O vidinius jo užmojus, pasak menininko, geriausiai atspindi legendinė Vytauto Kernagio daina – „Ko nerimsti, žmogau, it paukštis“.
Gustas Scinskas – jaunosios kartos fotografas, užfiksavęs ne tik egzotiškus kraštus, bet ir svečių kraštų žmonių emocijas. Jo kūryboje susilieja dokumentinis pasakojimas ir gilus žvilgsnis į pasaulį. Nuotraukos gimsta ne studijoje, bet tarp nepažįstamų žmonių, svetimų miestų ir spontaniškų situacijų.
-
Droną ne karybai, o fotografijai pasitelkęs Andrius Repšys: „Kartais bijau, kad Dievas mus jau seniai pamiršo“
-
Romas Zabarauskas – apie radikalią dešinę, norą erzinti snobus ir Šilainių grožį
-
„Netobulą“ grožį kūryboje išaukštinusi fotografė Inga Dinga: „Kūno žymės ir randai liudija mūsų autentiškumą“
Savo parodoje „Ieškok Ieškok Ieškok Ieškok“, nuo spalio antros dienos eksponuojamoje Vilniaus universiteto (VU) botanikos sodo Vingio skyriuje, lankytojai galės išvysti fotografijų iš įvairių pasaulio kampelių, kurių dauguma – užfiksuotos legendiniu, jau daugiau nei šimtmetį skaičiuojančiu „Leica“ fotoaparatu. O nuotraukose, kaip sako pats autorius, bus galima įžvelgti ir mažąjį Gustą – nutrūktgalvišką, ieškantį ir kupiną spontaniško žvilgsnio į pasaulį.
– Parodos pavadinimas skamba kaip užuomina ar kvietimas – „Ieškok Ieškok Ieškok Ieškok“. Kuo tau pačiam ji ypatinga?
– Tai yra vienas svarbiausių mano gyvenimo projektų, kurį kūriau daugiau nei ketverius metus. Tada, kai supratau, kad noriu keliauti. Parodos idėja gimė man dar sėdint mokyklos suole perskaičius knygų apie keliavimą. Vėliau, susipažinus su keliautojais, jie mane įkvėpė judėti link šio sumanymo. Būdamas maždaug septyniolikos pradėjau užsidirbti iš fotografijos ir taupyti, o dar po dvejų metų iškeliavau į savo gyvenimo kelionę.
– Galima sakyti, kad per nuotraukas iš įvairių pasaulio kraštų parodoje atspindi dalį ir savo gyvenimo. Kada ir kaip fotografija tapo tavo gyvenimo dalimi?
– Fotografija susidomėjau būdamas penkiolikos. Tuomet pradėjau jos mokytis, nes atsirado priežastis kurti ir dirbti. Tai man tapo ne tik saviraiškos būdu, bet ir galimybe užsidirbti savo svajonei – kelionei. Dėl to net praleidau savo mokyklos išleistuves, nes dirbau ir tą dariau dėl vieno aiškaus tikslo – kelionės. Ir 2022-ųjų spalį, kai man buvo devyniolika, iškeliavau į Pietų Korėją. Ten prasidėjo mano svarbiausia gyvenimo kelionė.
– Pakalbėkime apie tavo parodą. Joje tikriausiai yra daugybė skirtingų kadrų ir patirčių. Kas vis dėlto vienija šias skirtingas akimirkas?
– Tikrai ne šiaip sau parodos pavadinimui pasirinkau keturis kartus pakartotą žodį „Ieškok“. Pavadinimas kilo iš V.Kernagio dainos „Ko nerimsti žmogau, it paukštis“, kuri mane lydėjo visose kelionėse. Tikrai galiu sakyti, kad ši daina yra visiškai apie mane. Žodžiai „tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti“ ir „ieškok savo kelio, paukšti“ yra tarsi mano himnas.
Parodos idėja yra ieškoti naujų gyvenimo iššūkių, meilių, draugysčių, netildyti savo ieškančio vidinio balso, norėti ieškoti ir atrasti. Taip, kaip vaikystėje, kai išeidavome į mišką ir viskas būdavo įdomu – medžiai, šakos, vabalai.
Mano parodos siekis yra paskatinti kiekvieną žvelgti į gyvenimą smalsiomis vaiko akimis. Į visas keliones leidausi be konkretaus tikslo, važiavau autostopu, basčiausi dešimtimis tūkstančių kilometrų. Visą tą laiką kažko ieškojau, neturėdamas konkrečios priežasties ir degiau noru atrasti kažką neįprasto. Taip pat ir mano parodos fotografijose žiūrovai galės atrasti kai ką naujo. Ji yra tarsi vientisas kūnas, kurį pateiksiu kaip vieną ilgą dainą.
– Tai galima sakyti, kad parodos pavadinimas atitinka tavo gyvenimo moto?
– Tikrai taip, nes ši paroda yra mano trejų metų kelionių dienoraštis. O aš nuo pat vaikystės leisdavausi į miškus, statydavau bazes iš medžių ir šakų, paauglystėje ieškojau iššūkių futbole ir būdų užsidirbti pinigų, kad galėčiau nusipirkti tai, kas man patinka. Kai buvo pandemija, dviračiu apmyniau Lietuvą. Manau, kad mano gyvenime svarbu ieškojimas ir šventai tikiu, kad kol ieškai, tol esi gyvas.
– Po tokios ilgos kelionės turbūt esi sukaupęs išties daug medžiagos. Pagal ką sprendei, kurios nuotraukos vertos būti parodytos parodoje?
– Nuotraukų bendras archyvas yra daugiau nei trisdešimt tūkstančių. Visą gegužės mėnesį gyvenau Antazavės gamtininkų ir menininkų namuose pas rašytoją Marių Lucką, kur atrinkinėjau nuotraukas. Supanti gamtos oazė ir menininkų namų atmosfera leido man atrasti pačias gražiausias nuotraukas.
Aš nesiklioviau logika, o leidausi vedamas savo vidinio jausmo ir nuojautos, kurios nuotraukos man patinka, su kuriomis jaučiu ryšį ir esu susigyvenęs. Išrinkau tas, kurios labiausiai atspindi mane. Galiu sakyti, kad kiekviena parodos nuotrauka yra kaip mano autoportretas, kuris parodo tai, kas man įdomu pasaulyje.
– Parodos apraše minima, kad dauguma nuotraukų yra padarytos „Leica“ fotoaparatu. Kuo šis objektyvas padeda matyti pasaulį kitaip?
– Tai yra legendinė Vokietijos optikos bendrovė, gaminanti fotoaparatus. Šie fotoaparatai yra aukščiausio lygio, ką galima rasti pasaulinėje rinkoje. Jų kaina išties yra labai didelė, tai man, kaip devyniolikmečiui, buvo labai didelė investicija. Patį pirmąjį aš nusipirkau keliaudamas Pietų Korėjoje ir tai buvo „Leica Q2 Monochrom“, kuris kainavo šešis tūkstančius eurų. Būtent dėl to vėliau kelionėje dažniau rinkausi miegoti palapinėje ir daugiau keliauti autostopu.
Tačiau visą laiką turėjau stiprią nuojautą, kad investicija į šį fotoaparatą yra geriausias mano sprendimas. Kaip kiti svajoja turėti geriausius futbolo batelius ar geriausią krepšinio kamuolį, taip aš degiau noru turėti šį fotoaparatą. Norėjau prisiliesti prie įrankių, kuriuos naudoja geriausi pasaulio fotografai. O dabar mėgstu juokauti, kad jis tapo mano trečia ranka – jau užsimerkęs galėčiau nustatyti visus gerai nuotraukai reikalingus nustatymus. „Leica“ manęs niekada nenuvilia.
– Paminėjai, kad „Leica“ tau – kaip trečia ranka. Kuo ji ypatinga, kad įgavo tokį asmenišką vaidmenį?
– Tai mano pirmasis fotoaparatas, kuris turėjo skaitmeninį sensorių, fotografuojantį tik juodai-baltai. Galiu drąsiai sakyti, kad šis fotoaparatas mane išmokė mus supančiame pasaulyje įžvelgti kai ką daugiau. Pavyzdžiui, žiūrėti žmonėms į akis, stebėti ne gražius saulėlydžius, o tai, kas yra už jų, taip gilinantis į mus supančią aplinką. Kai gatve eina moteris, vilkinti raudoną suknelę, aš nebematau jos ryškios suknelės, bet žiūriu į emociją – ką ji skaito, su kuo kalba. Išmokau žiūrėti giliau, todėl drąsiai sakau, kad fotografuodamas aš užaugau.
Šis netyčia nusipirktas fotoaparatas mane išmokė galvoti. Nors sakau, kad jis padėjo pagrindus mano gatvės fotografijai, aš vis dar mokausi, nes, kaip mėgstu sakyti, šis mokymosi procesas yra nesibaigiantis. Labai džiaugiuosi matydamas, kad ta kamera, kuria aš fiksavau savo ilgiausią gyvenimo kelionę, fotografuoja Gregas Williamsas, kuris Holivude fotografuoja tokias žvaigždes, kaip Džeimsas Bondas. Geras jausmas savo rankose turėti daiktą, kurį naudoja profesionalūs ir pasaulyje žinomi fotografai.
– Gal yra nuotrauka, turinti ypatingą priešistorę ir yra tau labai asmeniška?
– Iš tikrųjų, kiekviena nuotrauka turi vienokią ar kitokią priešistorę. Mano pagrindinė parodos nuotrauka, kurią parinkau visiems kvietimams, skelbimams mieste, yra tarsi mano atvaizdas. Joje yra berniukas, šokantis į vandenį stačia galva. Jis atspindi mano vaikystę – bėgiodavau, šokinėdavau į vandenį ne su maudymosi šortais, bet su apatiniais, nes tiesiog neturėdavau jėgų grįžti namo ir pasiimti maudymosi rūbus. Nerdavau į vandenį stačia galva negalvodamas. Tą kadrą aš užfiksavau per milisekundę, o dabar jis kabo visame Vilniuje, taip pat mano ir kitų žmonių namuose.
– Keliauji po įvairiausius pasaulio kraštus su fotoaparatu rankose, o visos nuotraukos, kurias žmonės galės išvysti parodoje, yra užfiksuotos skirtinguose kraštuose. Kuri šalis tau paliko stipriausią įspūdį?
– Vienareikšmiškai Indija, nes tai yra šventa žemė. Per savo gyvenimą Indijoje esu buvęs jau tris kartus. Pirmą kartą keliavau ten su savo mama, kai man buvo septyneri, antrą kartą devyniolikos, o paskutinį kartą buvau visai neseniai – 2025-aisiais. Sakyčiau, kad esu labai susijęs su Indija, nes ten gyvena mano mama.
Kodėl ši šalis man taip patinka? Manau, kad Indija yra nesuteršta turistų, yra savotiškai stipri, todėl yra išlikusi tokia, kokia ir buvo prieš keliasdešimt metų. Visi kampeliai, turgeliai turi savo žavesį, o žmonės labai tikri ir nuoširdūs, visus priima labai draugiškai, todėl man ten labai gera būti.
O visų tų šiukšlių gatvėse, apie kurias kalba dauguma turistų, aš net nematau. Žinoma, jos yra, bet tai tampa dalis istorijos. Taip pat, kaip ir aitrūs kvapai, stipri saulė, dulkės – jos tiesiog taip tinka ir man patinka. Tikrai planuoju ten sugrįžti dar daug kartų, nes per visą chaosą tik ten atrandu tokią ramybę.
– Praėjusiais metais lipai į Kilimandžarą – aukščiausią Afrikos viršukalnę. Kas tave nupūtė į tas tolimas aukštumas?
– Mano geras bičiulis, alpinistas Tomas Stuglys mane pakvietė kopti kartu, o aš, visa širdimi juo pasitikėdamas, „pasirašiau“ šiam iššūkiui. Tai buvo didelis emocinis ir fizinis nuotykis, iš kurio taip pat bus daug nuotraukų mano parodoje. Gamta, kurią ten pamačiau ir patyriau, yra nepasakomai graži. Nors ir labai brangi kelionė, ją tikrai kartočiau, jeigu tik galėčiau.
Buvo labai sunku – ir vėmiau, ir kojos drebėjo, ir galvojau, jog neįmanoma bus įkopti. Nors abejojau, vis dėlto pasiekiau viršūnę ir verkiau tokiomis didelėmis laimės ašaromis, kaip niekada. Galiu sakyti, kad buvo ir skausmo, ir džiaugsmo, nes tai buvo emocionaliai stiprus ir sunkus išbandymas. Tačiau, lyginant su visais mano gyvenimo fiziniais iššūkiais, taip pat ir Kilimandžaro viršūne, galiu drąsiai sakyti, kad pasiruošimas parodai yra pats sunkiausias.
– Kodėl?
– Nes tai visiškai nepriklauso nuo manęs. Ši paroda, jos judėjimas, energija ir atspindys priklauso nuo kitų žmonių, kurie ateis į mano parodą, kurie kalbės apie ją ir skirs laiko joje ieškoti. Visi dalykai, tokie kaip spausdinimas, nuotraukų skenavimas, parodos stogo dengimas, lempos, apšvietimo sistemos, meniškos instaliacijos, laikas ir rankų energija yra sukurti mano visų draugų. Visos idėjos ir mintys kilo mums kartu diskutuojant apie parodą.
Tai yra didelis visuomeninis renginys, projektas, prie kurio prisidėjo daugiau nei šimtas žmonių. Žinoma, yra didelė dalis ir mano indėlio, tačiau, manau, kad dalis šių nuopelnų priklauso žmonėms, kurie mane palaikė, rašė gražias žinutes, rėmė mane per keliones. Visos patirtys, draugystės, kurias sukūriau per šį pasiruošimo laiką, man atrodo, yra geriausia dovana, kurią galėjau gauti.
