„Žiemos ekranai“ kartu su režisieriumi Stéphane‘u Cazesu Vilniaus kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“ pristatė 2012 metų kino juostą „Omblina“ (orig. „Ombline“). Tai – debiutinis šio režisieriaus ilgametražis darbas (darbas – visomis prasmėmis), pasakojantis tikrais faktais paremtą istoriją apie merginą, kuriai taip jau susiklostė, jog teko gimdyti ir 1,5 metų auginti savo sūnų kalėjime, nes nebuvo žmogaus, su kuriuo būtų buvę galima pasidalinti atsakomybę. Pagrindinį Omblinos vaidmenį atliko Mélanie Thierry, 2010 metais gavusi „Cezario“ apdovanojimą kaip perspektyviausia aktorė.
Filmo istorija jau savaime sudėtinga dėl galimų išankstinių nusistatymų: kaip ir norėtųsi palaikyti, bet juk tai kalėjimas? Kita vertus, ar galime kalbėti apie kokį nors žmogiškumą, jei taip prisirišame prie aplinkos?
Kalbant apie tokio pobūdžio filmus, dažnai gresia pavojus paprasčiausiai neišlaikyti pakankamos distancijos tarp įvykių dramatizavimo ir pagrindinės minties, kurią norima tais įvykiais perteikti. Tačiau „Omblina“ – retas pavyzdys, iš kurio galėtų protarpiais pasimokyti ir Lietuvoje kuriantys režisieriai. Tai yra, kad nebūtina, siekiant sukelti kuo didesnį įspūdį, dar labiau hiperbolizuoti to, kas jau savaime provokuoja nevienareikšmes emocijas. Žinoma, nemažai prie to prisidėjo ir pagrindinio vaidmens atlikėja, kuriai teko irgi nemenkas išbandymas: čia pat varijuoti tarp atviros agresijos ir pačio švelniausio rūpesčio. Jau vien tai, kad nebuvo jokių perspaustų ir nereikalingų šauksmų, ar atviro, sakytume, bandymo parodyti, kaip labai yra gailimasi („mea maxima culpa!“) ir panašių dalykų, yra svarbus nuopelnas.
Apskritai, peržiūrėjus tiek „Vilko turtus“, tiek „Ombliną“, jau galima įžvelgti tam tikras dabartinio prancūzų kino tendencijas: kartu derinamas visiškas minimalizmas su vienareikšme atida operatoriaus darbui, psichologiškumas ir absoliuti laisvė žiūrovų ir žiūrovių interpretacijoms. Tai, kaip pastarajame filme sugebėta atskleisti ir pavaizduoti pagrindinę heroję (nors ir netikint šia sąvoka) objektyviai, neprisiimant nei teisuoliškos, nei didžiai palaikytinos pozicijos, išties – brandus ir įstabus. Net pabaiga neatrodė kokia nors dirbtina ar banali, kaip kad paprastai būna „tokių pabaigų“ atveju. Antra vertus, pasakyti, jog filmas – be trūkumų, būtų sunku taip pat. Pavyzdžiui, nors scenarijus buvo koreguojamas dvejus metus, nes pirma versija truko net tris valandas, todėl reikėjo sutrumpinti perpus. Bet, deja, mano nuomone, vis tiek labiausiai ko trūko „Omblinai“ – tai daugiau dinamikos, nes su emocijomis susitvarkyta.
Prancūzų kino režisierius Stéphane‘as Cazesas: Kodėl man rūpi tokie dalykai? Reikėtų paklausti mano psichologo
Filmo režisierius Stéphane‘as Cazesas, atvykęs tiek pristatyti „Ombliną“, tiek po seanso ją aptarti net su nuoširdžiu džiugesiu laukė klausimų iš žiūrovų (–ių). Todėl nenuostabu, kad paklaustas, koks santykis tarp dokumentinės realybės, kadangi, kaip jau minėta, filmas pagrįstas tikrais faktais, ir kinematografinės išmonės, labai atvirai pasakė, jog praktiškai visi personažai ir visos filmo scenos yra paremtos tais tikraisiais faktais, bet jam buvo svarbu išlaikyti sąlygiškumo santykį, vengiant apibendrinimų. Tai yra, pasakyti, jog ne visi žmonės, esantys kalėjime, išgyvena tą patį, kad kiekviena iš jų turi savo istoriją ir išgyvena ją savaip. O pagrindinis siekis – per Omblinos personažą reprezentuoti problemas, esančias kalėjimų sistemoje, nors, kaip pats režisierius pabrėžė: visi kalėjimai – skirtingi. Dar prisipažino, vienu epizodus sąmoningai paaštrinęs, o kitų – ne, nes net gyvenime būna daug sudėtingesnių situacijų už tas, kurios vaizduojamos filme.
Režisierius papasakojo, kad iš viso Prancūzijos kalėjimuose yra 22 „kūdikių zonos“. Asmeniškai nesu tikra, kokia padėtis pas mus, bet, įtariu, Lietuvos pavyzdys šia tema veikiausiai įkvėptų jau net nebe dramai, o visam trileriui.
„Omblinai“ scenarijus buvo rašomas net 7 metus (beje, režisierius gimęs 1980 m.), viskas prasidėjo nuo idėjos sukurti trumpametražį filmą apie motinos ir vaiko tarpusavio ryšį, ir kaip tik tuo metu sužinojo apie apskritai tokį reiškinį kaip kūdikių gimdymą kalėjimuose. Kad istorija menkai „suklastota“ liudytų ir tai, jog režisierius pats savanoriavo ir dirbo su įkalinimo įstaigose esančiomis moterimis.
Filmo aptarimo pabaigoje, kai buvo paklaustas, kodėl būtent ši vaiko ir motinos tarpusavio ryšio tema, režisierius net mažumėlę pasimetė, tarsi nustebęs, kad gali kilti toks klausimas. Galiausiai pajuokavo, kad to derėtų klausti ne jo paties, o jo psichologo.
„Ombliną“ dar bus galima pamatyti Marijampolėje kino teatre „Spindulys“ vasario 7 d. 17.30 val.
Daugiau informacijos apie festivalį galima rasti čia.
