Sekite 15min Google
Scenografė pasakoja, kad pagrindinė scenovaizdžio statybinė medžiaga – akmuo. Tai viena svarbiausių medžiagų architektūroje, iš kurios statomi namai, šventyklos ir monumentai.
„Kurdama „Antigonės“ scenografiją remiuosi keliais pagrindiniais motyvais: galios architektūra, kuri konstruojama įsikvėpiant modernistine, brutualistine architektūra, Antikinės Graikijos, Sovietų sąjungos, nacistinės Vokietijos galios architektūros fragmentais“, – atskleidžia Barbora Šulniūtė.
– Barbora, galima sakyti viena premjera veja kitą. Vos LNDT išleidusi „Geismą“, kur kūrei scenografiją čiliečio režisieriaus Marco Layera spektakliui, iškart turėjai imtis darbų spektaklyje „Antigonė“. Gal įžvelgi panašumų tarp šių kūrinių?
– Taip, nors šie kūriniai gan skirtingi, panašumų tikrai galima įžvelgti. Abiejų spektaklių protagonistės yra stiprios moterys, individualios, stichiškos, veikiančios virš sistemos ribų ir nepavaldžios jai. Kalbant apie scenografiją, kurioje jos veikia, erdviškumas skiriasi, nes terpės į kurias jos patenka yra skirtingos. „Geismo“ pagrindinės veikėjos Blanšos atveju, ji uždaroma į senelių namus – terpę, ribojamą sienų ir griežtų taisyklių, kur jos nevaldomas charakteris pradeda griauti erdvės ribas.
Antigonės atveju ji, nors taip pat yra apribota sistemos, pati yra tos erdvės dalis. Čia veikia nesuvaldomas vidinis peizažas, kuriame siautėja stichijos tarp monumentalios, brutualistinės architektūros fragmentų ir tūkstantmečių olų nuotrupų.
– Kokioje aplinkoje apgyvendinsi Antigonę ir Kreontą bei kitus veikėjus? Ką išvysime scenoje?
– Aplinka, kurioje vyksta veiksmas bus lakoniška, kiek šalta ir monumentali, lydima nuolatinio judėjimo. Savo kūryboje mėgstu jungti kelis laikmečius vienoje erdvėje, taip piešiant laiko skerspjūvį tarp skirtingų epochų. Šiame spektaklyje bus nuorodų į ateitį, dabartį ir praeitį.
Kurdama „Antigonės“ scenografiją remiuosi keliais pagrindiniais motyvais: galios architektūra, kuri konstruojama įsikvėpiant modernistine, brutualistine architektūra, Antikinės Graikijos, Sovietų sąjungos, nacistinės Vokietijos galios architektūros fragmentais.
Pagrindinė scenografijos statybinė medžiaga – akmuo. Tai viena svarbiausių medžiagų architektūroje, iš kurios statomi namai, šventyklos ir monumentai, todėl jis tampa galios ir pastovumo simboliu. Tačiau pjesėje akmuo pasirodo ir kitoje būsenoje – kaip natūrali, neapdirbta uola, tampanti ritualo, užribio, laidotuvių vieta. Valdžios reprezentacinė architektūra ir laidojimo uola yra tos pačios materijos skirtingos būsenos. Spektaklyje veikia abi jo formos – apdirbta ir natūrali, suvaldyta ir nesuvaldoma. Ši priešprieša atspindi spektaklio dichotomiją, konfliktą tarp žmogaus kuriamos tvarkos ir gamtos, tarp kontrolės ir to, kas lieka jai nepavaldu.
Scenografijoje veikia ir antikinių laiptų motyvas, kaip replika moderniosios scenografijos pradininkui Adolphine Appia, ir linkėjimai Graikijos miestams. Taip pat svarbus scenografijos akcentas – stichijos, tai kas pirmapradiška, nevaldoma galios struktūrų.
– Ar tau asmeniškai aktualios spektaklio temos, ar svarbi Antigonės kova už papročius ir brolio garbės išsaugojimą? Ar pati save laikai kovotoja?
– Manau jog yra tam tikros esminės tiesos, kurios laiko pasaulio tinklą, ir iš pagarbos joms ir mums, svarbu išlaikyti su jomis balansą. Tuo pat suprantu, kad gyvename laike, kur mitas veikia kiek kitokiais atspalviais, būdamas nematomas, dažnai neįsisamonintas, jis – kaip archeologinis pasaulio pamatas, ant kurio statomi nauji miestų sluoksniai. Kaip ir visur, manau, kad daug kas priklauso nuo rakurso ir pozicijos iš kurios yra žiūrima. Ritualas svarbu, jei tiki jo neišvengiamybe, o jei netiki, manau kad jo nebuvimas nesustabdys mirusiojo nuo tos kelionės, kuri jo laukia po mirties.
O jei asmeniškai, tai visada turėjau polinkį atrasti sistemoje įtrūkių ir kvėpuoti pro juos patenkančiu grynu oru.
Kurdama scenografiją „Antigonei“ prisiminiau Michel de Certeau miesto teoriją. Jis teigia, kad miestą formuoja įtampa tarp institucijų kuriamų strategijų ir kasdienių žmonių taktikų. Strategijos kuria tvarkingą, kontroliuojamą erdvę, o žmonių veiksmai ją nuolat perrašo ir paverčia gyva vieta. Ši mintis man primena Antigonės konfliktą su valdžia – individualų veiksmą griežtos sistemos akivaizdoje. Todėl scenografijoje svarbi ne tik valdžios kuriama tvarka, bet ir žmogaus galimybė ją subtiliai peržengti.
– Ar tiki, kad blogi dalykai pasaulyje prasideda mažais žingsneliais, kurių kiti nevertina kaip blogų, o jiems dauginantis, darosi sunku visa tai sustabdyti?
– Tikiu, kad blogi dalykai prasideda iš nesąmoningumo, ir turbut priklausomai nuo katalizatoriaus kalibro, auga jų žingsnių intensyvumas. Manau kad iš prigimties nėra blogų žmonių, yra tik sužeisti žmonės, nesąmoningi, pasiduodantys baimei.
Hannah Arendt, nagrinėdama holokaustą, kalbėjo apie „blogio banalumą“, ji rašė, kad siaubingi dalykai gali būti daromi ne iš demoniškumo, o iš mąstymo stokos ir aklo paklusnumo sistemai.
– Koks dažniausiai būna Jūsų darbas su režisiere Kamile Gudmonaite? Kaip dalinatės vizijomis, sumanymais, dalykais, ką norite matyti scenoje?
– „Antigonė“ yra mūsų 10-asis spektaklis kartu su Kamile. Per tiek metų bendros kūrybos, pramintų kelių Lietuvoje ir Vokietijoje, yra susikūręs tam tikras darbo metodas, kuris yra labai organiškas ir intuityvus. Konceptualumo ir estetikos prasme dažnai atrodo, kad esame ant tos pačios bangos ir tai labai lengvina procesus, paprasčiau surezonuojame ir susikalbame. Turbūt vienas pagrindinių motyvų, kuris lydi bendroje kūryboje yra tai, kad jaučiu atvirą erdvę ir didžiulę laisvę kurti taip, kaip norisi.
Mūsų kūrybiniuose procesuose galėčiau išskirti du tipus: Tai draminiai spektakliai, kuomet jau turime medžiagą su kuria dirbsime, tokiu atveju kūrybinė laisvė daugiau mažiau turi savo apibrėžtas ribas.
Kitas, laisvesnis, bet sunkesnis kelias – tai dokumentiniai spektakliai, kuomet pradedame nuo idėjos, o forma, dramaturgija ir spektaklio karkasas kuriamas eigoje.
Nekart yra buvę, kad Kamilė sugalvoja idėją ir skambina man, tuomet kartu mąstome apie spektaklio formą, atmosferą, aktorių veikimo principus. Pastarasis atvejis yra įdomus tuo, jog jaučiu kad galiu atsiduoti vaizduotei kurdama vietas ir atmosferas, kuriose vyksta veiksmas, piešti spektaklio vaizdinę dramaturgiją. Yra buvę ir tokių atvėjų, kai jau reikia teatrams pristatyti scenografiją, o dar neturime dramaturgijos, nes ji kuriama vietoje, proceso metu, tuomet scenografija tampa svarbiu spektaklio dėmeniu, kuris pasufleruoja ir režisūrinius sprendimus.
Kartu su kūrybine komanda (Dominykas Digimas, Mantas Stabačinskas) dažnai pasidžiaugiam kūryba kartu su Kamile, kartu su vienas kitu, nes toks malonus susikalbėjimas yra retas.
Spektaklio „Antigonė“, rež. Kamilė Gudmonaitė, premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks lapkričio 19, 20 dienomis, kiti rodymai – 2027 m. sausio 14, 15 dienomis.
