Paulo tėvas Wimas Postas dirbo Nyderlandų deimantų biure, kai įstaigos valdymą 1942 m. perėmė naciai. Dienoraščiuose jis aprašė, kaip okupantai konfiskavo apie 71 tūkst. karatų brangakmenių. Šiuose įrašuose sūnui į akį krito vienas vardas – Friedrichas Kadgienas, tai buvo pareigūnas, prižiūrėjęs brangakmenių ir aukso grobstymą iš okupuotų šalių.
Išėjęs į pensiją, buvęs technologijų specialistas P.Postas ėmė sekti F.Kadgieno pėdsakais. Tyrimas jį netikėtai nuvedė iki 60-metės Patricios Kadgien – pareigūno dukters, gyvenančios ramioje Mar del Platos gyvenvietėje Buenos Airių provincijoje. Čia, jos svetainėje, ant sienos kabėjo dingusiu laikytas paveikslas „Damos portretas“ (angl. Portrait of a Lady) – italų dailininko Giuseppe Ghislandi (Fra Galgario), darbas, priklausęs žydų meno kolekcininkui Jacques’ui Goudstikkeriui. Tiesa, kai kurių tyrėjų teigimu, kūrinio autorius – Giacomo Ceruti.
Kaip praneša „Reuters“, olandų žurnalistai pastebėjo paveikslą visai atsitiktinai – nekilnojamojo turto svetainėje, kur buvo skelbiama apie namo pardavimą. Kitą dieną po publikacijos Argentinoje policija surengė kratą, tačiau vietoje paveikslo ant sienos kabėjo gobelenas su arkliais.
Prokuroras Carlosas Martinezas agentūrai „Reuters“ sakė, kad tokie veiksmai „neatrodo būdingi žmogui, nežinančiam, ką turi“. Prieš P.Kadgien ir jos vyrą, kartingų mechaniką Juaną Carlosą Cortegosą, pradėtas tyrimas dėl kultūros vertybių slėpimo. Policija taip pat konfiskavo daugiau kaip dvidešimt piešinių ir grafikos darbų iš jų ir Patricios sesers namų. Patricios advokatas kūrinį perdavė pareigūnams.
Pasak naujienų agentūros „Reuters“, paveikslas priklausė garsiam žydų dailės prekeiviui Jacques’ui Goudstikkeriui, kuris 1940 m. žuvo bėgdamas nuo nacių. Po jo mirties didžiąją kolekcijos dalį – apie 800 paveikslų – užgrobė Hermannas Göringas. Vėliau vieną iš jų – minėtąjį „Damos portretą“ – H.Göringo aplinkos žmogus Aloisas Miedlis pardavė F.Kadgienui.
Goudstikkerių šeima dešimtmečius siekia susigrąžinti pavogtus meno kūrinius – iki šiol jiems pavyko atgauti apie 350 darbų, iš jų 200 grąžino Nyderlandų vyriausybė 2006 m.
„Tikiuosi, kad šie žmonės pajus pareigą ištaisyti istorinę neteisybę“, – sakė kolekcininko anūkė Charlene von Saher.
Vis dėlto P.Kadgien atsisako pripažinti kaltinimus. Ji pateikė civilinį ieškinį, kuriame teigiama, jog paveikslą 1943 m. jos tėvo šeima teisėtai įsigijo iš Kelno muziejaus – nors muziejus „Reuters“ patvirtino, kad tokio kūrinio jo kolekcijoje niekada nebuvo.
P.Postas, laikantis save ne istoriku, o paprastu „mėgėju“, sako, kad ieškojo tiesos. Jo ilgametės pastangos – nuo tėvo dienoraščių iki deimantų ir paveikslų pėdsakų – atskleidžia, kaip sudėtinga, net ir šiandien, ieškoti nacių pavogto meno. „Aš tik mėgėjas, bet žinojau, kad buvau teisus dėl Kadgieno“, – „Reuters" cituoja P.Postą.
Žydų istorijos profesorė Saskia Coenen Snyder iš Pietų Karolinos universiteto „Reuters“ sakė, kad tai vienas iš retų atvejų, kai atkaklus tyrėjas savo asmenine iniciatyva atidengia vis dar paslėptas karo žaizdas: „Labai gerbiu tokį žingsnį – jis kaip buldogas, įsikandęs tiesos ir jos nepaleidžiantis.“
