jo jo jo, mes žinom. Iš čia atėjęs“.
– Kodėl šis šokis vis dar aktualus šiandieninėje visuomenėje?
– Viena iš mano teorijų yra ta, kad mes žinome, kokia yra laisvės kaina, su tuo užaugome. Ir dabar, karo perspektyvoje, tai dar labiau grįžta.
Iš esmės lindyhope laisvės tema yra viena esminių. Laisvas šokis gimęs nelaisvėje. Tai gimė ne iš gero gyvenimo, tai gimė iš noro pabėgti, pasidžiaugti, atrasti kažką vienomis sunkiausių aplinkybių.
Man atrodo, kad asmeniniuose gyvenimuose irgi labai žmonės bando išsilaisvinti gal kartais net ir nuo to individualizmo, kuris mus riboja, atsakomybės ir standartų, nurodančių, kaip turi gyventi. Dėl to, man atrodo, jis paplito po visą pasaulį, nes tai yra visiems atpažįstama. Ne dėl to, kad visi buvome vergijoje, bet dėl to, kad visi galime suprasti, ką reiškia norėti ištrūkti iš kažko, kas tave riboja.
Lindyhope laisvės tema yra viena esminių. Laisvas šokis gimęs nelaisvėje. Tai gimė ne iš gero gyvenimo, tai gimė iš noro pabėgti, pasidžiaugti, atrasti kažką vienomis sunkiausių aplinkybių.
– Kaip lindyhopas pasikeitė per visą savo egzistavimo laikotarpį?
– Šis šokis keičiasi, nes žmonės nori atsinaujinti, nori atrasti ir tuo pačiu įdėti savo šiandienines patirtis. Galbūt net iš kitų stilių yra labai daug elementų. Nemanau, kad tie pirmieji šokėjai būtų norėję likti prie kažkokios vienos formos.
Iš techninės pusės yra labai daug judesių, kurių pirmieji lindyhopo šokėjai nežinotų. Jie net nelabai galėtų jų padaryti, nes jiems reikėtų juos išmokti. Kai kurie judesiai yra labai pasikeitę, bet jie yra paremti jų sukurtomis idėjomis.
Manau, kad labai išsivystė tas vedimo-sekimo elementas. Anksčiau buvo tam tikros normos, kad vyras veda, o moteris seka. Nelabai būdavo toks variantas, kai moterys veda. Dabar mes laužome tuos stereotipus.
Dabar visiškai nesvarbu, kas tu esi. Gali mokytis abu vaidmenis – šiek tiek išeiti iš tų lyčių stereotipų. Tuo pačiu, pati šokimo technika subtilėja. Todėl reikia šiek tiek daugiau laiko praleisti mokantis, nes atsiranda daugiau subtilybių.
– Ar lindyhopas vis dar turi tą patį ryšį su muzikos žanrais, kurie buvo populiarūs jo atsiradimo metu (pvz., džiazas, svingas), ar jis prisitaiko prie naujų muzikos tendencijų?
– Daugiausia išlieka prie džiazo, nes džiazas yra toks turtingas ir ten yra tiek visko daug. Galime įsivaizduoti, kad tai yra muzikos istorijos šimtmetis. Kai turi šimtą metų muzikos, tikrai netrūksta, iš ko pasirinkti.
Čia labiau yra tai, kad kaip tik norisi parodyti, kad džiazas yra vis dar aktualus šiandien. Vietoje to, kad šoktume lindyhopą pagal elektroninę muziką, geriau parodyti, kad kaip elektroninė muzika yra populiari, taip ir džiazas gali kalbėti apie šias dienas. Per daug pakeitus muzika, keičiasi ir šokis, o kai labai kažką vertini ir myli, tai tiesiog tokio poreikio nėra.
Pats džiazas keičiasi. Dauguma kūrinių „Lindyhoperoje“ yra originaliai aranžuoti ir ten yra labai daug originalių kompozicijų. Tai reiškia, kad šių dienų muzikanto sukurtos kompozicijos yra to stiliaus, bet tai iš esmės nauji kūriniai. Jie gal nuskamba senai, nes atrodo, kad džiazas yra sena muzika, bet tai yra šiuolaikinė muzika. Taip norime parodyti, kad retro kultūra yra vis dar gyva. Ji toliau juda ir keičiasi. Ji nėra tik laike sustojusi.
– Kodėl lindyhopas siejamas su bendruomenės jausmu?
– Tai yra labai socialinis šokis, nes tai gimė iš popkultūros žmonių. Tai nebuvo kažkas taip kodifikuota kaip, tarkim, baletas, kur yra labai griežtos normos. Visi tokie socialiniai šokiai kaip gatvės šokiai gimė iš žmonių. Šį šokį kūrė visi – ne tik geriausi šokėjai. Tai yra labai gyvas organizmas ir tam gyvam organizmui egzistuoti reikia bendruomenės. Tokiose vietose tu vienas lauke ne karys.
-
Svingo šokių šou nukels į Didžiojo Getsbio laikus: privers šokti ir nemokančius
-
Eglė ir Arnas metė ekonomikos bei fizikos mokslus: lindyhopas užvaldė jų gyvenimą ir širdyse įžiebė meilę
-
Išminuotojas kpt. Domas Laukaitis: man ramu, kai aplink skraido plieno „bitės“
-
Jaunoji balerina dalyvaus pasauliniame baleto konkurse: man tai yra daugiau nei menas
-
Krikščioniškas atsakas Tinderiui – kitoLink
Dauguma žmonių ateina atsipalaiduoti, pamiršti problemas ir išreikšti save. Tam, kad išreikštum save, turi šiek tiek ir atrasti save, ir mokydamasis šokti mokytis, kas tu esi ir kaip tai galėtum įdėti į šokį. Ir galiausiai, ypač jeigu esi ar nori tapti geresniu šokėju, tai turi dirbti ir su tuo, kas tu esi kaip žmogus, nes be to tu turi tik formą, o tau tą formą reikia užpildyti turiniu.
Yra labai daug tų žmogiškų klausimų, kuriuos turi išspręsti. Man atrodo, žmonės, kurie lieka bendruomenėje, lieka ne dėl technikų ar žingsnių, bet dėl tokios gilesnės prasmės, ką šokis atneša.
– Šiais laikais labai daug individualistų, tai ar priimtina šokti lindyhopą vienam?
– Lindyhopas yra porinis šokis, tačiau mes turim ir Solo Jazz. Tai iš esmės yra tas pats, tik tu šoki vienas, bet vis tiek esi su žmonėm. Aišku, tu gali treniruotis ir vienas, bet idėja yra vis tiek, kad tu tuo daliniesi galbūt su muzika, su gyva grupe arba su kitais žmonėmis, tai yra labai kontaktinis šokis.
Man atrodo, žmonės, kurie lieka bendruomenėje, lieka ne dėl technikų ar žingsnių, bet dėl tokios gilesnės prasmės, ką šokis atneša.
Žinoma, yra žmonės, kurie gal labiau į tai linkę ir gal kultūriškai mes tokie esam, bet man atrodo, kad per pandemiją supratome, kad šiandieniniam pasauliui reikia kitų žmonių, reikia bendruomenės. Jie nori egzistuoti net ne tiek individualistiškai, bet jiems norisi to bendrumo su kitais. Lindyhopas gimė naktiniuose klubuose kaip būdas susipažinti, šokti su kitais ir tai daryti netgi be žodžių. Žmonės tiesiog egzistuoja toje erdvėje.
– Kokį vaidmenį lindyhopas turi šiandieninėje kultūroje ir šokių scenoje?
– Tai yra įrankis, kuris leidžia kalbėti tam tikra tema. Man su „Lindyhopera“ buvo labai svarbus elementas duoti leidimą žmonėms šokti. Aš labai norėjau tos žinutės, nes tai mums yra labai svetima. Aš labai dažnai girdžiu, kai žmones sako, kad į šokius gražu pažiūrėti, bet patys šokti nedrįsta, gėdijasi. Yra daug tokios gėdos šokti neprofesionaliai, jei nebesi vaikas.
Man atrodo, kad visi gali rasti muziką, pagal kurią norisi šokti, bet tiesiog įsijungia tas, kad negalima, nes nemoku. Taip pat tie įsivaizdavimai, kaip turi atrodyt šokėjai ir kokie jie yra. Tai yra labai daug normų, kurias esu girdėjusi iš žmonių per beveik dvidešimt metų, kiek esu šokių pasaulyje. Mano asmeninė misija – duoti leidimą šokti ir būti toks, koks tu iš tikrųjų esi.
– Kaip šokio spektaklis „Lindyhopera“ pakeitė visuomenės žvilgsnį į lindyhopą?
– Man norėjosi, kad žmonės išėję galėtų sakyti: „Ai, tai visi gali šokti?“
Matyti žmones, kurie atrodo kitaip, kūnus, kurie skiriasi, bet visi juda ir šoka, nes tai nėra skirta tik tam tikrai grupei žmonių. Gal kas buvo iššūkis, bet tuo pačiu dovana – tai nėra profesionalūs šokėjai scenoje ir tai dar labiau padeda sulaužyti tą kažkokį įsivaizdavimą, kaip tai turi atrodyti ir kaip tai atrodo ant įvairaus amžiaus žmonių.
