Sekite 15min Google
„Prieš 20 metų susipažinau su Dalia Ibelhauptaite. Per prievartą“, – savo pažinties su bohemiečiais pradžią su humoru prisimena komunikacijos konsultantas Kristinas Taukačikas.
Prisidėti prie 2006 m. statomos Giacomo Puccini „Bohemos“ viešinimo jį pakvietė tuometinis reklamos agentūros „DDB Vilnius“ vadovas Mikas Feigelovičius. K. Taukačikas prisipažįsta mažai ką išmanęs apie operą, tačiau po susitikimo su režisiere pats sau netikėtai sutiko padėti. Vėliau jam teko organizuoti neįprastus spektaklių pristatymus ir pačiam atsidurti scenoje.
Pirmąją „Bohemos“ reklamą kūrė „DDB Vilnius“. 2006 m. afišose mergina palinkusi prie siuvimo mašinos, vyras sėdi prie rašomosios mašinėlės – jam pozavo filosofas Viktoras Bachmetjevas. Kitame makete – kavinėje susibūrusi jaunų žmonių kompanija. Su operos personažais žiūrovai susipažindavo per atpažįstamas gyvenimo detales: darbą, aplinką ir santykius.
Spalio 25-ąją Vilniaus kongresų rūmuose įvykusi premjera subūrė žmones, kurių bendruomenė vėliau gavo spektaklio įkvėptą vardą. K. Taukačikas prisimena: bohemiečių pavadinimas gimė vieoje Žvėryno kavinėje, ant servetėlių, su režisiere kalbantis apie planus po „Bohemos“ statyti kitus spektaklius. Pasak jo, tuomet kaip ir dabar nebuvo nei savų patalpų, nei nuolatinio finansavimo. D. Ibelhauptaitę ir gabių solistų branduolį jungė bendros vertybės bei noras kurti operą naujai, aktualiai ir įtraukiančiai. „Po pirmojo „Bohemos“ pastatymo praktiškai gimė sąjūdis, kuriam reikėjo pavadinimo“, – prisimena K. Taukačikas.
Pirmoji kampanija buvo matoma visame mieste: kelis mėnesius Vilniuje važinėjo ištisai „Bohemos“ reklama apklijuotas troleibusas. D. Ibelhauptaitė prisimena jam specialiai parinkusi ilgą, per visą miestą vedantį maršrutą. „Lietuvos rytas“ spektaklio reklamai ir publikacijoms The New York Times ir The Guardian pavyzdžiu skyrė ištisus puslapius, pasak režisiriės New York’o masteliu.
„Bohemos“ programėlė buvo išleista su nosine. D. Ibelhauptaitė prisimena prezidento Valdo Adamkaus reakciją: tokią programėlę reikėsią pasidėti į sekciją. Taip, pasak režisierės, prasidėjo tradicija kurti programėles, kurias žiūrovai norėtų išsaugoti kartu su spektaklio prisiminimu.
K. Taukačikas apie bohemiečių istoriją pasakoja iš komunikacijos profesionalo perspektyvos. Tuometinių „Viešųjų ryšių partnerių“, vėliau tapusių agentūra „Fabula“, bendraįkūrėjas sako, kad žmonės prie bohemiečių jungdavosi kviečiami vieni kitų. Taip dažniausiai atsirasdavo ir kūrybiniai partneriai, ir rėmėjai, ir tiekėjai.
„Manęs padėti bohemiečiams su viešaisiais ryšiais paprašė kolega iš reklamos cecho, vėliau aš paprašiau kitų reklamos agentūrų. Taip įsisuko komunikacijos malūnas, kurio girnas suko dauguma geriausių šalies agentūrų ir jose dirbančių asmenybių“, – prisimena jis.
Vienas iš pavyzdžių – Mariaus Petrukaičio vadovaujama „Milk Vilnius“ komanda, „Verteriui“ pasiūliusi užrašų knygutės idėją. Asmeniškas knygutės formatas tiko meilės ir vidinių išgyvenimų istorijai, o operos priminimą buvo galima parsinešti namo ir pasilikti. „ADrenalino 2009“ festivalyje „Verterio“ programėlė pelnė apdovanojimą dizaino sprendimų kategorijoje, visa kampanija – reklamos kampanijų kategorijoje.
Rengiantis 2009 m. Stepheno Sondheimo miuziklo „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ premjerai, jo siužetas apie žudiką kirpėją ir iš jo aukų kepamus pyragėlius tapo visos reklamos kampanijos pagrindu. Reklamoje atsirado faršo ir kraujo motyvai, o režisierius Kęstutis Drazdauskas sukūrė reklaminį klipą, primenantį trumpą siaubo filmą. Lietuvos energetikos muziejus jo filmavimui virto žmogienos pyragėlių fabriku.
Mieste pasirodė „JCDecaux“ reklamos kolonos su besisukančia mėsmale ir kraują imituojančiais dažais. D. Ibelhauptaitės prisiminimu, reklama su mėsmale apvalioje kolonoje netoli Kongresų rūmų buvo uždrausta. 2009 m. vasarį Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai reklamą įvertino kaip keliančią nepilnamečiams baimę ir siaubą. Balandį Lietuvos radijo ir televizijos komisija LRT generaliniam direktoriui Audriui Siaurusevičiui skyrė 2 tūkst. litų baudą už esą smurtinių vaizdų turinčio klipo transliavimą.
Spektaklyje valgomus mėsos pyragėlius kepė restoranas „Bohema“. Scenoje jie vaizdavo žmogienos pyragėlius, o kampaniją, pasak D. Ibelhauptaitės, papildė spaudoje pasirodę išgalvoti pasakojimai apie iš restorano sklindančią žmogienos smarvę. Taip juodasis miuziklo humoras pasklido ir už teatro sienų.
O štai „Ogilvy Vilnius“ sukurta koncerto „Lakštingalos sugrįžta“ kampanija rėmėsi kitu sumanymu: netikėtą paukščių sugrįžimą vėlų rudenį turėjo pastebėti visi.
2010 m. lapkričio 11 d. Edmundas Jakilaitis vedė „Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Lietuva tiesiogiai“. Jos metu ant vedėjo peties nukrito tariama lakštingalos išmata. „Lakštingalos sugrįžta“, – ištarė jis ir tęsė laidą. Jos fragmentas pasklido internete, komentatoriai spėliojo, kas nutiko studijoje. Kitą dieną apie incidentą rašė „15min“.
K. Taukačikas prisimena, kad „Ogilvy Vilnius“ pasiūlytai idėjai E. Jakilaitis pritarė pats, o vėliau tapo ir „Lakštingalos sugrįžta“ koncerto vedėju. Leidėjui Tomui Balžekui sutikus, paukščių paliktos žymės atsirado ir tuomet spausdinto „15min“ puslapiuose – be paaiškinimų, tiesiai ant straipsnių, tarp nuotraukų ir antraščių.
Gruodžio 7 d. prie Kongresų rūmų iškilo didžiulis lizdas, kurį susuko ilgametė bohemiečių viešųjų ryšių agentūra „Bosanova“. Jo viduje susirinkę solistai ir režisierė pristatė projektą „Lakštingalos sugrįžta“. Lizdas priminė programos sumanymą: po užsienio teatrus išsibarstę Lietuvos solistai grįžta kartu muzikuoti.
„Džiaugiamės, kad turime kur Lietuvoje sugrįžti, pasidalinti pačiomis netikėčiausiomis svajonėmis, padaryti drąsiausius eksperimentus ir kartu muzikuoti“, – tuomet „15min“ sakė D. Ibelhauptaitė.
2011 m. spalio 14 d. prie dar vienos bohemiečių provokacijos prisijungė portalas „Lrytas.lt“. Jame pasklido surežisuoto vyriausiojo redaktoriaus Rimvydo Valatkos pagrobimo vaizdo įrašas. Požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje nufilmuota scena buvo pristatyta kaip atsitiktinio liudininko telefonu užfiksuotas įvykis. Netrukus paaiškėjo sumanymas: tą dieną portalą redaguoti ėmėsi D. Ibelhauptaitė, pasiryžusi daugiau dėmesio skirti operai ir kultūrai.
Provokacija sulaukė ir policijos dėmesio – į redakciją atvyko du pareigūnų ekipažai. D. Ibelhauptaitė prisimena, kad pati tuomet vos nebuvo sulaikyta. Sumanymas sukėlė viešą diskusiją apie tai, kiek toli gali eiti reklaminė provokacija.
Daugelio bohemiečių spektaklių reklamos kampanijas įkvėpdavo operų siužetai. Štai „Onegino“ meilės ir dvikovos istoriją priminė po miestą keliavusi metalinė širdis ir pristatymas šaudykloje, kur aidėjo tikri šūviai. D. Ibelhauptaitės sprendimas operos veiksmą perkelti į sovietinį komunalinį butą pasiūlė ir dar vieną temą – maistą.
2012 m., rengiantis „Onegino“ sugrįžimui, ponios Larinos pokyliui receptus pasiūlė Jamie Oliveris, Beata Nicholson, Liutauras Čeprackas ir Deivydas Praspaliauskas. Jų receptai kas savaitę buvo skelbiami „Lietuvos ryte“. Taip apie operą buvo galima sužinoti skaitant kulinarijos skiltis, o jos personažų vaišes pasigaminti savo šventiniam stalui.
Tais pačiais metais „Ad Fingers“, kurdama „Manon Lesko“ reklamą, pasirinko klausimą apie jausmų vertę. Internete pasklido žinia apie tariamai atidaromą Šeimos lobotomijos kliniką, siūlančią atsikratyti nepageidaujamų išgyvenimų. Kaip tuomet aiškino kūrėjai, idėją paskatino operos personažų likimai. Manon istorija apie meilę, aistrą ir materialaus pasaulio gundymus virto klausimu: ką prarastume kartu su gebėjimu jausti skausmą?
K. Taukačikas prisimena ir Pauliaus Senūtos vadovaujamos reklamos agentūros „Not Perfect Vilnius“ akciją, skirtą Ruggero Leoncavallo operai „Pajacai“. Į spektaklį įsiveržė policininkai su šunimis ir inscenizavo jo nutraukimą. Sumanymas žaidė riba tarp teatro ir tikro įvykio.
Operos solistus buvo galima sutikti ir einant į parduotuvę. 2013 m. kovą Gedimino prospekto „Omnitel“ salono vitrinoje atsirado vonia, kurioje šachmatais žaidė Rafailas Karpis ir Tadas Girininkas. Taip buvo pristatomi „Arijų iš dušo“ koncertai. Kampanija kvietė ir žvilgtelėti pro dušo užuolaidoje paliktas skylutes – už jos buvo galima pamatyti po dušu dainuojančios Asmik Grigorian atvaizdą. Reklama pasitelkė daugeliui pažįstamą įprotį dainuoti duše ir žadino praeivių smalsumą. Po metų VCO naują sezoną pristatė solistų pasirodymu „Akropolio“ „Maximoje“.
Kūrybinių agentūrų sumanymus lydėjo D. Ibelhauptaitės pasiryžimas išbandyti neįprastus pasiūlymus. „Vilnius City Opera“ komunikacijos vadovė, kūrybininkė ir „Menų komunikacijos“ įkūrėja Stefanija Jokštytė tai pajuto per pirmąjį pokalbį apie elektroninę operą „e-Carmen“. Tuomet dirbdama „Not Perfect“ agentūroje, elektroninei operos interpretacijai ji buvo pasiūliusi provokuojantį moters su vibratoriumi vaizdą. Daliai idėja patiko, o kampanijai galiausiai buvo pasirinktas moters robotės portretas. Be kita ko, „e-Carmen“ veikėjams buvo sukurti profiliai „Tinder“ pažinčių platformoje, o skelbimų portaluose pasirodė siūlymų keisti vertingus daiktus į „e-Carmen“ bilietus.
„Čia buvo vietos kūrybinei drąsai, humorui ir minčiai, kuri iš pradžių gali priversti kilstelėti antakį“, – pasakoja S. Jokštytė.
Bendradarbiavimas su VCO ilgainiui tapo vienu iš nuolatinių darbų. Stefanija siekė, kad plakatas, klipas ar akcija leistų pajusti spektaklio energiją dar prieš įžengiant į salę. 2017 m. jos pasiūlymu vienuoliktasis VCO sezonas buvo pristatytas Vilniaus oro uoste. Darbuotojais ir keleiviais persirengę jaunieji solistai uždainavo tarp keliaujančių žmonių.
„Norėjau sukurti būtent tokį netikėtumą – kad opera žmogų užkluptų ir sužavėtų dar prieš jam spėjant pagalvoti, ar šis menas skirtas jam“, – sako oro uosto akcijos idėjos autorė S. Jokštytė.
Ši vieta turėjo ir asmeninę reikšmę teatro žmonėms: po pasaulio scenas keliaujantys atlikėjai per oro uostą sugrįždavo į Lietuvą. Stefanijos idėją įgyvendino VCO komanda ir solistai.
Susitikimams su publika reikėjo ir paprasto fizinio darbo. Knygų mugėje Dalia su Stefanija pačios nešiojo spektaklių kostiumais aprengtus manekenus. Kaziuko mugėje jos kalbino praeivius.
„Kaziuko mugėje operą siūlėme tarp medinių šaukštų ir dešrų“, – prisimena S. Jokštytė. Vietą ji specialiai parinko prie Nacionalinio dramos teatro ir „Vagos“ knygyno, kur veikė bilietų kasos: sudomintam žmogui tereikėjo žengti kelis žingsnius ir nusipirkti bilietą.
D. Ibelhauptaitės teigimu, bohemiečiai pirmieji pradėjo operą pristatyti Vilniaus knygų mugėje, kurioje vėliau dalyvaudavo kasmet. Kaziuko mugėje, tarp amatininkų ir maisto prekiautojų, jų laukė kitokia publika. Pasak režisierės, tąkart buvo parduota 400 bilietų į operą – netikėta susitikimo vieta pasiteisino.
Stefanija siekė, kad operos reklama rastų vietą ir žiūrovų namuose. Ji pasiūlė plakatus kurti kartu su menininkais. Taip atsirado „Samsono ir Dalilos“ plakatas su Andriumi Zakarausku, „Pikų damos“ – su Stasiu Eidrigevičiumi, du „Onegino“ variantai su Ray Bartkumi. „Makbeto“ vaizdui dizaineris Tadas Karpavičius panaudojo Šarūno Saukos paveikslo „Meilė“ fragmentus.
„Norėjau kurti plakatus, kuriuos žmonės norėtų parsinešti namo, įsirėminti, saugoti“, – pasakoja S. Jokštytė.
Panašų sumanymą ji įgyvendino su T. Karpavičiumi kurdama „Fausto“ programėlę. Jos viršelis atspindėjo žiūrovo veidą. Šis sprendimas įtraukė patį skaitytoją į operos svarstymus apie troškimus, pasirinkimus ir jų kainą.
„Žmogus paima programėlę, o joje jau pats atsiduria kūrinio viduje“, – sako S. Jokštytė.
2020 m., rengiant MO muziejaus ir VCO parodą „Iš tos operos“, Stefanija pasiūlė greta muziejaus esančią pėsčiųjų perėją paversti fortepijono klaviatūra. Parodos motyvas pasitiko žmones gatvėje – juo kasdien žingsniavo ir tie, kurie į muziejų neužsukdavo.
Šį rudenį dvidešimtmečio proga bohemiečiai vėl pakvietė publiką susitikti mieste. Keturis vakarus Vilniaus rotušės aikštėje vyko nemokamos spektaklių įrašų peržiūros ir įtraukiančios diskusijos. Šiam jubiliejui Indrės Klimaitės iš „KLIMAITE KLIMAITE“ sukurtame logotipe skaičius 20 buvo suformuotas iš raudonos lipnios juostos. Stefanijai ši medžiaga primena keliaujančio, savų namų neturinčio teatro kasdienybę.
Jubiliejaus šūkį „Amžinai jauni“ S. Jokštytė sieja su kūrybine laikysena, kurią apibūdina kaip „gebėjimą po dvidešimties metų vis dar turėti alkio, rizikuoti ir užsidegti nauja idėja“. K. Taukačikas šios bendruomenės trauką jubiliejaus proga apibūdino savaip: „Atsargiai, visiems žinoma organizacija turi sektos požymių!“ Vienas jo prisiminimų iliustruoja, kaip lengvai darbas su bohemiečiais gali virsti dalyvavimu spektaklyje.
Per teatralizuotą koncertą „Bohemiečių svajonės“ rėmėjai ir teatro bičiuliai buvo pakviesti scenoje vaidinti kavinės lankytojus. Kas atsinešė kumpio, kas vyno ar sūrio. Kai kuriems rėmėjams, pavyzdžiui, verslininkui Arvydui Avuliui, teko ir suktis šokyje. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip bohemiečiai suteikdavo progą kurti šventę sau ir kitiems. Prie teatro prisidėję žmonės galėjo siūlyti savo idėjas, jas įgyvendinti ir patys dalyvauti tame, ką padėjo sukurti.
K. Taukačikas apibendrina, kad bohemiečių reklamos kampanijos padėjo pakeisti požiūrį į operą kaip nuobodų ir egzaltuotą meną, atvedė į teatrą daug jaunų žmonių, o per dvidešimt veiklos metų užaugino naują operai neabejingų žiūrovų kartą, kuri į bohemiečių spektaklius vyko iš visos Lietuvos.
