„Buvau, rodos, 8 metų. Kone kasnakt pabusdavau apimta panikos ir apsidairiusi pamatydavau, kad nebesu savo lovoje – sėdžiu arba vonios kambaryje, arba guliu prie tėvų. Tas jausmas, kurį jaučiau, ta baimė... Šnabždėdavau prabudusiai mamai, kad ji tik garsiai nekalbėtų, nes mus dar išgirs „jie“. Kas tie jie, nesuprantu iki šiol. Tačiau širdis daužydavosi taip, tarsi man grėstų didžiulis pavojus.
Tokie epizodai mane užklupdavo kelis kartus per savaitę, darėsi sunku gyventi. Tiek man, tiek mano tėvams. Nežinojome nė vienas, kaip man padėti. Kreipėmės į specialistus, buvau paguldyta į ligoninę, kur įvairiais tyrimais buvo sekamas mano miegas. Tačiau, kaip tyčia, gydymo įstaigoje, nepatyriau nė vieno epizodo. Tokia ramybė tęsėsi ir grįžus iš ligoninės. Kaip netikėtai pradėjau vaikščioti per miegus, taip ir nustojau.
Vėliau, kada jau buvau vyresnė, bandžiau suprasti, kodėl man tas lunatikavimas apskritai pasireiškė ir ko aš taip bijojau. Suvedžiau, kad galbūt tai susiję su tėčio sveikatos problemomis, nes panašiu laiku jam namuose prieš mano akis sustreikavo širdis. Bet nesu iki galo tikra, kas ten su manimi vyko. Tik tikiuosi, kad tai niekada nepasikartos“, – neslepia skaitytoja Deimantė.
Apie tai, kodėl kai kurie žmonės naktimis būna tokie neramūs ir ar reikėtų juos žadinti, portalui 15min paaiškino dr. Laura Bojarskaitė, neuromokslininkė ir miego ekspertė, knygos „300 klausimų ir atsakymų apie miegą“ autorė.
– Papasakokite, kas iš tikrųjų vyksta smegenyse, kai žmogus vaikšto per miegus?
– Vaikščiojimas per miegus (somnambulizmas) vyksta gilaus NREM miego metu, dažniausiai pirmoje nakties pusėje. Tuo metu smegenys yra „mišrios būsenos“ – dalis jų dar miega, o dalis jau yra aktyvi.
Sritys, atsakingos už judesius (motorinė žievė), gali būti aktyvios. Tačiau sritys, atsakingos už sąmoningą sprendimų priėmimą, savikontrolę ir logiką (prefrontalinė žievė), išlieka „miego režime“. Todėl žmogus gali atsikelti, vaikščioti ar net atlikti sudėtingesnius veiksmus, bet nėra sąmoningas ir vėliau dažniausiai nieko neprisimena.
– Ar tas miegas yra toks, kokį mes jį įsivaizduojame tikrąja to žodžio prasme?
– Taip – tai yra tikras gilus miegas. Tačiau tai nėra „švarus“ miegas. Tai pereinamoji, nestabili būsena tarp miego ir dalinio pabudimo.
Paprasčiau tariant – smegenys dar miega, bet kūnas jau gali judėti. Tai nėra sapnavimas (kaip REM miego metu), o greičiau dalinis prabudimas iš gilaus miego.
– Kokie veiksniai dažniausiai išprovokuoja vaikščiojimą per miegus? Ar prie to gali prisidėti genai?
– Dažniausiai per miegus vaikšto vaikai. Vaikystėje tai yra gana dažnas reiškinys – įvairūs tyrimai rodo, kad epizodų bent kartą gyvenime patiria apie 10–30 proc. vaikų, o aktyviausiai tai pasireiškia maždaug 4–12 metų amžiuje.
Suaugusiesiems somnambulizmas gerokai retesnis (apie 1–4 proc.). Taip yra todėl, kad vaikai turi daugiau gilaus (NREM) miego, o jų miego–pabudimo sistema dar nėra iki galo subrendusi, todėl lengviau įvyksta daliniai prabudimai, kurie ir sukelia vaikščiojimą per miegus. Daugeliu atvejų tai praeina savaime paauglystėje.
Suaugusiems dažniausi provokuojantys veiksniai:
- Miego trūkumas ir nereguliarus miego režimas
- Stresas ar emocinė įtampa
- Karščiavimas (ypač vaikams)
- Alkoholis
- Kai kurie vaistai (raminantieji, migdomieji, antidepresantai)
- Kiti miego sutrikimai, pavyzdžiui, obstrukcinė miego apnėja
Genetinė įtaka irgi yra reikšminga. Jei vienas iš tėvų vaikščiojo per miegus, tikimybė vaikui taip pat patirti šį reiškinį yra gerokai didesnė. Tyrimai rodo, kad NREM parasomnijos (įskaitant somnambulizmą) dažnai pasitaiko šeimose, o dvynių tyrimai patvirtina paveldimumo komponentą.
– Kiek laiko trunka vaikščiojimo per miegus epizodai ir kaip dažnai jie gali kartotis?
– Dažniausiai vaikščiojimo per miegus epizodai trunka nuo kelių minučių iki 10–15 minučių. Retais atvejais gali užsitęsti ilgiau, bet paprastai jie baigiasi savaime – žmogus arba grįžta į lovą, arba tiesiog vėl užmiega kitur.
Kai kuriems vaikams tai nutinka tik kelis kartus per gyvenimą. Kitiems gali kartotis kelis kartus per mėnesį, ypač jei yra miego trūkumas ar stresas.
Suaugusiesiems pasitaiko rečiau, o jei epizodai dažni ar prasideda suaugus, vertėtų ieškoti provokuojančių veiksnių (miego trūkumo, alkoholio, kitų miego sutrikimų)
– Ar tiesa, kad lunatiko negalima žadinti – o gal tai mitas?
– Tai labiau mitas nei tiesa. Žadinti lunatiką nėra pavojinga jo sveikatai – jis nemirs ir „neišprotės“. Tačiau staigus pažadinimas gali sukelti stiprią dezorientaciją, baimę ar net agresyvią reakciją, nes smegenys tuo metu yra dalinėje miego būsenoje.
Geriausia ne staigiai žadinti, o ramiai ir švelniai nukreipti atgal į lovą, užtikrinti saugumą (kad neužsigautų). Jei žmogus kelia realų pavojų sau (pvz., eina link laiptų ar durų), tuomet pažadinti galima – svarbiausia yra saugumas.
– Ar vaikščiojimas per miegus gali būti pavojingas ir kada jau reikėtų kreiptis į specialistus?
– Taip, vaikščiojimas per miegus gali būti pavojingas, nes žmogus tuo metu nejaučia aplinkos taip, kaip būdamas sąmoningas. Galimos traumos – nukritimai nuo laiptų, išėjimas į lauką, atsitrenkimai į baldus.
Dažniausiai vaikams tai yra nepavojingas ir laikinas reiškinys, tačiau kreiptis į specialistus verta, jei:
- epizodai labai dažni ar ilgėja,
- atsiranda suaugus,
- elgesys tampa agresyvus ar pavojingas,
- žmogus patiria dieninį mieguistumą (įtariant kitą miego sutrikimą, pavyzdžiui, miego apnėją),
- yra didelė traumų rizika.
Tokiais atvejais reikėtų pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ar miego specialistu.
Pirmas žingsnis visada – užtikrinti saugią aplinką (užrakintos durys, apsaugoti langai, pašalinti pavojingi daiktai).
