Koks tai ženklas pačiam sportui?
Žinoma, kad tai didžiulis smūgis. Kai jauniausias istorijoje WRC čempionas vieną dieną pasako besitraukiantis iš sporto, kad pabandytų patekti F1, visi statistikos mėgėjai suvokia, kad sportininkas turėjęs realų šansą pasiekti daugiausiai ralio istorijoje, to savo paties noru atsisakė.
Jei tai nutiktų panašiame kontekste kaip Casey Stoneriui (dukart „MotoGP“ čempionas), kuris būdamas pačiame savo karjeros pike (27 m.) dėl sveikatos priežasčių baigė karjerą - tai būtų viena. Visi supranta, jog nors ir kaip būtų gaila, pati organizacija ar sportas dėl tokių dalykų tikrai nėra kalti. Tačiau kai sportininkas pasiekęs savo svajonę ir būdamas sėkmingu nebenori to tęsti – ieškant to priežasčių kyla daug klausimų.
Jei M.Schumacheris savo laiku „Formulėje 1“ triumfavęs net penkis kartus iš eilės, vis tiek mėgavosi buvimu tikru karaliumi savo mylimame sporte ir vis tiek norėjo daugiau, tai WRC ne pirmą kartą matome priešingą efektą. Žinoma, galite sakyti, kad skirtingus charakterius turintys žmonės, skirtingai ir elgiasi, bet pažiūrėkime į istoriją.
Pirmasis taip pasielgė S.Ogier, kuris turėdamas galimybės aplenkti titulais S.Loebą, užuot tai padaręs pats pasirinko to nesiekti, motyvuodamas noru praleisti daugiau laiko su šeima. Vėliau taip pat padarė ir K.Rovanpera, iš pradžių nutaręs startuoti tik dalyje čempionato etapų (motyvuodamas noru pailsėti, nors iš tikro tiesiog daugiau laiko skyrė dalyvavimui žiedinėse lenktynėse). Realybė ta, kad dabartinėje WRC jos ryškiausios žvaigždės nebenori būti tuo, ką išsikovojo viso savo gyvenimo darbu. Šio sporto asai, tiesiog nenori jame pilna apimtimi varžytis ir mėgautis savo sėkme.
Organizatorių kaltė ir pasikeitimas
Šiais laikais dėl pastovaus geriausių sportininkų noro varžytis mėgstame sporte stokos, pirmiausiai kaltinimų strėlės turėtų kristi į organizatorių pusę. Tai jie priverčia savo sėkmingiausius atletus jaustis savo sporto asais ir tuo mėgautis arba ne.
WRC organizatoriai savo renginius pavertė perdėtai sekinančiais?
„Jei K.Rovanpera pranešdamas apie pasitraukimą iš ralio tiesiogiai nekritikavo WRC čempionato organizatorių, tai nereiškia, jog jis neturi jiems priekaištų. Manau akivaizdu, kad jeigu čempionatas nesugeba išlaikyti vienos didžiausių savo žvaigždžių – kažkas tikrai yra negerai“, - žiniasklaidai sakė Kalle šturmanas Jonne Halttunenas.
Daugelis WRC sportininkų dažnai išsako kritiką pasaulio čempionato rengėjams. Neabejokite, visi WRC važiuojantys ralistai tikrai myli savo amatą ir sportinį vairavimą, tačiau jei yra nepatenkinti daugelis sportininkų, tai indikuoja, kad kaltė krenta ir ant organizatorių pečių.
„Senieji ralio vairuotojai sako, kad ir anksčiau raliai būdavo ilgi, tačiau šiais laikais jie tikrai yra intensyvesni. Mes startuojame anksti ryte ir finišuojame vėlai vakare. Įprastai lenktynių savaitgalio metu niekada kokybiškai neišsimiegi, daugiausiai 5 val. per parą ir tai tikrai trukdo mėgautis šią veikla. Kartais atrodo, kad organizatoriai į mus žiūri kaip į cirko žvėris, kurie turi linksminti žiūrovus kas bebūtų. Dažnai jaučiame, kad organizatoriai net nebežiūri į mus kaip į žmones, kurie kažkada turi ir pavalgyti, nueiti į tualetą ir pan. Toks jausmas, kad į mus žiūrima tik kaip į du robotus, kurie pasodinti į automobilį turi be jokio poilsio važiuoti. Patekti į WRC mums su Kalle visada buvo gyvenimo svajonė, tačiau praktiškai po kiekvieno ralio jautiesi, tartum būtum grįžęs po kažkokios žiaurios karinės stovyklos“, - kritikos negailėjo K.Rovanperos šturmanas.
Galiausiai reaguodama į sportininkų nepasitenkinamą ir pati FIA ėmėsi veiksmų, paskelbusi konkursą dėl čempionato rengimo teisių perleidimo. Tai buvo visiškai logiškas ir sveikintinas žingsnis. Nors ir tai automatiškai negarantuoja, kad situacija tikrai pakryps teigiama linkme, tačiau matant aiškią problemą nesiimti jos spręsti būtų tik dar blogiau.
Naujųjų organizatorių sėkmė iš dalies priklausys nuo jos vadovų požiūrio į sportininkus ir nuo dar vienos labai svarbios dedamosios – komunikacijos, kadangi teks ieškoti būdų sudominti ir pritraukti jaunąją autosporto fanų kartą.
Asmenybių trūkumas ir nepalankios aplinkybės
Šiuo atveju viena problema gimdo kitą. Dažnai didžiulį susidomėjimą tiek aistruoliams, tiek patiems sportininkams kelia kartų kaita. Jaunojo Ayrtono Sennos kova su labiau patyrusiu Alainu Prostu ar Fernando Alonso mūšiai su tik ką F1 pasirodžiusiu Lewisu Hamiltonu mums padovanojo daugybę nepakartojamų akimirkų. Tuo tarpu ralyje užuot pamatę Sebastieno Ogier ir jaunojo Kalle Rovanperos dvikovą, tarsi išvydome šių dviejų sportininkų prasilenkimą.
Didžiulį susidomėjimą aistruoliams kelia kartų kaita
Tais metais, kai galėjome stebėti jų konkurenciją, S.Ogier nusprendė dalyvauti tik dalyje čempionato etapų, taip tarsi be kovos atiduodamas titulus Rovanperai. Iš to pralošė visi: fanai, S.Ogier, kuris praleido potencialų stimulą vėl pajusti aistrą sportui ir bene labiausiai K.Rovanpera, kuris aštrios konkurencijos iš prancūzo pusės tais savo dominavimo metais tikrai pasigedo. Jis buvo toks geras, kad jam galėjo pasirodyti per lengva.
S.Ogier taip iš dalies pasielgė, nes būdamas WRC čempionu nesijautė taip gerai, kad matytų prasmę stengtis pagerinti S.Loebo rekordus. Galų gale jam ralio teikiamas džiaugsmas neatsvėrė jo kitų gyvenimiškų poreikių.
Nesvarbu, koks sportas bebūtų, žmonės juo domisi visų pirma dėl ryškių asmenybių, kartais dėl labai kontrastuojančių (kaip N.Lauda ir J.Huntas), tačiau pastaraisiais metais WRC neturim nei to, nei to.
Jei iš bėdos dar turim vairuotojų, kurie savo agresyviu vairavimu verčia mus aikčioti (kaip O.Tanakas), tai jie nėra linkę daugžodžiauti.
E.Evansas, T.Neuville ir A.Fourmaux yra puikūs, stabilūs vairuotojai, tačiau jei iš šono stebėti jų vairavimą nėra itin įdomu, dar neįdomiau yra jų klausyti.
Vienintelis gaivus oro gūsis galbūt yra linksmasis Martinšas Sesksas, tačiau visi matome kaip jis sunkiai skinasi kelią į WRC ir jog iki šiol aiškiai neatsakė į klausimą, ar jis tikrai pajėgus varžytis su grandais.
B grupės laikai iki šiol vadinami WRC „aukso amžiumi“
Technikos svarba ir nauja kryptis reglamente
Kitas labai svarbus aspektas yra naudojama technika. B grupės laikai iki šiol vadinami WRC „aukso amžiumi“ nors tada nebuvo nei ypatingų organizatorių, nei itin charizmatiškų vairuotojų. Tuomečius vairuotojus tartum roko žvaigždėmis pavertė ne kas kita, kaip jų vairuota technika.
Lažinuosi, kad jei dabartinius WRC pilotus skeltume į dvi dalis ir vieniems paliktume šiuolaikinius, o kitiems duotume vairuoti senuosius B grupės automobilius, daugelis rinktųsi stebėti kaip šiuolaikiniai ralio vairuotojai bandytų suvaldyti galingus, bet su prastais stabdžiais bei primityvia pakaba gamintus senuosius bolidus. Taip, šiuolaikiniai ralio automobiliai greitesni, tačiau ar į kuklaus „Toyota Yaris“ kostiumą apviltas „Rally 1“ klasės hečbekiukas atrodo gąsdinančiai ar ypatingai? Aišku, kad ne.
Vien dėl tuometinės technikos į čempionatą veržėsi gamintojai, vairuotojai ir žiūrovai. Teoriškai tokia ir turėtų būti siekiamybė, tačiau visi žinome, kad dėl saugumo sugrįžti į aštuoniasdešimtųjų pradžią nebepavyks.
Kuo daugiau yra privatininkų galinčių varžytis, tuo čempionatas įdomesnis
Tačiau tai, ką padarė FIA patvirtinusi naująjį reglamentą turbūt buvo geriausia, ką tik buvo galima prie esamų sąlygų padaryti. Tai yra nuo 2027 m. pavertus WRC labiau finansiškai prieinamą (iš esmės palaiminant artimų į „Rally2“ bolidų naudojimą aukščiausioje klasėje), tai turėtų padidinti konkurenciją. O kaip mena F1 istorija, kuo daugiau yra privatininkų galinčių konkurencingai varžytis, tuo čempionatas būna įdomesnis.
Dažnai pagrįstai laikoma, kad F1 „aukso amžius“ buvo šeštame ir septintame praeito amžiaus dešimtmečiuose, kai norėdamas startuoti Didžiosios Britanijos lenktynėse, galėjai vos ne su keliais draugais garaže susikonstruoti primityvų bolidą ir bandyti laimę su juo kvalifikuotis pagrindinėms savaitgalio lenktynėms. Tuo tarpu nors ir dabar didžiulių F1 savininkų „Liberty Media“ investicijų ir puikios komunikacijos dėka atrodo, kad šis sportas vėl klesti, neseniai į jį pakliūti norintiems „Cadillac F1 team“ tam prireikė net apie milijardo dolerių. Skirtumas tiesiog kolosalus.
Ar WRC netekus K.Rovanperos žlugs?
Greičiausiai, kad ne. Kaip ir nesugriuvo NBA, kai motyvaciją praradęs 1993 m. Michaelas Jordanas nusprendė pasitraukti, taip pat nesugrius ir WRC. Kaip ir tuometinėje NBA, atsiradusį vakuumą netruko užimti nauji herojai, panaši tendencija neišvengiamai nutiks ir WRC. Tiek Ottas Tanakas, tiek T.Neuville ar S.Ogier iš esmės yra ant karjeros pabaigos slenksčio esantys grandai, kuriuos neišvengiamai pakeis jaunimas, nepriklausomai nuo to Kalle Rovanpera važiuos čempionate ar ne.
Taip pat negalime atmesti ir tos tikimybės, kad K.Rovanperos karjerai žiedinėse lenktynėse nesusiklosčius, jį gali paskatinti sugrįžti jau visiškai pasikeitusi WRC. Pripildyta naujų perspektyvių vairuotojų, galbūt su geresniais organizatoriais ir tolygesniu pajėgumo pasiskirstymo tarp skirtingą techniką naudojančių komandų. Tai galėtų paskatinti Kalle sugrįžti į ralį, kur jis kaip sūnus palaidūnas visuomet bus laukiamas.
O gal Kalle taps pirmuoju istorijoje ralistu užkariavusiu ir F1? Kaip manote jūs?
