Simptomai, kuriuos „nurašome“ nuovargiui
Noros kova su mitybos sutrikimais prasidėjo dar paauglystėje. Siekis būti geriausia, puikūs pažymiai ir begalinis būrelių kiekis sukėlė vidinį bloką. „Tiesiog negalėjau valgyti. Nuo streso, nuo įtampos neprarydavau nė kąsnio. Dingsta apetitas, o aplinkiniai sako: „išsidirbinėji“, – prisimena moteris.
Tačiau tai nebuvo paauglystės kaprizas. Kūnas pradėjo siųsti pavojaus signalus, kuriuos lengva sumaišyti su paprastu pervargimu:
-
Nuolatinis šalčio jausmas;
-
Slenkantys plaukai ir lūžinėjantys nagai;
-
Drebančios rankos;
-
„Nulinė“ geležis kraujyje;
-
Nuotaikų kaita ir suprastėjusi koncentracija.
„Kai nesi visavertiškai pavalgęs, galva veikia visai kitaip. Tu tiesiog nebeturi resursų gyventi“, – sako Nora.
Sugrįžimas „su trenksmu“ po motinystės
Nors paauglystėje pavyko stabilizuoti būklę, mitybos sutrikimai turi klastingą savybę – jie niekur nedingsta, o tik tūno šešėlyje, laukdami krizinės akimirkos. Norai toks lūžis įvyko po antrojo vaiko gimimo.
Adaptacija prie naujų motinystės iššūkių, didžiulis nerimo sutrikimas ir vėl grįžęs nevalgymas smogė visa jėga. Šįkart tai pasiekė kritinę ribą – svoris nukrito iki 42 kilogramų.
„Anoreksija yra labai apgaulinga. Tu gali būti fiziškai aktyvi, viską pasidaryti, bet viduje viskas pradeda nykti. Sunkiausias momentas buvo pripažinti: „Aš sergu“. Tai diagnozė, kurios pati sau nenori pripažinti“, – pasakoja pašnekovė.
Kai lėkštės sriubos nebeužtenka
Viena didžiausių klaidų, kurias daro artimieji ar net patys ligoniai – manymas, kad užtenka „tiesiog prisiversti pavalgyti“. Pasak Noros, pasiekus tam tikrą išsekimo ribą, įprasto maisto lėkštė nebegali išgelbėti situacijos. Organizmas yra tiek išsekęs, kad jam reikia koncentruotos pagalbos, norint „užvesti“ sistemą iš naujo.
„Man reikėjo bazės. Suvalgyta sriubos lėkštė tuo metu nebūtų nieko pakeitusi – kūnas reikalavo kur kas daugiau kalorijų ir maistinių medžiagų, nei aš fiziškai pajėgiau suvalgyti“, – aiškina moteris.
Sveikimo lūžiu tapo specialistų paskirti specialiosios medicininės paskirties maisto produktai. Tai nebuvo paprasti vitaminai, o specializuoti, aukštos energinės vertės gėrimai, sukurti būtent tiems, kurie susiduria su mitybos nepakankamumu.
„Pradžioje tai buvo medicininis būtinumas. Gėriau po žingsnelį, po gurkšnelį. Tai buvo viskas, ko mano organizmui trūko. Tik gavus šį „pastiprinimą“, kūnas pamažu pradėjo atsistatyti – atsirado jėgų ne tik vaikščioti, bet ir vėl jausti gyvenimo džiaugsmą“, – patirtimi dalijasi Nora.
Sugrįžimas į save: ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų
Sveikimas nebuvo greitas. Tai buvo darbas su mitybos specialistais, psichoterapija ir kasdienis „lipimas per save“. Tačiau didžiausia motyvacija Norai tapo jos vaikai.
„Nenorėjau, kad vaikai mane matytų tokią, todėl privalėjau jiems parodyti pavyzdį, kad kovoti yra būtina. Pirmiausia sveikimą pajutau per gerėjančią nuotaiką ir užplūdusį žvalumą: kai užlipti į ketvirtą aukštą nebebuvo sunku, supratau, kad pagaliau vėl grįžtu į save“, – džiaugiasi moteris.
Šiandien Nora atvira: mitybos nepakankamumas yra rimta būklė, kurią gali išprovokuoti vidinis stresas. Jos patarimas susiduriantiems su panašiais sunkumais – nebijoti specialistų pagalbos ir suprasti, kad kartais organizmui reikia „atstatomosios bazės“, kad jis vėl galėtų funkcionuoti.
„Didžiausia patirtis ir pamoka man buvo suprasti, kad esu stipri ir aš galiu tai įveikti. O susidūrus su šia problema svarbiausia – kalbėtis atvirai“, – apibendrina N.Žaliukė.
Visą pokalbį su Nora žiūrėkite čia:
