Nuo 2002 m. buvusiame kalėjime įsikūrė Lietuvos muzikos ir teatro akademija – čia, tamsiuose koridoriuose ir niūriose auditorijose mokėsi būsimieji aktoriai. Pamenu, kaip kadaise lankiausi tuose rūmuose – atmintyje liko slogi atmosfera. Dabar studentai beveik išsikraustė į modernius naujuosius namus kitoje gatvės pusėje, o čia liko tik nedaugelis.
Visą mūsų pokalbį lydi iš tolo sklindantys repeticijų garsai. Langai uždengti. Žiūriu į Viktoriją – prisimenu ją kaip aktorę iš labai seniai, kai artimiau susipažinau per Gintaro Varno repeticijas Kauno dramos teatre, kai ji vaidino Portiją Koglen.
„Tai buvo mano pirmas vaidmuo po dešimties metų darbo su Eimuntu Nekrošiumi; tada buvo taip keista, kad egzistuoja ir toks teatras, kuriame vanduo reiškia vandenį, o stiklinė „vaidina“ stiklinę – ir nėra jokio nekrošiško sąlyginumo“, – prisiminusi tą laiką nusijuokia Viktorija.
* * *
Apie spektaklį „Barbarai“
– Šiandien noriu su tavimi pasikalbėti apie ką tik Jaunimo teatre įvykusią premjerą – Adomo Juškos režisuotą „Menką detalę“, ir 2023 metų Árpádo Schillingo pastatytus „Barbarus“ pagal J.M.Coetzee. Abu vaidmenys – apie seksualinę prievartą prieš moterį, smurtą, emociškai sudėtingi. „Barbaruose“ visą laiką vaidini be žodžių. Kaip jautiesi scenoje? Nepratarti nė sakinio ir vien tik vaidinti kūnu – ar tai yra sunkiau negu kalbėti?
– Man net įdomiau nekalbėti, o kitomis priemonėmis pasakoti istoriją. Tuomet ne tik kūnas veikia scenoje – įsijungia kitas erdvės pajautimas. Panašiai kaip su aklumu, įsijungia visiškai kitos juslės. Dėl to man patinka šis vaidmuo „Barbaruose“.
Režisieriaus sumanymas buvo toks, kad mano personažas – beveik nematanti, tuomet ir fiziologiškai kaip aktorė ieškojau kitų priemonių, kurių niekada nebandžiau scenoje: pavyzdžiui, ieškoti tokio nepatogaus žvilgsnio rakurso, kad net iki skausmo įsitempia akių raumenys. Tai padėjo jausti kiekvieną partnerio arba medžiagos prisilietimą prie kūno. Man, kaip aktorei, šis vaidmuo atvėrė visiškai kitokią vaidybos perspektyvą.
– J.M. Coetzee romanas „Barbarų belaukiant“ pasakoja apie magistratą, kuris valdo nedidelį pasienio miestą nežinomoje imperijoje. Į miestą atvyksta imperijos kariai, kurie pradeda kankinti vietinius gyventojus, vadinamus barbarais, bandydami išgauti informaciją apie tariamą būsimą invaziją. Magistratas susitinka merginą iš barbarų genties – beveik aklą, su suluošinta koja, kurią kankino kariai. Jis pasiima ją pas save, bando jai padėti, tarp jų užsimezga keistas, neapibrėžtas santykis. Romanas tyrinėja kolonializmą, prievartą, kaltę ir tai, kaip žmogus gali išlikti žmogiškas brutalaus režimo akivaizdoje.
Kai perskaitei šį J.M.Coetzee, Nobelio literatūros premijos laureato, kūrinį – ar įsivaizdavai save jaunosios barbarės vaidmenyje?
– Visiškai ne. Mane taip nustebino režisieriaus pasirinkimas! Ją įsivaizdavau žymiai jaunesnę. Tamsiaplaukę. Buvau mačiusi ir režisieriaus Ciro Guerra filmą, sukurtą pagal šį romaną. Tad filmo vaizdiniai brukte brukosi į tekstą...
A.Schillingas sukūrė labai savitą pasaulį, kuriame nei dykumos, nei smėlynų, o restoranas lyg iš sovietmečio laikų. Tie personažai įdomūs, ryškūs, su savo pasauliais – labai netikėta atmosfera. Barbarės ir karininko istorija yra kitoje dimensijoje: jiedu tarytum ant žemių – net ne ant grindų, ant žemių – ir taip susikuria ypatingas, individualus mūsų dviejų pasaulis, lyg salelė ant kilimo, plūduriuojanti vandenyne, o joje – du žmonės, kurie tiek daug vienams kitam neišsako.
– Ar repetuodama turėjai kažkokį vaizdinį prieš akis, iš kur sėmeisi patirties?
– Aišku, neišvengiamai labai rezonavo Ukrainos karas. Moterų žeminimai, kankinimai – ką mačiau dokumentiniuose kadruose per televiziją, iš kitų informacinių tinklų sugerdavau. Galvojau apie moteris, atsiduriančias okupuotose teritorijose, kai rusai praeina pro kaimus... Tai vaizduotei padėjo, bet ir stipriai slėgė – sunku tapatintis. Atrodo, neleistina riba – rėkti, vaizduoti skausmą.
Su režisierium buvome susikirtę dėl mano vaidmens – romane mano personažas nemažai kalba, bet kaip suvaidinti, kad barbarė nesupranta karininko kalbos? Jis nenorėjo, kad žiūrovai manytų, jog esu nebylė. Įkalbėjau režisierių, kad pabandytume tą mano tylą scenoje – kaip moters poziciją. Tik pabaigoje pasakau kelis žodžius. A.Schillingas norėjo akcentuoti, kad pasakojimas ne vien apie karininko ir belaisvės santykius, bet apie vyro ir moters santykius – kad vyras ne visada teisingai supranta moters tylėjimą kaip poziciją.
Apie darbą su režisieriais
– Tai tavo trečias spektaklis su Árpádu. Ar yra skirtumas dirbant su režisieriumi užsieniečiu?
– Didžiausia problema yra kalbos barjeras, nes angliškai nekalbu. Taigi kalbame visada per vertėją. Diskusijų daug su juo nekyla. Klausausi, ką jis išartikuliuoja visiems bendrai, tada paleidžia aktorius ieškoti savo kelio scenoje. Kita vertus, aš ir su lietuviais nelabai leidžiuosi į pokalbius. Tiesiog klausau ir bandau susivokti, klausimų nekyla.
Apie spektaklį „Menka detalė“
– Palestinietės rašytojos Adanios Shibli romanas „Menka detalė“ susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje veiksmas vyksta 1949 metais, aprašomas žiaurus nusikaltimas: Izraelio kariai dykumoje pagrobia jauną beduinę merginą, ją prievartauja ir nužudo. Antrojoje dalyje, praėjus dvidešimt penkeriems metams, jauna palestinietė moteris, gyvenanti Ramaloje, sužino apie šį senąjį įvykį ir tampa apsėsta noru ištirti nusikaltimą bei surasti nužudytos merginos kapą. Ji pati leidžiasi į pavojingą kelionę per kontrolės punktus į okupuotas teritorijas. Romanas kalba apie istorinę atmintį, nesibaigiančią prievartą prieš moteris karo zonose ir tai, kaip praeities traumos persmelkia dabartį.
Tavo naujausias spektaklis – „Menka detalė“, pastatytas pagal šį romaną Jaunimo teatre, režisierius Adomas Juška. Kaip tu atsiradai šiame projekte?
– Netikėtas mano atėjimas į šį spektaklį. Buvau susiplanavusi kitą projektą, teatras buvo sudėliojęs visą sezoną, bet taip susiklostė, kad tas darbas neįvyko. Ir kai atsirado laisvas laikas, Adomas tiesiog paskambino ir pasiūlė susitikti. Buvau girdėjusi apie tą romaną iš Audronio Liugos, Jaunimo teatro vadovo. Aktoriai jau buvo pradėję repetuoti, prisijungiau rugsėjo pabaigoje. Jau daug buvo sukurta – jie buvo pasikvietę konsultacijoms Ievą Koreivaitę, paskaitę nemažai literatūros, išklausę liudijimų.
Spektaklyje man labai patiko momentas, kai tu lyg atsiriboji nuo vaidmens, kreipdamasi į žiūrovą: „Jeigu jūs man duotumėt savo bilietą skrydžiui į Paryžių, neimčiau, esu bailė.“ Ir „Ar galiu vaidinti palestinietę? O ar palestinietė galėtų vaidinti Severiūtę?“ Ir paskui iš karto vėl grįžti į vaidmenį.
Galiu su savimi eksperimentuoti, nes situacija leidžia. Taip atsiribodama teigiu, kad nenoriu įsileisti šitos temos, nes yra pasaulyje tiek sielvarto, tad kodėl reikia jį įkrauti. „Menka detalė“ vaidinama netradiciškai – aktoriai neturi „ketvirtosios sienos“, viskas vyksta vaikštant greta žiūrovų, kurie sėdi ant grindų, ant scenos, pakraščiuose. Jokio atstumo. Dauguma spektaklių yra įprastoje scenoje, kur žiūrovai – ten, salėje; o čia esame tarp jų. Ir tema tokia kontraversiška. Tu negali iš anksto žinoti, kas ir kaip gali sureaguoti.
Man dar nėra lengva suprasti, ko nori Adomas. Režisierius siūlo, kad diskutuočiau su žiūrovais arba užduočiau klausimus. O aš kaip aktorė labai nemėgstu interaktyvaus teatro.
– O jeigu tavęs paklaustų – apie ką tavo vaidmuo, kaip tu atsakytum?
– Apie moterį, kuri nori prisidėti prie to, kad pasaulyje vykstanti neteisybė pasibaigtų. Kuri norėtų padaryti taip, kad žmonės nebūtų naikinami, jų namai nebūtų griaunami, jie nebūtų stumiami iš savo žemių. Ir ji negali nieko pakeisti kaip vienas žmogus. Tuomet žengia keistą žingsnį, kuris nėra logiškas. Tai nėra išmaldos davimas, bet tai yra kaip auka. Niekam nereikalinga.
Gerai, jeigu kas nors, susidomėjęs šiuo spektakliu, perskaitys knygą. Matau tame prasmę – daugiau kaip pilietinę atsakomybę, kaip žmogišką prasmę.
Apie santykį su teatru
– O turi kokių nors apsaugos mechanizmų? Kaip tu įeini į tokią sunkią temą, kaip po spektaklio atsikratai sunkių emocijų?
– Man labai patiko Eimunto Nekrošiaus formuluotė: „Aš su teatru turiu pagarbią distanciją“. Ir aš, kai tą išgirdau, supratau – o Dieve, aš lygiai taip pat galvoju jau nuo 23 metų, kai pradėjau dirbti teatre – tik niekada taip taikliai negalėjau sau to santykio įvardinti. Aš to net neišmokau, visada buvau tokia. Atsiribojanti. Dėl to, kad aš, patikėk, niekada „nesusvarbinau“ teatro. Taip, stengiuosi, maksimaliai atsiduodu darbui, bet gebu išeiti iš vaidmens.
Kuriamų scenoje pasaulių aplinkybės persismelkia kitaip – pavyzdžiui, gyvenu šalia Generolo Žemaičio karo akademijos, ir kai eidama pro šalį pamatau kareivių pratybas, kaip jie bėga su šautuvais, imituoja atakas – man susieja su abiem spektakliais. Bet ne daugiau. Tiesiog neleidžiu sau tų emocijų išsinešti už teatro ribų. Namuose laikau du šunis, po spektaklių išbėgu su jais į miškus ir viską pamirštu.
– Kaip tu, kaip aktorė, keiteisi per šiuos metus nuo pirmųjų žingsnių scenoje?
– Aišku, kad nebesu tokia pati. Pradžioje labai nepasitikėjau savimi. Natūralu – pats pirmasis režisierius buvo E.Nekrošius, tu ten nieko nesupranti, o jis toks galingas visų kitų akyse. Prireikė daugelio metų, kol atsirado pasitikėjimas.
Palaipsniui išmokau tam tikrų scenos taisyklių. Kiekvienas režisierius jas turi savąsias. Svarbiausia – vaidinti įtaigiai. Vienam įtaigumas yra žodis, kitam – veiksmas, trečiam – pauzė.
Teatras – keista profesija, viena iš nedaugelio, kur žmogus gali įstoti nieko nemokėdamas. Išskyrus kažkokius elementarius dalykus – dainelę, eilėraštį. Bet vaidinti gali nemokėti. Kokia dar profesija tokia? Į dainavimą, instrumentus, sportą, baletą – Dieve mano, kiek reikia mokėti! O čia viską išmoksti dirbdamas.
– O jei nebūtum aktorė – kuo būtum?
– Auklėtoja darželyje! Nuo mažens žinojau, kad man artima dirbti su mažais vaikais. Man svarbu atsiduoti kažkam labai gležnam, jautriam. Darželis man atrodo ideali vieta. Esu dirbusi su vaikais pradinėje mokykloje, būrelyje. Būtent su mažiukais. Kiek ten laimės yra!
Apie Kostą Smoriginą ir „Makbetą“
– O yra kažkoks vaidmuo, už kurį jautiesi dėkinga, kuris tave pakeitė ar ko nors išmokė?
– Man labai sunku atskirti vaidmenis nuo savo gyvenimo etapų. Viskas eina kartu. Nežinau, ar mane labiau keičia tas gyvenimo periodas, kuriame būnu, ar konkretus darbas scenoje. Tai taip persipynę, kad sunku išskirti.
– O Ledi Makbet?
– Ne... Ten vėl kita istorija. Labai įstrigo mano atmintyje E.Nekrošiaus „Makbetas“. Ir tada Algirdo Latėno visai kitokia versija. Įdomu buvo, kad vienoje aš laumė, kitoje – pats personažas Ledi Makbet. Gyventi istorijoje – tai buvo įdomu.
Žinai, turiu tokią mistifikaciją su personažais, kurie miršta scenoje, ypač tie, kurie nusižudo. Tarsi jų dvaselė yra nemirtinga ir visada apsidžiaugia, kad kažkur jas atgaivina – va dabar Japonijoje, o dabar Anglijoje, o dabar Lietuvoje. Ji atkeliauja pas tave per teatro stogą, žino, kad dabar bus gyva tas tris valandas. Ir paskui vėl išskrenda.
Apie E.Nekrošių kalbėdama prisimenu kolegas, su kuriais teko dirbti ir kurių nebėra… Kostas Smoriginas, kurį išlydėjome į paskutinę kelionę spalio pabaigoje… Toks makabriškas tas atsisveikinimo su aktoriais momentas – kai pašarvoja scenoje. Niekaip nepriprantu… matyti Kosto urną po tais pačiais prožektoriais, kur kadaise vaidinome kartu. Visada ta paralelė. Žiūrovai sėdi, žiūri. Lyg žvelgtų į amžinybę…
– Koks buvo tavo paskutinis susitikimas su Kostu?
– O, mes taip smagiai šokome! Sausio mėnesį buvo kolegės Rasos Samuolytės penkiasdešimtmetis. Kostas paleido fonogramą ir dainavo. Mes ten labai linksminomės… Paskutinis susitikimas buvo labai išlaisvintas.
Man tai pats teisingiausias atsisveikinimas su juo, nes mūsų ryšys ir buvo toks – atsipalaidavęs. Niekada neturėjome konfliktų, gilių diskusijų. Ar sąmoningai, ar ne – nežinau. Bet taip buvo.
Su ypatingu švelnumu prisimenu vieną sceną E.Nekrošiaus „Makbete“. Vaidinau vieną iš trijų laumių, mes gulėjome scenoje, ant malkos visos trys padėjusios galvas, o Kostas kalbėjo Makbeto pabaigos monologą, lyg pasaką sektų: „Rytoj, ir vėl rytoj, mažais žingsneliais bėga mūsų dienos link nužymėtos kiekvienam ribos /…/. Tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės…“
Ir man ta scena visada buvo labai asmeniška, lyg iš mano vaikystės: turiu dvi seseris (Gabrielė Kuodytė taip pat aktorė), ir mes taip pat gulėdavome kartu, o tėvas sekdavo mums pasakas. Toje scenoje vaidinome su mano sesrimi Gabriele ir Margarita Žiemelyte. Paralelė – trise gulime, o vyras pasakoja – buvo labai stipri. Tai buvo labai poetiška scena apie mirtį, tokia makabriška – aktoriaus arba šiaip žmogaus lemtį.
Apie Kalėdas
– Daug kalbėjome apie teatrą, kolegas. Papasakok apie savo šeimą – artėja Kūčios, šv. Kalėdos. Ar lauki?
– Labai laukiu! Atbunda tas vidinis vaikas. Ypač todėl, kad mano dukros jau nebegyvena Lietuvoje – vyresniajai 31 metai, ji gyvena Veronoje, jaunėlė gyvena ir studijuoja Milane. Tai labai laukiu, kada jos grįš.
Ir tada susirenkame pas mamą – dar, Dievui dėkui, gyva – Kūčioms, kartu su savo seserimis ir jų vaikais. Turime tokią tradiciją – ilga palinkėjimų įžanga prie stalo, laužant kalėdaitį. Vieni kitiems tyliai linkime. Ir vis nustembu, kad visada man to paties linki – kad daugiau laiko skirčiau jiems, artimiesiems. Jau iš anksto žinau, ką sakys mama, ką sakys sesės.
Artumo šeimoje jausmas yra nepakeičiamas. Per Kalėdas mano vyras gamina labai skaniai – pavyzdžiui, aštuonkojį, įvairias itališkas salotas. Nors ir lietuviškų tradicinių patiekalų visada turime ant stalo. O aš gaminu kalėdinį tortą – šokoladinį, didelį. Visi jo laukia.
Kai dukros buvo mažos, rašydavau joms laiškus nuo Kalėdų Senelio – atsakymus į jų parašytus laiškus. Vaikai tiek prašo, ir Kalėdų Senelis visada jų norus išpildydavo. Prisimenu, viena dukra buvo pamėgusi Renatos Šerelytės knygą „Krakatukai“. Ir paprašė „Krakatukų“ Lego, kuris tikrai neegzistuoja! Tai kaip reikėjo sukti galvą Kalėdų Senelio atsakyme, kad paaiškinčiau, kodėl tokios dovanos jis niekaip negali atnešti…
