– Pirmiausia – sveikinu su artėjančiu gimtadieniu. Ar jauti, kad jau tiek metų?
– Net nežinau... Tik prisimenu, kaip man atrodė penkiasdešimtmečiai aktoriai, kai aš į teatrą atėjau. Antanas Šurna, Saulius Sipaitis – atrodė tokie mohikanai… Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko aktoriams (Kristinai Kazlauskaitei, Algirdui Latėnui, Kostui Smoriginui…) tuomet buvo apie 40–45, jie man irgi atrodė gerokai pagyvenę. Iš to sprendžiu, kaip į mane dabar žiūri (juokiasi).
Kai dirbi, įpuoli į darbinę rutiną, to amžiaus visiškai nesijaučia. Teatras yra specifinė erdvė santykių prasme – čia amžius išsitrina, visi labai greitai „sukimba“ ir tampa savais, ateina jaunieji kolegos ir aš nejaučiu jokio atstumo.
– 1997 metais pradėjai dirbti Jaunimo teatre, būdamas 26-erių. Jei tau kas nors būtų pasakęs, kad čia 30 metų praleisi, būtum patikėjęs?
– Nebūčiau patikėjęs, kad tiek išgyvensiu! (juokiasi) Laikas labai reliatyvus. Žinai, net neužduodu sau tokių klausimų. Dirbu ir tiek. Gal į ateitį žiūrint 30 metų perspektyva labai toli atrodo, tokio nesuvokiamo tolio. O taip metai po metų bėga tas laikas nejučia, žiūri jau 30 ir prabėgo…
– Jeigu dabar grįžtum į tą pirmą dieną – norėtum ką nors kitaip padaryti?
– Nieko nesigailiu, skųstis negaliu. Vaidmenų visada turėjau daug. Nors pačioje pradžioje buvau susiruošęs išeiti iš teatro etato iš karto – atsidūriau vaikiškuose spektakliuose, įvedimuose į kitų kolegų jau sukurtus vaidmenis. Galvojau, kam man to reikia, koks velnias nešė...
Komerciškai jie buvo patrauklūs, sėkmingi, partneriai puikūs, bet kūrybiniame procese nebuvo atradimo džiaugsmo. Nepasakysiu, kad gailiuosi – nesigailiu. Buvo ir labai gerų patirčių, žvelgiant į profesiją kaip į amatą.
Bet kažkaip išbuvau. Ir palengva atsirado daug labai įdomių darbų. Ir žmonių nuostabių sutikau. Kas man brangiausia šiame teatre – tai žmonės, su kuriais dirbu. Pavyzdžiui, su Andriuku (Bialobžeskiu, – aut. past.) praėjom viską, devynis pragaro ratus. Net santykiais to nepavadinčiau, net ne šeima – čia kažkas dar daugiau. Kai viską apie žmogų žinai, pažįsti lyg save patį ir viską atleidi. Tokia sava kompanija. Gera man šiame teatre.
– O taip, kartą užsukau į sceną prieš spektaklį „Don Kichotas“, o judu sėdėjote ant suoliuko ir kartojotės tekstą, kaip Sanča Panča (Andrius) Don Kichotui (tau) pasakoja apie nesusvietną kreivos šleivos Dulsinėjos grožį: „Jos grožis… plaukai lyg auksas, akys kaip perlai, bet gražiausia – tai jos apgamas kaip dėmė, iš kurio styro aštuoni plaukeliai…“ – „Man rodos, tu neteisingai nusakei josios grožį… akys kaip perlai… bet žuvų akys į perlus panašios… Man rodos, būsi viską supainiojęs…“ Apsirengę savo kasdieniais drabužiais, be jokio teatrinio grimo, tikrai atrodėte taip jaukiai, kaip du partneriai, trisdešimt metų kartu vienoje scenoje.
– „Don Kichote“ apskritai labai daug ironijos: „Šitoj pily nėra išėjimo, yra tik įėjimas.“ – „Kiek mes čia užtruksime?“ – „Ilgiau, negu tikėjomės.“ Visa tai apie teatrą – atėjai kartą ir galvoji, išeisi; bet, matyt, išneš.
– Yra tokių spektaklių ir vaidmenų, apie kuriuos galvoji: „Geriau jau nebūtų buvę“?
– Taip, buvo tokių neįdomių, kur „atbulais dantim“ vaidinau: „Striptizo ereliai“, „Triukšmas už kulisų“ – seniai neberodomi spektakliai, kuriuose vaidindamas įpuldavau į rutiną. Komerciškai jie buvo patrauklūs, sėkmingi, partneriai puikūs, bet kūrybiniame procese nebuvo atradimo džiaugsmo. Nepasakysiu, kad gailiuosi – nesigailiu. Buvo ir labai gerų patirčių, žvelgiant į profesiją kaip į amatą. Suprasti, kas veikia komedijos žanre, kas neveikia. Teatre yra tam tikri dėsniai, režisierius (Paolo Emilio Landi, – aut. past.) tuos dėsnius gerai išmanė. Kažko vis tiek pasisėmiau – kaip valdyti žiūrovo dėmesį, kaip scenoje nukreipti jo žvilgsnį čia ar ten. Turbūt nėra tokių darbų, kurių išsižadėčiau.
Pastaraisiais metais nebeturiu spektaklių, kurių nenorėčiau vaidinti. Yra sunkių vaidmenų, kur eini kaip į mūšį ir įsijungia toks išgyvenimo režimas, bet kai išgyveni – būna smagu.
– O jei galėtum pasilikti tik vieną vienintelį spektaklį, kuriame vaidini, kokį pasirinktum?
– Ne, negalėčiau išskirti nė vieno. Būtų visų gaila, kurių atsisakiau. Pasirinkęs kažkokį, vis tiek gailėčiausi, kodėl ne tą kitą… Man gaila ir tų spektaklių, kurie išimami iš repertuaro – vis lieka tas neišsipildymo, neišvaidinimo jausmas.
– Tavo grafikas tikrai įspūdingas – praėjusią savaitę „Barbarai“, šiandien „Jauno žmogaus memuarai“, poryt „Sūnus“, vakar ir rytoj „Menkos detalės“ premjeros, artėja „Užburtas kalnas“... Kaip ištveri visa tai?
Ir dar Lietuvos nacionaliniame teatre ,,Laisvė“. Labai skirtingi spektakliai, vieni sunkesni, kiti lengvesni. Pavyzdžiui „Barbarai“ (rež. Arpad Schilling) – čia visas krūvis tenka Valentinui Masalskiui, mano vaidmuo nėra didelis. Daug jėgų atidaviau premjerinei „Menkai detalei“ – premjera, savi rūpesčiai.
Įpratau prie tokio tempo. Neturiu jokių problemų išeidamas iš vaidmens, pusės dienos nereikia atsigauti. Grįžtu namo, išsimiegu. Nors būna po sunkesnių spektaklių pusę nakties prasivartau, bet ne kasdien.
– Po kokių spektaklių nesimiega?
– Po „Don Kichoto“; vaidinom prieš kelias dienas, geras pusnaktis praėjo, užmigau paryčiais. Po „Menkos detalės“ – mintys sukasi, lieka tie spektakliai galvoje, taip pusę nakties ir pramaklinėju.
– O neturi kokių ritualų? Meditacijų?
– Ne, aš paprastai gyvenu. Neturiu tokio vaidmens, kuris mane persekiotų, į kurį įkrisčiau. Mūsų darbas pagrįstas nervais, jausmais. Išsitampai scenoje, bet suvoki, kad čia ne tavo gyvenimas. Pasibaigia spektaklis – atidedi į šalį ir gyveni toliau. Kaip po fizinio krūvio, pavyzdžiui, prabėgus maratoną – bėgikai ilsisi, kol širdis ir kūnas nurimsta. Taip ir aš, stengiuosi atsijungti, išgerti arbatos, pagulėti ir tiek. Gal tik mūsų darbo specifika kita ir nuovargis labiau paliečia galvą, nei kūną, nors ir kūnas dažnai būna lyg po avarijos.
– Spektaklis pagal Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“, kurį režisavo lenkas Krystianas Lupa, vadinamas „didžiausiu gyvu Europos režisieriumi“, trunka penkias su puse valandos – tai vis tik iššūkis? Man, kaip žiūrovei, veiksmas neprailgo – net buvo gaila, kai baigėsi, nes įtraukė į tą magišką, užburiantį pasaulį. Aktoriams, įsivaizduoju, nėra taip smagu, kaip mums, patogiai sėdintiems salėje.
– Taip, bet kai imu galvoti, kad man yra iššūkis vaidinti šiame spektaklyje, pasižiūriu į Donatą Želvį (pagrindinio vaidmens atlikėjas, – aut. past.) – yra kam blogiau (juokiasi). Šio spektaklio sukūrimo procesas man buvo gana komplikuotas. Nežinau, ar norėčiau kartoti jį dar kartą. O vaidinant turbūt sunkiausia išlaukti tas pauzes, ne visada esu veiksme.
Paskutinėje scenoje su Sergejum Ivanovu sėdime prie staliuko, geriu arbatą, Donatas sako monologą, o mes tamsoje sėdime sustingę pauzėje 10–15 minučių. Ten būna iššūkis – atrodo, kad tave vidury nakties pažadino, galva visiškai atsijungusi, akys laksto kaip pervargus vairuojant. Sėdi ir galvoji: „Vaidink, susikaupk, žiūrovai žiūri!“ O mūsų scena po pauzės, viena iš finalinių. Tada laikas visai išplaukia, nebesuvoki, kiek vaidini: valandą, dvi ar dešimt valandų. Viskas ištįsta į amžinybę.
Dar, grįžtant prie temos apie spektaklį, kurio ,,geriau jau nebūtų buvę“. Su šiuo spektakliu išvykome repetuoti premjeros į Zalcburgą kartu su Aušra (Pukelyte, A.Kazanavičiaus žmona, – red.past), ten praleidome mėnesį. Mūsų šuo Dodu tuo metu, likęs Vilniuje, pradėjo lakstyti iš namų, matyt, ieškojo mūsų, anksčiau nebuvom palikę jo tokiam ilgam laikui. Jis ištrūko ir pateko po automobiliu. Paskambino iš „Grindos“ šeštą ryte ir pranešė. Dabar, jei galėčiau grįžti atgal, mielai atsisakyčiau vaidmens… geriau jau nebūtų buvę.
– O koks psichologiškai sunkiausias vaidmuo?
– „Don Kichotas“ sunkiausias, bet dėl fizinio krūvio gal labiau – grįžtu į namus leisgyvis.
Darbas su Adomu Juška
– Su Adomu Juška jau daug spektaklių kartu išleidote: „Fikcijos“, „Miego brolis“, „Guašas“, „Don Kichotas“, „Menka detalė“. Kaip jautiesi dirbdamas su šiuo režisieriumi?
– Labai gerai. Man Adomas – savalaikis reiškinys teatre. Buvau kažko panašaus pasiilgęs, juk nori nenori išgyveni krizes teatre ir lauki to šviežio oro gūsio. Kol kas visi darbai su juo – labai šviesūs proceso, santykių ir kūrybos džiaugsmo prasme. Paskutinis premjerinis „Menka detalė“ – nors aš pats nejaučiu to spektaklio iki galo, jo ritmo, alsavimo (suvaidinome tik keturis spektaklius), vaidinu ir darau, kas susitarta, pasitikiu partneriais, režisieriumi. Be to, pats procesas visada įdomus.
Adomo visi spektakliai, kuriuose teko vaidinti, pastatyti pagal romanus; ne visada sprendimai būna akivaizdūs, kartais tenka ieškoti, kaip atrakinti medžiagą. Tai visiškai kitoks darbas, nei dirbant su pjese – daugiau asociacijų, kūrybos procesas ilgesnis.
Kurdami „Menką detalę“ didžiąją laiko dalį praleidome bandydami suprasti, kaip apie visa tai, apie ką kalba romanas, kalbėti šiandien, tai labai nepatogi tema. Ir todėl įdomu. Manau, žiūrovui kyla daug klausimų šiame spektaklyje. Ir jis nėra įprastas, bent jau man anksčiau nėra tekę dalyvauti tokios formos spektaklyje. Tai visiškai kitoks teatras – ir tai tampa vertybe – juk jau šimtus kartų scenoje mylėjau, miriau, žudžiau, – bet taip, tokiu būdu, dar nekalbėjau. Mano vaidmuo labai neapibrėžtas. Aš ten nieko „nevaidinu“ – mano kūnas, mano veidas atstovauja karininkui. Atsisakėm vaidybinių, įprasta šio žodžio prasme, scenų, prievartos scenos irgi, kalbam per asociacijas. Viskas vyksta žmogaus galvoje.
Visada balansuojam ant visiško kracho ribos – gali susipykti bet kurią akimirką (juokiasi). Man labai patinka su Aušra vaidinti, ji puiki ir kaip partnerė, ir kaip aktorė.
– Po spektaklio jūs neišeinate nusilenkti.
– Taip, tokia režisieriaus pozicija. Žiūrovai gal truputį pasimetę – nežino, ar baigėsi, ar ploti, ar išeit? Jiems nepatogu, bet ir pati tema nepatogi, ypač šiandieniniame Izraelio ir Palestinos karo kontekste. Juk pokalbio ta tema nėra, yra tik gana kategoriškos pozicijos ir iškastas karo kirvis. Žiūrovas neturi jaustis patogiai. Išeini ir toliau gyveni su tuo.
Scenoje su žmona
– Kaip tau su Aušra scenoje kartu vaidinti? Turite daug įsimintinų duetų – man vienas įsimintiniausių buvo jau neberodomuose P.Vaičiūno „Patriotuose“ (rež. Jonas Vaitkus), kur tu vaidinai apsimetėlį profesorių, o Aušra – tarnaitę, arba Gintaro Makarevičiaus režisuotoje „Bestijoje žydrom akim“ – Teatro Kritiko ir Mūzos pokalbiai, „Vienos miško pasakose“, kuriame vaidinote tokią išsikvėpusią porą.
– Visada balansuojam ant visiško kracho ribos – gali susipykti bet kurią akimirką (juokiasi). Man labai patinka su Aušra vaidinti, ji puiki ir kaip partnerė, ir kaip aktorė. Pastabas vienas kitam pasakome – bet stengiamės švelniai, – jei artimas žmogus, nereiškia, kad gali sakyti, ką nori. Tai mus ir laiko kartu. „Barbaruose“, „Don Kichote“, „Užburtame kalne“, ,,Keliaujančiuose“, ,,Guaše“ vaidiname kartu, ne visada bendrų scenų turime – bet iš užkulisių ją visąlaik stebiu. Labai juokinga ta scena „Užburtame kalne“, kai Aušra guli šezlonge ir kalba nesąmones.
– Ar jauti scenoje pasididžiavimą, kad „aš su ja gyvenu“?
– Ne. Scenoje mažiausiai galvoju apie tai, su kuo gyvenu. Be to, čia kaip gyventi prie jūros – gyveni ir nematai jos, ji tampa savaime suprantama tavo gyvenimo dalimi. Bet buvimas su ja scenoje – tiesiog džiaugsmas.
Spektaklius namuose aptarinėjame. Kalbame apie teatrą daug, bet ne vien apie jį.
– Ar susipykstate dėl spektaklių?
– Dėl spektaklių – ne. Būna, kai „neina“, kai suvaidini blogiau, negu galėjai. Bet tai ne susipykimas, tiesiog prasta savijauta abiem.
– O per premjeras vienas kitam gėlių dovanojate?
– O čia mane prigriebei... Nedovanojau pastaruoju metu. Blogai. Pasitaisysiu!
Varnos draugės, Kalėdų laukimas ir pyragas iš Sibiro
– O kas tau teikia džiaugsmo gyvenime?
– Daug kas. Kasdieniški smulkūs džiaugsmo trupinukai… Pavasarį varnas prisijaukinau – pašeriu, jos atskrenda, laukia manęs. Džiaugsmas.
– O šv. Kalėdas jauti artėjant?
– Kalėdos aktoriams – ypatingas metas jau vien todėl, kad dvi tris dienas nedirbame. Su Aušra važiuojame pas tėvus, brolius, seseris, aplankome Kretingoje likusius tuščius jos vaikystės namus, nes abu tėveliai jau išėję.
Mane tas prieškalėdinis šurmulys iš proto varo: nuo vaikystės Kalėdos – tik kelios paskutinės dienos, o ne mėnuo. Mieste man visko per daug – žmonių, pirkinių, papuošimų, blizgučių.
Eglę visuomet puošdavome išvakarėse, o dabar – neturiu tiek vidinio potencialo, kad du mėnesius vaikščiočiau euforijoje, jog ateina Kalėdos. Juk ir su Kalėdų prigimtimi tai nieko bendro neturi – juk šventė krikščioniška, o mes du mėnesius švenčiam jo gimimą, Kristui dar nė negimus – mūsų laikmečio bėdos.
– Gimei Altajaus krašte. O kaip Kalėdas atsimeni iš vaikystės?
– Taip, gimiau Altajaus krašte, mano brolis taip pat. Grįžau į Lietuvą labai mažas, vienerių metukų mane parsivežė su lagaminais kartu. Seneliai buvo ištremti 1947 metais. Tėvas buvo vaikas. Ten baigė aukštąją, turėjo 5 metus atidirbti, kol išleido į Lietuvą.
Seneliai buvo buožės, todėl ištrėmė. Pamenu, sovietiniais laikais, kai buvau mažas, vis girdėdavau, kad blogus žmones trėmė į Sibirą; buožė paveiksliukuose būdavo vaizduojamas storas, piktas, su bizūnu plakantis vargšą samdinį.
Niekaip negalėjau suvokti, kaip visa tai susiję su mano seneliais…
Kalėdas atsimenu kaime pas senelius. Per Kūčias visada būdavo padengtas stalas, giminė susirinkdavo. Šiauliuose su tėvais – tik Naujieji, o Kalėdos – kaime pas močiutę ir senelį, atvažiuodavo visa giminė.
Turėjom visokių burtų – eidavom į tvartą klausytis, ar gyvuliai prakalbės, nors į tvartą ir šiaip dažnai landžiodavom, be progos ir ne kartą girdėjau juos kalbant; batus mėtydavom per galvą, šiaudus traukdavom iš po staltiesės – kokio ilgio ištrauksi, tiek gyvensi.
– O pats gamini per šventes?
– Kartais tortą kepu. Visų gimtadieniams. Labai skanus. Receptas iš Sibiro.
– Iš Sibiro?! Kokia jo istorija? Galima receptą?
– Tėvai grįždami iš Sibiro užėjo į traukinių stoties kavinę. Mama užsisakė torto; paragavo, patiko, nuėjo į virtuvę pas virėjas ir paklausė recepto – gavo. Taip ir parsivežė. Mama jį kepa per Kalėdas, aš – per gimtadienius. Pernai jau mano duktė labai puikiai iškepė – tradicija tęsis. Šis tortas – lyg tiltas iš Sibiro į Lietuvą.
O jo gaminimo procesas ilgas, nors nėra sudėtingas, bet kantrybės reikia. Vadindavo tą tortą „Napoleonu“, bet tai nėra klasikinis Napoleonas: grietinė, miltai, kiaušiniai, cukrus, sviestas, soda. Tešlą laikai šaldytuve, iškočioji labai plonai – reikia 16 blynų lakštų, iškepi, o kremui – plikytinis su sviestu. Penkios valandos darbo. Tiek pat laiko užtrunka, kiek suvaidinti „Užburtą kalną“!
