J.E.Šedytės kūrinys „Potencialas“ tyrinėja dvylikos savaičių ribą, kuri Lietuvoje apibrėžia, iki kada moteris dar gali nutraukti nėštumą. Ši riba tampa ne tik medicininiu, bet ir socialiniu slenksčiu, keliančiu klausimą – kiek pasitikime moters teise spręsti?
Performanse susijungia muzika, balsas ir tekstas, o jo dalimi tampa ir dalyvių patirtys – prieš pasirodymą vyks kūrybinio rašymo dirbtuvės, kurių fragmentai nuskambės scenoje. Visuomenei atvira kūrinio premjera įvyks lapkričio 29 d. psichikos sveikatos menų festivalyje „Ryšiai“, naujoje meno erdvėje ASABA.
Toliau – kūrinio autorės pasakojimas.
– Nuo ko prasidėjo jūsų istorija?
– 2021 metų rugpjūtį sužinojau, kad laukiuosi. Tai buvo neplanuotas nėštumas COVID-19 pandemijos metu ir antras nėštumas tais pačiais metais – pirmąjį buvau praradusi persileidimo metu, su dideliu skausmu ir komplikacijomis. Emociškai buvau labai pažeidžiama. Nors mintis apie vaiką man nebuvo svetima, tuo metu tam nebuvau pasiruošusi nei psichologiškai, nei gyvenimo aplinkybėmis. Jaučiausi tam neturinti resursų.
– Ką išgyvenote, kreipdamasi dėl medicininės pagalbos?
– Kreipiausi tikėdamasi aiškaus medicininio proceso ir palaikymo. Tačiau jau registratūroje prasidėjo klausimai apie partnerį: ar turiu, ar jis žino, ar pritaria. Buvau labai jautrios būklės, pravirkau. Vietoje neutralaus informavimo man buvo pasiūlyta „dar pagalvoti“, „vėl pasitarti su partneriu“. Jaučiau, kad turiu ne tik prašyti paslaugos, bet ir tarsi pateisinti savo sprendimą.
– Ką patyrėte gydytojo kabinete?
– Per ginekologinę apžiūrą man buvo rodoma echoskopija. Gydytoja komentavo, kad embrionas yra gyvybingas, „gerai prisitvirtinęs“, ir pasiūlė pažiūrėti į monitorių, „kaip plaka širdelė“. Buvo klausiama, ar tikrai noriu atlikti abortą, kai „vaisiui viskas gerai“. Šie komentarai buvo labai jautriu momentu ir sukėlė didelį psichologinį spaudimą.
– Ką prisimenate iš tos dienos, kai atvykote į ligoninę?
– Laukiau kartu su kitomis moterimis tamsioje palatoje. Operacinėje negalėjau nustoti verkti, buvo labai sunku emociškai. Seselė pasakė liautis verkus, nes kitaip bus sunku atlikti narkozę. Po procedūros gydytojos tonas buvo šiltesnis, ir tai tuo metu buvo vienintelis atjautą suteikęs momentas.
– Kas vyko toliau – jau pačios procedūros metu ir po jos?
– Fiziškai procedūra praėjo be komplikacijų. Psichologiškai – prasidėjo ilgas sunkus periodas. Lankiau terapiją apie pusantrų metų. Ši patirtis stipriai paveikė mano emocinę būklę ir santykius su tuometiniu partneriu.
– Kas skaudžiausiai palietė – aplinka ar žmonių elgesys?
– Skaudžiausia buvo tai, kad medicinos darbuotojai nesilaikė profesinės etikos. Vietoje informacijos ir profesionalios pagalbos gavau bandymus paveikti mano sprendimą, moralines pastabas, užuominas apie tai, kas „teisinga“. Tai sukėlė papildomą kaltę ir gėdą, nors pati situacija jau buvo psichologiškai labai sunki.
– Ko tuomet labiausiai trūko?
– Trūko pagarbos mano sprendimui. Norėjosi neutralios ir aiškios informacijos, emociškai saugios aplinkos, palaikymo. Taip pat trūko aiškios informacijos apie procesą dar registracijos metu: kokie tyrimai laukia, kaip viskas vyksta, kiek truks buvimas gydymo įstaigoje. Būtų buvę prasminga, jei tuo metu būtų buvę pasiūlyta psichologinė pagalba.
– Kaip, jūsų akimis, Lietuvoje šiandien jaučiasi moteris tokioje situacijoje ir kokios pagalbos, jūsų nuomone, jai labiausiai trūksta?
– Kaip teisiamoji. Jaučiama išankstinė moralinė, o neretai ir religinė laikysena, nukreipta į moterį, o ne į jos sveikatą ir poreikius. Tokiose situacijose turėtų veikti aiškūs pagalbos ir skundų mechanizmai. Turėtų būti institucijos, kurios gina pacientų teises ir į kurias galima kreiptis patyrus moralinį spaudimą. Jos rinktų duomenis, fiksuotų atvejus, teiktų rekomendacijas sveikatos įstaigoms ir matytų sistemines problemas, ne tik pavienius atvejus. Tokia pagalba suteikia moteriai apsaugą ir aiškų rėmą, į kurį ji gali atsiremti, kai yra pažeidžiama.
– Kaip vertinate tai, kad procedūra yra pilnai mokama net krizinėmis aplinkybėmis?
– Manau, kad tai turėtų būti kompensuojama paslauga. Nepageidaujamas nėštumas yra sveikatos ir emocinės būklės klausimas, ir pagalba turėtų būti prieinama nepriklausomai nuo finansinių galimybių.
– Jei jus dabar girdėtų sprendimų priėmėjai – ką norėtumėte jiems pasakyti?
– Norėčiau, kad visuomenėje būtų kuriama saugi erdvė kalbėti apie abortus be gėdos ir be baimės. Kad moteris, priimdama tokį sprendimą, nebūtų kaltinama ar moralizuojama, o būtų matoma kaip žmogus, kuris atsakingai rūpinasi savo ateitimi, sveikata ir emocine gerove. Valstybė ir sistema turi užtikrinti pagarbą ir prieinamumą, manau, jog rūpintis kiekvieno savo piliečio sveikata yra valstybės pareiga.
