Įspūdinga, kad ta pati pjesė ir tie patys personažai gali įgauti tiek skirtingų rūbų, reikšmių ar emocijų, bet tuo pat metu vieningai formuoti lietuviško teatro identitetą. Gražu stebėti, kaip tarp spektaklių keičiasi lietuviškas Roberto Zucco bei kaip jis atspindi visuomenės nuotaiką.
Viską pradėjo Oskaras Koršunovas, 1998 m. sausį pristatydamas spektaklį, kuriame pagrindinį vaidmenį įkūnijo Saulius Mykolaitis. Šis spektaklis tapo proveržiu lietuviškame teatre, taip pat maištingu mitu ir kažkuo, ką norėjosi (ir tebesinori) pažiūrėti bent per stačiakampį ekranėlį. Panašu, kad jaunieji šalies režisieriai irgi atranda šią pjesę bei suteikia jai kūną, tik kas kartą vis kitokį: Augustas Gornatkevičius 2018 metais šią pjesę bei pagrindinį personažą bandė atrakinti žvelgdamas per poetinę prizmę, o štai šiemet spektaklį pristatęs Jaunius Juodelis renkasi aršumą, pyktį ir įsimenantį Achilo įvaizdį.
-
Legendiniame „Jaunojo techniko“ pastate duris atveria meno centras: erdvės pasikeitė neatpažįstamai
-
Gintarė Masteikaitė: spausime valdančiuosius greičiau formuoti komandą Kultūros ministerijoje
-
Jūratė Visockaitė. Ko nepasakė Irena
-
Teatrologė Daiva Šabasevičienė apie Kostą Smoriginą: „Buvo visai tautai reikalingas aktorius“
Galbūt netiesiogiai galime išvesti tam tikrą paralelę su visuomene? O.Koršunovo spektaklyje buvo rampos, riedlentės ir išsilaisvinimas daugeliu prasmių. A.Gornatkevičius kodavo sielos jautrumą ir poetiškumą, kuris skleidėsi per pavojingiausią ir blogiausiu vaizduojamą pjesės personažą. O J.Juodelis grąžina mus prie tokio pykčio ir tokios nevilties, kurie siekia virimo temperatūrą, o atsakymas pakimba ore – kaip iš to išeiti ir ką daryti? Šio klausimo ieško ir aktoriai žiūrovų akyse, o pastarieji dažniausiai reaguoja taip, kaip šiais laikais ir įprasta – nieko nedarant. Būtent todėl šiandieninis „Roberto Zucco“, užsimojęs ginklu virš nuolankiai tylinčios minios, pranašiškai baugus.
Išsamesnę analizę reikėtų pradėti nuo to, kad Lietuvoje vis labiau pažindinamės su Bernard'o-Marie Koltèso pjesėmis, tarp kurių be „Roberto Zucco“ šalies žiūrovams jau pažįstamos ir „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juškas) ar „Medvilnės laukų vienatvėje“ (vaidino Ingeborga Dapkūnaitės ir Johnas Malkovichius).
Nors šių pjesių autorius mirė gerokai per anksti – vos 41-erių – jis po savęs paliko kūrinius, kuriuose lygiomis dalimis gali ieškoti tamsos, neišsipildžiusių troškimų ar egzistencializmo. Kita vertus, ir dėl ko naujasis J.Juodelio pastatymas tik dar labiau intriguoja, režisierius perdėlioja šią pjesę ir tai leidžia išryškinti kai kuriuos personažus ar jų sąsajas su šiandienos aktualijomis. Jei mėgstate ateiti į teatrą pasiruošę ir bijote nieko nesuprasti, pilną pjesę galite atrasti bei perskaityti svetainėje „Dramų stalčius“, tačiau tai nėra privaloma.
Nors „Zucco“ premjera Oskaro Koršunovo teatre įvyko dar visai neseniai – šių metų rugsėjo 8–9 dienomis – jau dabar spektaklis turi įsimenančią ir paveikią formą. Įdomu tai, kad daugelis dalykų, nors iš pirmo žvilgsnio paprasti, suveikia „Zucco“ naudai.
Pavyzdžiui, čia perpus mažiau veikėjų nei „Roberto Zucco“ pjesėje ar bet kuriame kitame pastatyme, tačiau ką laimi jo kūrėjai? Daugiau galimybių esamiems veikėjams kurti ryšį su žiūrovu bei bandyti šias ribas. Taip pat spektaklyje beveik nėra dekoracijų arba joms panaudojamas vos vienas elementas, tačiau jis taip išnaudojamas bei išpildomas, kad tai palieka didesnį įspūdį nei scenoje pastatytos pilys ar šiuolaikinės projekcijos. Tokių netikėtų atradimų šiame spektaklyje yra ir daugiau, bet, ko gero, režisierius iki jų ilgai ėjo bei ieškojo, todėl jie veikia. Nežinant sunku pasakyti, ar J.Juodelio sprendimai gimė spontaniškai, ar jų ieškoti pradėta dar aktyvių studijų metais, bet „Zucco“ pastatymas nuaustas labai taikliai parinktais siūlais, o priimti sprendimai kartais rizikingi, bet jie pasiteisina.
Vienas rizikingiausių režisieriaus priimtų sprendimų – ir ko gero labiausiai pasiteisinęs – atsisakyti dalies personažų. Iš pjesės padiktuoto veikėjų sąrašo čia nebeliko nei prostitutės, nei inspektorių, nei policininkų. Tai iš karto norisi vertinti skeptiškai, bet tada pamatai gudriai sužaistas J.Juodelio partijas – vietoje tam tikrų Roberto Zucco dialogų čia padarytas monologas, nors jis išlieka dialogu, tik su pačiu žiūrovu, betarpiškai. Jei žiūrovas pasirenka nieko neatsakyti ar nereaguoti, iš principo tai vis tiek dialogas.
Taip pat atsisakydamas dalies personažų režisierius palieka vietos plačiau atsiskleisti tiems, kurie liko. Pavyzdžiui, pirmasis ir antrasis sargybiniai, kuriuos spektaklyje vaidina aktoriai Martynas Mockevičius bei Gerardas Ciparis. Jų sakomas pjesės tekstas šiais laikais įgauna kitokių atspalvių, o dar daugiau spalvų patiems veikėjams priduoda improvizuotos, bet taiklios frazės, kurios vienaip ar kitaip reflektuoja šių dienų įvykius, aktualijas. Tai apgalvotas režisieriaus būdas įžeminti veikėjus, dalį svorio permatant žiūrovams – kiek, žiūrėdami, pasiduosime provokacijoms ar leisimės į dialogą?
Kita vertus, personažų atsisakymas į kampą įvaro patį Roberto Zucco arba, tiksliau, aktorių, kuris atlieka šį vaidmenį. Tai partija, kurią ir vėl nežinia kiek apgalvotai, bet laimi režisierius J.Juodelis, nes Matas Sigliukas patį Roberto personažą atrakina taip, kaip tai scenoje retai pavyksta. Paprastai vengiama chirurginės šio veikėjo analizės, nesileidžiama su juo į minčių labirintus, nes visgi jis – žudikas, bet šiame „Zucco“ pastatyme nelieka saugiklių (kitų veikėjų), todėl M.Sigliukas sėkmingai prieina ir peržengia ne vieną ribinę situaciją.
Pavyzdžiui, atskirus dialogus sudėjus į monologą, vieną akimirką jis klūpi priešais žiūrovus, atgailauja bei karštai pasakoja apie save, kad jis – geras bei uolus mokinys, Sorbonos universitete turintis savo vietą. Kitą akimirką jis stovi per pusę žingsnio nuo pasirinkto žiūrovo primoje eilėje, rankoje gniaužia akmenį, o akimis nepaleidžia publikos žvilgsnio bei tęsia monologą persimainiusiu veidu, o žiūrint į aktorių gali girdėti, kaip girgžda jo dantys. Tai – absoliutus išbandymas M.Sigliukui kaip aktoriui, kurį jis įveikia su pastebimu malonumu.
Įtampa jo scenose su žiūrovais tiek tiršta, kad net kažkam ne laiku nusikosėjus, o Roberto žvilgsniui staigiai įsmigus į konkretų žmogų, visi viską supranta be žodžių ir reaguoja. Taigi, šioje vietoje įvyko ypatinga jungtis – teatru gyvenantis aktorius M.Sigliukas, kuris netiki butaforija, idealiai tiko J.Juodelio režisūrinei vizijai, kuris taip praardė pjesės audinį, kad jame galėtų iškilti žiūrovus į nejaukią baimę spraudžiantis Achilas.
Žinoma, M.Sigliukas spektaklio svorį nuo savo pečių perleidžia ir kitiems, todėl ypatingai džiugu „Zucco“ matyti galinčius tokį svorį pakelti – aktorė Greta Petrovskytė puikiai tarpsta tokioje medžiagoje, todėl jos sukurta sesuo išlaiko tiek įtampą, tiek sufleruojamą nerimą. Iki šiol O.Koršunovo spektakliuose „Apvalytieji“ ir „Jelizaveta Bam“ sukūrusi pagrindinius vaidmenis, G. Petrovskytė be vargo kontroliuoja savo scenas ir „Zucco“.
Ryžtingai perstumdama pusę scenos užimantį batutą, monologo metu akimis gręždama atsitiktinį žiūrovą ar šaltai atremdama kitus veikėjus ji sesers vaidmenį paverčia platesniu bei paveikesniu, nei numatyta pjesėje.
Tam tikra atsvara jai tampa mergaitės ir damos vaidmenis atlikusi Aistė Rocevičiūtė. Nors jos kūno kalba specialiai brutali, kampuota, jos veikėja išlieka jautri, patikli bei viltinga, kas natūraliai kontrastuoja su Roberto Zucco, kuris geba keisti pavidalus, vardus, būsenas, mintis. Chameleoniškas žudikas užvaldo mergaitės pasaulį, bet ne vien fiziškai – jo mintys apie kelionę, pabėgimą skamba keistai viliojančiai, o tam kaip fonas suveikia ta pati šiandienos realybė.
Galiausiai, vietoje įprasto Roberto Zucco motinos personažo mes matome juodą figūrą, dalinai įkūnytą aktoriaus G.Cipario. Nors sūnus bando bučiuoti motinos aukštakulnius, ji akina jį nuo galvos sklindančia ryškia šviesa, o vietoje balso mes girdime robotiškas deformuotas moters frazes. Taip J.Juodelis savo režisūra išvengia įprastų klišių ir drauge su aktoriais ieško, randa bei išpildo labiau netikėtus sprendimus.
Spektaklio scenografas Emilis Šeputis taip pat sužaidė režisieriaus naudai, nes jo scenografinis sprendimas – netikėtas, bet puikiai tinkantis „Zucco“. Tai – milžiniškas batutas, kuris be didesnių pastangų aprėpia visas spektaklio scenas. Batutas tampa kalėjimu, taip pat apsiaustu arba siena, kartais net Sizifo akmeniu, kurio išlaikyti nepavyksta ir Roberto Zucco. Atrodo, kad batutas skirtas vien šokinėjimui, bet šį veiksmą aktoriai atlieka itin tikslingai bei pamatuotai.
Pavyzdžiui, nesutarimo scena tarp G.Petrovksytės ir A.Rocevičiūtės kulminuoja į pavojingą šokinėjimą, kurio metu aktorės ne tik atsitrenkia į pernelyg žemas lubas, bet ir viena peršoka kita, kas tampa surepetuotu, svarbiu bei paveikiu spektaklio akcentu. Įžvalgus scenografo sprendimas suteikia tokiam geras emocijas teikiančiam daiktui kaip batutas daugybę sluoksnių, bet bendrai jis tampa kažkuo slegiančiu, neramiu, neduodančiu ramybės. Tokiu jausmu persmelkta ne viena Bernard'o-Marie Koltèso pjesė, todėl batutas tampa integraliu.
Galbūt šiuolaikiniam Roberto Zucco net nereikia žudyti, jam užtektų pakelti akmenį, o visuomenė klusniai apraudotų būsimas aukas, kad tik nereikėtų patiems stoti į baisiąją akistatą.
Gražiai susižaidžia kompozitoriaus Nato Kuno muzika ir šviesų dailininko Karolio Zajausko sprendimai. Šviesų mirksėjimas ar spalvos dažnai sutampa su muzikiniu fonu arba seka vienas paskui kita, todėl spektaklio kūrėjams pavyksta išlaikyti vientisą „Zucco“ foną bei nuotaiką. Tai – pavojinga, nepastovi, skirtingas būsenas iššaukianti aplinka, kurioje tiek kompozitorius, tiek šviesų dailininkas sudeda tinkamus akcentus.
Taikliai bendras spektaklio paveikslas papildytas ir kostiumų dailininkės Hildos Medos Gomaraitės akcentais. Visi personažai turi savo kodus, kurie atsispindi ne rėksmingai, bet subtiliai. Sesers juodi rūbai pritraukia ja arčiau tamsos bei susitaikymo, o ryškesni mergaitės ir damos motyvai leidžia jai bent kurį laiką pabūti labiau matomai, pastebėtai. Nustebina ir kailių fragmentai, kuriuos lyg pirmykštis žmogus apsivelka Roberto Zucco. Tai – dalis simbolių, kurie suveikia, o vėliau atsišaukia tiek režisieriaus, tiek scenografo, tiek kostiumų dailininkės sprendimuose.
Neaptartas liko aktoriaus Roko Siaurusaičio maištingo vaiko personažas, kuris nubraižo tam tikrą spektaklio rėmą. Jis purškia aerozolinius dažus, rodo vidurinį piršta žiūrovams, ardo batutą ar junginėja scenos šviesas. Tai – maišto, nepaklusnumo dvasia gyvas personažas, kuris lengva siaučia scenoje, bet išlieka ir nebylia provokacija žiūrovui – ar pavyko? Ar žiūrovai, o gal bent žiūrovas, kažką darys? Į klausimą „ką dirbi“ galima atsakyti įvairiai, bet jei žiūrovas atsako „nesvarbu“, nes jam nejauku arba jei bijo, galbūt tai šiek tiek platesnis atsakymas, net platesnis nei tai, ko pirminiame užmanyme tikėjosi režisierius?
Kodėl spektaklis „Zucco“ ne tik veikia, bet yra chirurgiškai įdomus testas būtent šiandien? Todėl, kad aktoriai ir režisierius savo pastatyme daug ko atsisako, bet mainais išlaiko patį teatro pamatą – aktoriaus bei žiūrovo dialogą. Dialogo nesurežisuosi ar nenuspėsi, tai – kažkas gyvo, kaskart vis skirtingo.
Bet dialogas šiandien yra gyvybiškai svarbus, ne vien dėl pavojuje atsidūrusios kultūros, dėl nekompetentingų ministrų ar gyvenimo karo nuotaikomis. Dialogas kartais padeda pasitikrinti, ar mes esame pasiruošę atlaikyti visa tai, kuo nuolat grasina kasdienybė? Jei mums patogiai sėdint kėdėje, o aktoriui priėjus ir paprastai paklausus klausimo norime greičiau nusisukt ar nutylėti, ar tai neparodo baisaus dalyko? Galbūt šiuolaikiniam Roberto Zucco net nereikia žudyti, jam užtektų pakelti akmenį, o visuomenė klusniai apraudotų būsimas aukas, kad tik nereikėtų patiems stoti į baisiąją akistatą. Todėl verta pamėginti perlipti save, nepabijoti pažiūrėti aktoriams į akis, o tuo pat metu giliai sau į sielą – kas ten šiuo metu vyksta?
