Tokiais atvejais vien klinikinio įvertinimo dažnai nepakanka – tikslią priežastį padeda nustatyti elektroneuromiografijos (ENMG) tyrimas, apie kurį pranešime žiniasklaidai plačiau pasakoja tyrimą atliekanti Klaipėdos diagnostikos ir chirurgijos klinikos „Meliva“ Neurologijos centro gydytoja neurologė Vaiva Strupinskienė ir gydytoja neurologė Irena Virketienė.
Elektroneuromiografija laikoma pagrindiniu funkciniu metodu, padedančiu diferencijuoti periferinės nervų sistemos ir raumenų ligas. Kaip aiškina gydytoja neurologė Irena Virketienė, šis tyrimas skiriamas tuomet, kai reikia nustatyti, kas sukelia paciento patiriamus simptomus – ar jie susiję su nervų šaknelėmis, periferiniais nervais ar jų rezginiais, o gal problema slypi nervo ir raumens jungtyje ar pačiame raumenyje.
Dėl sudėtingos nervų sistemos sandaros panašūs simptomai gali būti susiję su skirtingomis patologijomis, kurių gydymo taktika ir prognozė skiriasi. Be to, neretai vienu metu nustatomos kelios simptomus lemiančios priežastys.
„Apie periferinių nervų, neuroraumeninės jungties ir raumenų pažeidimą signalizuoja progresuojantis raumenų silpnumas ir jų nykimas, kartais lydimas smulkių raumenų trūkčiojimų po oda. Tokiais atvejais žmogus pastebi, kad silpnėja jėga, darosi sudėtingiau atlikti kasdienius darbus ar lipti laiptais. Ne mažiau svarbūs ir jutimo sutrikimai – tirpimas, gėlimas, deginimas, šalimo pojūtis, „skruzdėlyčių bėgiojimas“ ar „adatėlių badymas“, dažniausiai prasidedantys pėdų ar rankų pirštų galiukuose ir plintantys aukštyn. Kartais simptomai būna asimetriniai, pavyzdžiui, tirpsta tik viena ranka ar keli pirštai, atsiranda skausmingi „elektriniai“ dūriai, verčiantys keisti rankos padėtį ar ją purtyti. Neuroraumeninės jungties sutrikimų atvejais svarbūs ir tokie požymiai kaip akių vokų nusileidimas, jų silpnumas, dvejinimasis akyse, kalbos pakitimai, springimas ar progresuojantis dusulys“, – teigia gydytoja neurologė.
Svarbus kompleksinis vertinimas
Pasak I. Virketienės, siekiant išsiaiškinti priežastį ir parinkti tinkamą gydymą, svarbu vertinti ne tik pačius simptomus, bet ir jų atsiradimo aplinkybes bei ligos eigą. Taip pat reikšminga paveldimumo anamnezė bei persirgtos ligos, ypač virusinės infekcijos per pastarąsias savaites, kurios gali turėti įtakos nervų sistemos pažeidimams.
„Periferinių nervų pažeidimų rizika didėja sergant cukriniu diabetu, inkstų ar kepenų funkcijos nepakankamumu, skydliaukės sutrikimais, taip pat kai kuriomis reumatologinėmis ar onkologinėmis ligomis. Įtakos gali turėti ir piktnaudžiavimas alkoholiu, toksinių medžiagų poveikis, tam tikrų vaistų vartojimas ar vitaminų, ypač B grupės, trūkumas. Pasikartojantys judesiai ar ilgalaikės apkrovos gali lemti nervų užspaudimą jų eigoje, ypač anatomiškai siauresnėse vietose. Vienas dažniausių pavyzdžių yra riešo kanalo sindromas, kuris, laiku nediagnozuotas, gali sukelti nuolatinį skausmą, tirpimą ir plaštakos silpnumą“, – pasakoja gydytoja neurologė.
Specialistė pratęsia, kad simptomai dažnai persidengia, todėl vien klinikinio įvertinimo nepakanka, svarbus išsamesnis ištyrimas. ENMG tyrimas leidžia tiksliai nustatyti diagnozę ir parinkti tinkamą gydymo būdą.
Kaip atliekamas tyrimas?
Gydytoja neurologė Vaiva Strupinskienė, pirmoji Vakarų Lietuvoje pradėjusi atlikti tyrimą daugiau nei prieš 20 metų, teigia, kad ENMG yra itin jautrus ir leidžia aptikti nervų sistemos pakitimus dar ankstyvoje stadijoje, kartais net tuomet, kai pacientas simptomų beveik nejaučia.
„Tyrimo metu gydytojas neurologas vertina tiriamo nervo funkcinę būklę, pažaidos vietą, ligos stadiją bei pažeidimo pobūdį – ar pažeistas nervo apvalkalas, ar jo skaidulos, ar abi šios struktūros. Nuo to priklauso diagnozė, ligos stadija ir parenkama gydymo taktika. Tyrimas taip pat leidžia nustatyti, ar pažeistas pats nervas, ar nervinė šaknelė – tai skirtingos periferinės nervų sistemos struktūros, nors klinikiniai simptomai dažnai būna labai panašūs“, – aiškina V. Strupinskienė.
Ji priduria, kad ENMG yra vienintelis metodas, leidžiantis diagnozuoti kai kurias sunkias neurologines ligas, tokias kaip motoneurono liga, įvairios amiotrofijos ar polineuropatijos. Tyrimas taip pat itin svarbus įtariant nervo–raumens jungties patologiją, pavyzdžiui, miasteniją. Didžiausią atliekamų tyrimų dalį sudaro periferinių nervų ištyrimas, kai įtariamos vadinamosios tunelinės neuropatijos – būklės, kai nervas yra užspaudžiamas siauruose anatominiuose kanaluose. ENMG taip pat naudojamas vertinant jau atliktų operacijų efektyvumą.
Tyrimus atlieka tik nedaugelis gydytojų Lietuvoje
V. Strupinskienė paaiškina, kad ENMG tyrimas susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia atliekama elektroneurografija (ENG), kurios metu vertinamas nervinio impulso laidumas. Šiam tyrimui naudojami paviršiniai elektrodai, dedami tiesiai ant odos, o nervas stimuliuojamas elektriniais impulsais, todėl pacientas gali jausti nedidelį diskomfortą. Antroji dalis – elektromiografija (EMG), kurios metu plonais adatiniais elektrodais registruojami elektriniai procesai raumenyse. EMG atliekama ne visiems pacientams – sprendimą priima gydytojas neurologas, įvertinęs ENG tyrimo rezultatus.
„ENMG tyrimas skiriamas individualiai, įvertinus paciento būklę ir galimas kontraindikacijas. Pavyzdžiui, vartojantiems kraują skystinančius vaistus ar turintiems širdies stimuliatorių, gali būti sumažinta tyrimo apimtis. Tyrimo atlikimą kartais apsunkina ir didelio laipsnio nutukimas ar edema tiriamo nervo srityje. Be to, pacientas neturėtų turėti sunkios psichinės negalios, nes EMG tyrimo metu tenka atlikti tam tikras užduotis“, – vardija gydytoja neurologė V. Strupinskienė.
ENMG yra vienas iš vos dviejų neurologinių tyrimų, kuriuos atlieka pats gydytojas, todėl norint jį atlikti, reikia būti sukaupus didelę patirtį neurologijoje, pasižymėti klinikiniu mąstymu ir kruopštumu. Tai gali paaiškinti, kodėl gydytojų neurologų, atliekančių šiuos tyrimus, nėra daug – ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.
