Šiais metais „Com.media“ svečius pasitiko nepalyginamai kukliau nei įprastai – be įspūdingų atidarymo iškilmių centrinėje miesto aikštėje, kur vykdavo teatralizuoti pasirodymai, kūrybiškumu neretai pranokstantys sostinės renginius.
Matyt, geopolitinės aplinkybės ir įkaitęs šalies kultūrinis kontekstas diktavo savus šventės scenarijus. Kita vertus, buvo galima pastebėti ir nuovargio, prasidėjusios inercijos ženklų, neišvengiamai atsirandančių bėgant ilgą organizacinio maratono distanciją.
-
Viktorija Kuodytė – apie sudėtingus vaidmenis, Kostą Smoriginą ir profesiją, kuria užsiimtų, jei nebūtų aktorė
-
Penkios valandos spektaklyje ir penkios valandos virtuvėje: Aleksas Kazanavičius – apie 30 metų teatre ir tortą iš Sibiro
-
Aktorė Dalia Michelevičiūtė: „Poezija pamaitina žmogaus dvasią“
-
„The New York Times“ apie LNOBT: Lietuvos baletas stiprina pozicijas Europoje
Kad ir kaip būtų, organizatoriai šiais metais suskaičiavo apie 60 teatrinių įvykių, įvykusių festivalio metu skirtingose programose („Com.media“, „Com.moon.a“, „Com.@“ ir kt.).
Pagrindinėje konkursinėje „Com.media“ dalyje parodyta 14 spektaklių, tarp kurių ir užsienio teatrai iš Ukrainos, Lenkijos, Suomijos. Programa tokia mišri, „visiems“ ir „apie viską“, kad imi pasigesti ankstesnės festivalio koncepcijos, grįstos žanrinės komedijos apibrėžimu. Šiuokart po festivalio vėliava tilpo dokumentika grįsti pasakojimai, klasikinės dramos, šiuolaikinių autorių tekstais paremtos fikcijos, monospektakliai, dell arte ir pramoginiai klounados pasirodymai. Atitinkamai ir turinys balansavo tarp dokumentikos, rimtų karo, traumos, istorinės atminties temų iki lengvų pajuokavimų istorinių asmenybių, šeimos, meilės, „koučingo“ klausimais.
Savo gyliu, drąsa kalbėti apie šiandien aktualius ir skaudžius dalykus festivalyje išsiskyrė teatro iš Ukrainos „Left Bank“ spektaklis „HA*L*T“ (rež. Tamara Trunova), gimęs iš neįvykusio „Hamleto“ vaidinimo. Kolektyvinės kūrybos ir „teatro teatre“ principu sukurtame pasakojime išvengta politizuotos karo retorikos – rodomas tik intensyvus vidinis dokumentiškumas, bylojantis apie sekinantį laukimą ir tapatybę kaip išgyvenamą psichologinę būseną. Alytiškiai turėjo unikalią galimybę stebėti, kaip spektaklyje šekspyriškoji sceninė realybė maišosi su tikrove tol, kol frazė „būti ar nebūti“ virsta „vaidinti ar nevaidinti“ karo sąlygomis, kai pačių aktorių tapatybė kybo sekundėje tarp įkvėpimo ir iškvėpimo. Tai vienas tiksliausių mano iki šiol matytų karą išgyvenančių psichinės būklės kolektyvinių portretų, todėl buvo skaudu matyti iš salės išeinančius žiūrovus.
Balstogės lėlių teatro iš Lenkijos spektaklis „Kazanova“ (rež. Maria Wojtyszko), sukurtas ne ką lengvesniu pandemijos metu, priešingai nei ukrainiečių „HA*L*T“, kūrėjams tapo pretekstu pabėgti nuo varginančios tikrovės. Atsigręždami į vieną ryškiausių erotinės mitologijos figūrų Europoje, lėlių teatro aktoriai suvaidino komišką kostiuminę dramą, kurios herojus įprasmino ne tiek erotinio mito, kiek pojūčių lengvumo, spontaniškumo ir žaismės ilgesį. Lėlių teatro specifiką čia sugestijavo minimalistinėje scenografijoje dominuojantys barokiniai, naiviai kūdikiškų spalvų kostiumai, suteikę sceniniam veiksmui lengvo humoro ir plevenančios žaismės nuotaiką.
Atliepti publikos lūkesčius, žinoma, reikia, tačiau kūrybos labui kartkartėmis rekomenduojama sudrumsti nusistovėjusios raiškos vandenis.
Lengvo, neįpareigojančio humoro netrūko ir suomių trupės „Kallo Collective“ komiškame pasirodyme „Administratorės“. Atlikėjos Kristiina Tammisalo ir Inga Björn, profesionaliai įvaldžiusios klasikinės klounados ir fizinio teatro principus, alytiškiams pristatė Lietuvoje retai sutinkamos stilistikos spektaklį be žodžių, įrodžiusį, kad pramoginės klounados žanras gali būti šiuolaikiškas ir meniškai įtaigus. Tačiau buvo ir tokių komedinių pastatymų, kurie bendrame kontekste atrodė tiesiog nuėję savo ratą — tarsi pakartoti, nes „publikai patinka“. Būtent toks šį kartą pasirodė festivalį atidaręs Keistuolių teatro „Turkio spalvos monstras“ (rež. Aidas Giniotis), regis, išeksponavęs per visą teatro gyvavimo laikotarpį sukauptas klišes: nuo Shakespeare'o kūrybos tiražavimo iki komiškos vaidybos ir commedia dell arte stilistikos, atmieštos publikai atpažįstamomis frazėmis iš populiarių kino filmų ir dainų šlagerių. Atliepti publikos lūkesčius, žinoma, reikia, tačiau kūrybos labui kartkartėmis rekomenduojama sudrumsti nusistovėjusios raiškos vandenis.
Marijampolės teatro spektaklio „Įeina laisvas žmogus“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) kūrybinė grupė, regis, taip pat neišvengė savo pačių susikurtų teatrinių šablonų. Tomo Stoppardo pjesės personažų daugiasluoksniškumas čia liko paslėptas po giliu vaidybos štampų sluoksniu, labiausiai pasimačiusiu Sakalo Uždavinio (Džordžas Railis) vaidmenyje. Gal dėl to ir Eglės Mikulionytės personažas (Barbara Raili) nesusilaukė lygiavertiško atsako.
Puikia komandine vaidyba pasižymėjo Kauno miesto kamerinio teatro pastatymas „Pažadink savo vidinę deivę“ (rež. Gildas Aleksa). Užkabinęs visuomenėje paplitusią, bet dažnai nutylimą dvasinių praktikų temą, spektaklis įkūnijo žiūrovų interesus atliepiančią laiko dvasią. Atpažįstamumas čia mielas ir savas, nes pasakojama istorija – iš mūsų visų gyvenimo. Ironijos kupinoje pjesėje (aut. Kristina Marija Kulinič) užteko vietos ir dvasinių lyderių kritikai, ir tokias praktikas priimančių savianalizei. Vis dėlto, kaip dažnai nutinka lietuvių autorių tekstuose, suintrigavusi istorija liko punktyriškai nužymėta, bet iki galo nepapasakota.
Monospektakliai festivalyje išsiskyrė ne tiek vaidyba, kiek autentiškais pasakojimais ir atviru santykiu su publika. Justo Tertelio „PRAeis“, imponavo žiūrovus racionaliu, bet kartu ir jautriu aktoriaus profesinių mechanizmų nagrinėjimu, teatro prasmės skubančiame pasaulyje ieškojimu, o Eglės Jackaitės „Šventoji“ (rež. Oskaras Koršunovas) – asmeninės patirties liudijimu, drąsa laužyti socialinių normų tabu ir kalbėti apie tai, ko vis dar nedrįstama sakyti. Gėda kaip savirefleksyvus jausmas „Šventojoje“ funkcionuoja per saviobjektyvaciją, žvelgiant į save kitų akimis, todėl atvirai įgarsinta trauminio patyrimo išpažintis gyvų pasirodymų metu išlaisvina ne tik aktorę, bet ir gydančiai veikia ir žiūrovus. Neatsitiktinai „Šventoji“ tapo geriausiu publikos išrinktu spektakliu.
Žiūrovų simpatijų netrūko ir „Kosmos Theatre“ „Diletantui“ (rež. Žilvinas Vingelis), plačiai keliaujančiam po Lietuvos regionus. Dėl savo neįprastos raiškos, jungiančios tradicinio teatro elementus su naujosiomis technologijomis, spektaklis susilaukia pelnytų įvertinimų. Didžioji jo sėkmės paslaptis – gebėjimas atgaivinti teatre primirštą nuostabą, išgaunamą audiovizualinėmis sceninių objektų manipuliacijomis. „Diletantas“ dar kartą patvirtino, kad vizualinio teatro estetika, išmaniai pasitelkiant technologijų ir menų sintezę, gali generuoti akiai patrauklius „stebuklus“.
Ilgus metus festivalis plėtėsi ir augino auditoriją, dabar, regis, atėjo metas atkreipti dėmesį į publikos skonio ir teatro suvokimo gilinimą.
Tokių vizualiai suskambančių „stebuklų“ ne vieną buvo galima pamatyti Rolando Kazlo Vilniaus lėlės teatre režisuotame spektaklyje „Viskas, ko neturi“ (dail. Neringa Keršulytė). Pagal Valdemaro Kukulo eiles sukurtame poetiniame vyksme atiduodama duoklė ne tik sudėtingo likimo poeto asmenybei, bet ir simbolinei nueinančio metaforinio teatro raiškai. Šiuo spektakliu aktorius, tarsi prisiimdamas atstumtojo vaidmenį, deklaruoja ir savo paties neprisitaikymą prie kintančių meno formų.
Neprisitaikymo motyvas, tačiau „pagal šio pasaulio madą“, buvo ryškus ir Kauno nacionalinio dramos teatro „Antrininke“ (rež. Augustas Gornatkevičius), kurio herojai – jau „Netflix“ kartos jaunuolių pora, bandanti pakeisti pasaulį, bet neišvengiamai susidurianti su virtualios realybės spąstais. Tikrovė ir fikcija čia ne kartą susipina, buitinę santykių istoriją paversdamos detektyvu, tačiau dėl perpildyto teksto ir įvykių gausos istoriją narplioti žiūrovams buvo gana sudėtinga. Dėl to iš dalies kaltas ir aktorių pasirinktas ramus kasdieniškos kalbos tonas, puikiai tinkantis kinui, tačiau sunkiai įveikiantis scenos atstumą. Nors pjesės turinys rezonavo su dabarties aktualijomis, kūrinio poveikį slopino nesutvarkytos techninės garso problemos.
Režisierė dar kartą įrodė, kad geba ne tik tvirtai surišti teatrinius elementus, bet ir nusistovėjusią aktorių vaidybą pakelti į naują abstraktaus filosofinio konceptualumo lygmenį.
Festivalio šeimininkai – Alytaus miesto teatras pristatė neseniai įvykusią premjerą „Pilėnai“ (rež. Aleksandras Špilevojus), kuriai įgyvendinti buvo sutelktos pačios stipriausios teatro kūrybinės pajėgos. Gaila, bet neatrastas dramaturginis pagrindas ir nepasiteisinę meniniai sprendimai, sukūrę disonansą tarp faktinės ir fikcinės realybių, neleido kūrinio prasmėms tinkamai išsiskleisti.
Spektaklis, kvietęs kritiškai žvelgti į legendos romantizavimą, siekęs suteikti jai naują socialinį ir egzistencinį svorį, iš tiesų nuskambėjo kaip tragedijos apoteozė, didysis šių dienų pasakojimas, patvirtinantis tik tai, kad karas yra baisus. Vietoje gyvo, natūralaus santykio režisierius pasirinko „presinguoti“ žiūrovą sceninėmis priemonėmis, kurių gausa atitolino kritinį žvilgsnį ir pavertė kančios istoriją šou pasirodymu su šiuolaikiniais madų, šviesų, dizaino, elektroninės muzikos elementais. Tai tik dar kartą patvirtino, kad norint iš tiesų aktualizuoti istorinį įvykį, neužtenka jo perkelti į šių dienų klubinę atmosferą, jėga spausti iš žiūrovo emocinį atsaką, reikia dar ir šį tą apie tai pasakyti. Vis dėlto spektaklio meniniai sprendimai įtikino festivalio komisiją – „Pilėnai“ šioje kategorijoje tapo laureatais.
Net du apdovanojimai už geriausią režisūrą ir geriausią spektaklį atiteko Eglės Švedkauskaitės Šiaulių dramos teatre režisuotai Virginijos Rimkaitės pjesei „Patina“, kalbančiai apie mechaninius žmonių ryšius susvetimėjusiame pasaulyje. Spektaklis, pagrįstai tapęs prizininku, išsiskyrė išgryninta, dramos filosofinę mintį pagrindžiančia vizualizacija ir tokia konceptualios formos bei turinio derme, kuri būdinga brandiems, savo amatą išmanantiems menininkams. Režisierė dar kartą įrodė, kad geba ne tik tvirtai surišti teatrinius elementus, bet ir nusistovėjusią aktorių vaidybą pakelti į naują abstraktaus filosofinio konceptualumo lygmenį.
Du apdovanojimai atiteko ir Oskaro Koršunovo Vilniaus mažajame teatre režisuoto „Kanto“ aktoriams. Indrė Patkauskaitė komisijos įvertinta už fantasmagorišką Fobi Gryn vaidmenį, aplink kurį koncentruojama kone visa spektaklio metafizika, o Ramūnas Cicėnas pripažintas geriausiai įkūnijęs tarno Martino vaidmenį, ant kurio laikosi visas žemiškas, juslinis Kanto pasaulio anturažas. Vis dėlto pats spektaklis, pradžioje viltingai kreipęs filosofinių būties ir laiko apmąstymų link, netruko atskleisti idėjinį Mariaus Ivaškevičiaus pjesės nuobodulį – čia dauginami plepalai, užmušinėjama sąmonė ir laikas tam, kad gyvenimo ratas nepaliautų suktis ir „neištiktų galvojimas“. Šiuo požiūriu „Kantas“ yra naujųjų laikų parafrazė, tik gaila, kad menininkai, grimzdami į šį idėjinį vakuumą, vis dažniau praleidžia progą pasakyti žiūrovams ką nors išties vertingo.
Festivalis „Com.media“ šiais metais rėmėsi šūkiu „Atrakink teatrą savyje“, tačiau įžvelgti kokį nors vienijantį vardiklį, konceptualiai patvirtinantį festivalio kryptį, buvo sunku, nes įtraukių, patirti ir išgyventi teatrą savyje kviečiančių spektaklių, bent jau konkursinėje programoje, žiūrovams nebuvo pasiūlyta. Ilgus metus festivalis plėtėsi ir augino auditoriją, dabar, regis, atėjo metas atkreipti dėmesį į publikos skonio ir teatro suvokimo gilinimą. „Ne į plotį, o į gylį“ – toks galėtų būti kitų metų „Com.medijos“ šūkis.
Publikaciją finansuoja Alytaus miesto teatras ir Scenos meno kritikų asociacija.
