Būtent šie susidūrimai nagrinėjami naujoje tarptautinėje parodoje „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“, atidaromoje jau šį ketvirtadienį, spalio 16 d., 18 val. ŠMC.
Parodos pavadinimas primena istorinį meno ir karo ryšį – anksčiau miestų varpai ir bronzos skulptūros prireikus būdavo perlydomi į karo amuniciją. Ši metafora parodoje tampa atspirties tašku tyrinėti, kaip militarizacija, karo technologijos ir saugumo ideologijos šiandien atspindi kultūroje ir yra tyrinėjamos šiuolaikiniame mene.
Parodos kuratoriai atkreipia dėmesį į tai, kad karas įsiveržia į mūsų – tame tarpe ir meninink(i)ų – vaizduotę ir informacijos srautus, stipriai formuoja mūsų kasdienybę ir pasaulėžiūrą.
„Ši paroda kalba apie vaizduotės atsakomybę – gebėjimą matyti ir kritikuoti karo logiką, įžvelgti jos pavojus. Menas čia veikia kaip priešprieša „ginklų ekonomikai“: jis iš naujo perlieja ne metalą, o reikšmes, emocijas, bendrystės galimybes. „Varpai ir patrankos“ liudija, kad net ir militarizuotoje tikrovėje vis dar galima kalbėti apie trapų, bet atkaklų taikos troškimą“, – sako Valentinas Klimašauskas, Šiuolaikinio meno centro direktorius ir parodos kuratorius.
Parodos kuratorė Virginija Januškevičiūtė papildo, kad parodoje kalbama ne tik apie karo estetiką, bet ir apie tai, kaip sunku šiandien atskirti, kas priklauso civiliam pasauliui, o kas – karo sferai.
„Komunikacijos technologijos, energetikos infrastruktūra, aplinkosaugos sprendimai ar duomenų politika tampa hibridinių konfliktų įrankiais. Menininkai šią realybę analizuoja iš labai skirtingų perspektyvų – nuo ironijos iki vizionieriško idealizmo, nuo nuodugnių tyrimų iki performatyvių kūno ar skulptūrinių gestų“, – teigia ji.
Parodoje – ryškūs šiuolaikinio meno vardai
„Varpai ir patrankos“ sujungia daugiau nei dvidešimties menininkų ir menininkių iš Lietuvos, Ukrainos, Vokietijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Palestinos kūrinius. Parodoje išryškėja skirtingos meninės strategijos, tačiau jas jungia siekis permąstyti karo ir vaizdo, galios ir kasdienybės santykius.
Viena žinomiausių šiuolaikinio meno kūrėjų iš Vokietijos Hito Steyerl analizuoja, kaip vaizdai cirkuliuoja globalioje informacijos ekonomikoje. Jos darbas „Nuotėkis“ (2024), pristatomas ne tik ŠMC, bet ir anksčiau spalį atidarytoje Kyjivo bienalės parodoje Varšuvoje, skirtas prekybos dujomis tarp Rusijos ir Vokietijos istorijai.
Trevoras Paglenas, derinantis menininko, geografo ir tyrėjo vaidmenis, tiria nematomas infrastruktūras – stebėjimo sistemas, slaptas bazes, duomenų tinklus – ir rodo, kaip galia veikia ne per tiesioginį smurtą, o per tai, kas lieka už matomumo. Nematomų infrastruktūrų tema taip pat randa atgarsį Clemenso von Wedemeyerio kūryboje, ypač naujausiame menininko filme „Paviršių kompozicija“ (2024).
Lietuvoje jau ne kartą pristatytas Ukrainos režisierius ir menininkas Oleksiy Radynskis rodo filmą „Ten, kur baigiasi Rusija“ (2024), kuriame nagrinėja, kaip kolonialistinė Rusijos ideologija formuoja geografines ir mentalines ribas – jo kūriniai įkūnija tvirtą pasipriešinimą šiai ideologijai karo sąlygomis.
Deimanto Narkevičiaus filmas „Legendos išsipildymas“ (1999) kviečia darkart permąstyti Vilniaus žydų bendruomenės istorijos, atminties ir išlikimo klausimus. Menininkas, derindamas dokumentiką ir inscenizaciją, tiria, kaip istorija formuoja mūsų dabartinį tapatumą ir politinę vaizduotę.
Vokiečių menininkė Henrike Naumann pristato instaliaciją „Breathe“ (2023), kurioje klausia, ar prasminga kurti meną kariaujančioje šalyje. Naumann erdvinės kompozicijos balansuoja tarp buities ir ideologijos, atskleisdamos, kaip nacionalistiniai mitai įsikūnija interjero detalėse ir kasdienybės dizaino kalboje. Naumann kartu su Sungu Tieu atstovaus Vokietijai 61-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2026 metais.
Maithu Bùi, Tobias Zielony, Bjørno Melhuso ir Michaelo Stevensono kūriniai yra nauji arba vietos kontekstui pritaikyti darbai, sukurti po jų vizitų į Lietuvą šių metų pradžioje.
Parodoje taip pat dalyvauja: Basma al-Sharif, Forensic Architecture, Anna Engelhardt ir Mark Cinkevich (duetas), Jan Eustachy Wolski, Fedir Tetianych, Nikita Kadan, Sana Shahmuradova Tanska, Philipp Goll, Peter Wächtler, Kateryna Aliinyk. Lietuvių kūrėjų gretas papildo Bertos Tilmantės, Neringos Rekašiūtės, Aurelijos Urbonavičiūtės ir Rūtos Meilutytės performanso „(Iš)plaukti“ (2022) dokumentacija bei Indrės Rybakovaitės darbai.
Šių kūrinių tarpusavio dialogai atskleidžia, kaip karas, konfliktai ir militarizacija šiuolaikinėje kultūroje egzistuoja ne tik kaip aiškiai nuo kasdienybės atskirti įvykiai, bet ir kaip pastovi būsena, įrašyta į medijas, technologijas ir mūsų žvilgsnį.
Atidarymo programoje – trys dienos susitikimų ir Linos Lapelytės performansas
Parodos atidarymo savaitgalį ŠMC pavirs susitikimų ir pokalbių erdve – lankytojai kviečiami ne tik apžiūrėti parodą, bet ir dalyvauti ekskursijose su kuratoriais bei susitikti su menininkais (-ėmis).
Spalio 16 d., ketvirtadienį, po oficialios atidarymo ceremonijos, 19.30 val. vyks menininkės Linos Lapelytės performansas „Instrukcijos medkirčiams ir kitos dainos“. „Auksinį liūtą“ Venecijos bienalėje pelniusi menininkė šiame performanse pristatys daugiau nei dešimtmetį kurtus kūrinius, sujungtus į vientisą dainų ciklą, kuriame tyrinėjamos atminties, darbo, ritualų ir pasipriešinimo temos.
Penktadienį, spalio 17 d., programą pratęs specialūs turai su kuratoriais. Prie jų prisijungs ir parodoje dalyvaujantys menininkai, tačiau organizatoriai kol kas neatskleidžia, kuriuos iš ryškių vardų bus galima sutikti.
Spalio 18 d., šeštadienį, neseniai vėl duris atvėrusioje ŠMC skaitykloje vyks susitikimas su menininku Deimantu Narkevičiumi apie parodoje pristatomą jo filmą. Pokalbį apie kūrinio aktualumą šiandienos kontekste ir istorinius bei kultūrinius sluoksnius moderuos judaikos tyrėjas Mantautas Šulskus.
Atidarymo dieną parodą bus galima aplankyti nemokamai, kitomis dienomis – su lankytojo bilietu.
Parodą kartu su ŠMC organizuoja Goethe’s institutas Lietuvoje.
