Sekite 15min Google
1880 metais amerikiečių rašytojas Markas Twainas, išvydęs italų renesanso meistro Ticiano paveikslą „Urbino Venera“ (1534), pavadino jį „bjauriausiu, niekingiausiu ir nepadoriausiu paveikslu pasaulyje“.
O 1914-aisiais britų sufražistė Mary Richardson Londono nacionalinėje galerijoje mėsos kapokle kelis kartus apgadino Diego Velázquezo paveikslą „Venera su veidrodžiu“ (apie 1647–1651 m.). Vėliau ji aiškino, kad jai nepatiko, kaip vyrai ištisas dienas spoksodavo į paveiksle pavaizduotą nuogą moterį.
Tai tik du pavyzdžiai, atskleidžiantys, kokias prieštaringas reakcijas per šimtmečius kėlė Afroditės, romėnų vadintos Venera, atvaizdai.
Šios deivės istorijai skirta nauja paroda „Afroditė: deivės gimimas“ (Aphrodite: The Making of a Goddess) Oksfordo Ashmoleano muziejuje. Ji atskleidžia, kaip meilės ir grožio deivė ilgainiui tapo viena kontroversiškiausių meno istorijos figūrų.
Ne tik meilės ir grožio deivė
Graikų mitologijoje Afroditės gimimo istorija prasideda itin žiauriai. Titanas Kronas iškastravo savo tėvą Uraną ir jo lytinius organus įmetė į jūrą. Iš susidariusių putų gimė Afroditė, kuri bangomis pasiekė Kipro salą. Pasakojama, kad ten, kur ji žengė, pražysdavo gėlės.
Pasakojama, kad ten, kur ji žengė, pražysdavo gėlės.
Istoriškai Afroditės kultas Kipre susiformavo maždaug XIII–XII amžiuje prieš mūsų erą. Jos bruožai siejami su senesnėmis Artimųjų Rytų deivėmis, tokiomis kaip Ištarė, Astartė ir Hator.
Kaip BBC pasakojo parodos kuratorė Anja Ulbrich, šių deivių svarbiausios sritys buvo seksualumas, meilė ir vaisingumas, tačiau jų vaidmenys buvo gerokai platesni.
Tas pats pasakytina ir apie Afroditę. Senovėje ji buvo siejama ne tik su romantine meile, bet ir su visų gyvų būtybių dauginimusi bei gamtos gyvybingumu.
Be to, Afroditė turėjo ir karingąją pusę. Graikų mituose ji dalyvavo Trojos kare, o dėl šio savo vaidmens buvo garbinama ir senovės graikų jūreivių.
Pasak vieno iš mitų, Afroditė taip pat prisidėjo prie Romos atsiradimo. Jos ir Trojos princo Anchiso sūnus Enėjas po Trojos žlugimo pabėgo į Italiją, o jo palikuonys, kaip tikėta, įkūrė Romą.
„Vienas iš jos vardų yra Pandemos – visų žmonių deivė. Meilė veikia visus ir viską. Ji persmelkia gyvenimą“, – BBC sakė A.Ulbrich.
Skulptūra, pakeitusi meno istoriją
Ilgus šimtmečius Afroditė mene buvo vaizduojama panašiai kaip kitos graikų deivės – apsirengusi, pasipuošusi papuošalais ir įvairiais jos tapatybę atskleidžiančiais atributais.
Tačiau apie 350 metus prieš mūsų erą graikų skulptorius Praksitelis sukūrė kūrinį, kuris iš esmės pakeitė moters kūno vaizdavimą Vakarų mene.
Jo „Knido Afroditė“ laikoma pirmąja monumentalia visiškai nuogos moters skulptūra senovės graikų mene.
Iki tol nuogas kūnas dažniausiai buvo vaizduojamas vyrų skulptūrose. Vyriškas nuogumas buvo siejamas su fiziniu grožiu, jėga, pasitikėjimu savimi ir herojiškumu.
Praksitelis pirmą kartą panašiai išaukštino moters kūno grožį, tačiau pasirinko visai kitokią pozą.
Jo Afroditė pavaizduota besiruošianti maudytis. Atrodo, tarsi ji būtų netikėtai užklupta – viena ranka prisidengia nuogumą, o jos laikysena išduoda drovumą ir pažeidžiamumą.
Vis dėlto ši poza turėjo ir kitą, gerokai provokuojančią pusę. Skulptūros rankos buvo išdėstytos taip, kad žiūrovas, apžiūrėdamas ją iš skirtingų pusių, galėtų išvysti daugiau nuogo kūno. Taip meno kūrinys ne tik vaizdavo grožį, bet ir skatino žiūrovo smalsumą.
Vėliau ši poza buvo pavadinta Venus Pudica – droviąja arba besidangstančiąja Venera.
„Knido Afroditė“ buvo revoliucinis kūrinys, teigia A.Ulbrich. Iki Praksitelio deivę buvo galima atpažinti iš jos drabužių, papuošalų ir kitų atributų, o po šios skulptūros sukūrimo svarbiausiu jos atpažinimo ženklu tapo nuogumas.
Originali Praksitelio skulptūra neišliko, tačiau jos išvaizdą leidžia įsivaizduoti vėlesnės romėnų kopijos, tarp jų – garsioji Kapitolijaus Venera.
Kaip deivė tapo geismo objektu?
Pats nuogas kūnas savaime nėra nepadorus ar provokuojantis. Tačiau, kaip pažymi BBC, Afroditės atvaizdų prieštaringumą lėmė ne vien nuogumas, o tai, kaip jos kūnas buvo pateikiamas žiūrovui.
Praksitelio sukurta poza skatino žvelgti į deivę kaip į geismo objektą. Moters kūnas tapo ne tik grožio, bet ir žiūrovo malonumo šaltiniu.
Ši skulptūra padarė milžinišką įtaką vėlesniems menininkams. Romėnai sukūrė tūkstančius jos kopijų, o Venus Pudica vaizdavimo tradicija paplito po visą Romos imperiją.
Renesanso laikotarpiu menininkai vėl atsigręžė į antikos kūrinius. Praksitelio Afroditės poza įkvėpė Sandro Botticelli, Rafaelį, Ticianą ir kitus garsius dailininkus.
Vėliau jos įtaka atsispindėjo Peterio Paulo Rubenso, Diego Velázquezo, Édouard'o Manet, Amedeo Modigliani ir daugelio kitų menininkų darbuose.
Taip nuogos, drovios ir kartu žiūrovo žvilgsniui atsiveriančios moters vaizdinys tapo neatsiejama Vakarų meno istorijos dalimi.
Būtent ši ilga moters kūno erotizavimo tradicija padeda suprasti, kodėl Markas Twainas pasibaisėjo Ticiano Venera, o Mary Richardson ryžosi apgadinti Velázquezo paveikslą.
Nuo grožio idealo iki moterų įgalinimo simbolio
Vis dėlto Afroditės istorija neapsiriboja moters kūno objektyvizavimu.
Pasak parodos kuratorės A.Ulbrich, deivė per tūkstantmečius buvo vaizduojama labai įvairiai, todėl Praksitelio sukurta nuogos Afroditės figūra neturėtų būti laikoma vieninteliu jos įvaizdžiu.
Šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje Afroditė neretai tampa moterų galios, savarankiškumo ir seksualinės laisvės simboliu.
Šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje Afroditė neretai tampa moterų galios, savarankiškumo ir seksualinės laisvės simboliu.
Pavyzdžiui, 2023 metais Beyoncé viename savo koncerte pasirodė milžiniškoje kriauklėje, vilkėdama suknelę, kurios detalės priminė Venus Pudica pozą.
Afroditės įvaizdžiu taip pat rėmėsi Lady Gaga, Kylie Minogue, Björk ir kitos muzikos pasaulio žvaigždės.
Per daugiau nei tris tūkstančius metų meilės ir grožio deivė buvo nuolat interpretuojama iš naujo – priklausomai nuo visuomenės vertybių, grožio standartų ir požiūrio į moters kūną.
„Priklausomai nuo konteksto, žmonės ją susiaurindavo iki to, ko jiems reikėjo ir ko jie norėjo. Ji labai įvairiapusė“, – BBC sakė A.Ulbrich.
Paroda „Aphrodite: The Making of a Goddess“ Oksfordo Ashmoleano muziejuje veiks iki 2027 metų balandžio 11 dienos.
